Vasarą – duoklė gimtinei
„Dabar esu vėl sugrįžusi į Tenerifę – čia jau penkeri metai kaip praleidžiu didžiąją laiko dalį, gyvenu“, – pokalbį pradeda Sigita. Tačiau vasarą pasilabinti su lietuve ir gyvai pačiupinėti jos kūrinius buvo galima ne viename festivalyje Lietuvoje, kaip „Yaga Gathering“, „Mandala“ ir „Saulėtosios naktys“, taip pat iš Klaipėdos kilusią merginą kuriam laikui paviliojo ir lietuviškasis pajūris. Pašnekovė prisipažįsta, kad savo gimtąjį pajūrį labai myli, todėl stengiasi vasaromis visuomet sugrįžti, o jei pavyksta, dar kartą gimtąjį miestą aplanko ir žiemą.
Galiausiai rugsėjo pradžioje Sigitos spalvų lagaminas atsivėrė sostinės Pilies gatvėje, galbūt paskutinį kartą šį sezoną – kas teiravosi, norėjo gyvai pamatyti ir apžiūrėti piešinius, greičiausiai pasinaudojo ta galimybe. O dabar lagaminas su visomis spalvomis ir savo darbais šildosi Tenerifės saulėje.
Išmaišiusi pasaulį
Tik jis į šalį ilgam tikriausiai nebus padėtas, kelionės – svarbi Sigitos gyvenimo dalis. „Keliauti pradėjau studijų laikais, o baigusi jas leidausi į „kelionę“, vedama intuicijos, – susivokti, kas esu ir ką noriu gyvenime veikti. Niekada iš tikrųjų neskaičiavau aplankytų šalių, bet teko aplankyti ir pravažiuoti daugumą Europos vietų, Maroką, Tailandą, Kaliforniją“, – sako Sigita.
Anksčiau mergina keliaudavo vien dėl paties keliavimo, jai yra tekę išbandyti keliavimą traukiniais, autostopu, laivais, savą kemperį. „Už turistines vietas dažnai daug įdomesni vietiniai žmonės – per juos atsiskleidžia daug istorijų. Beveik visada kartu vežuosi kristalų, muzikos instrumentą, man patinka muzika – tai irgi spalvos“, – sako mbira grojanti mergina.
Dabar ji mėgsta keliauti patogiau – dėl didesnio bagažo, mat dažniausiai vežasi piešinius ir priemones piešti.
„Piešiu asmenines žmonių vizijas. Piešdama gatvėse ar festivaliuose parduodu savo piešinių printus arba, kai žmonės užsako internetu, siunčiu piešinius paštu – tai padeda man pragyventi“, – teigia Sigita.
Piešiniuose – giliausi sielos klodai
Jau keleri metai, kaip Sigita yra nusprendusi save visiškai atiduoti tik kūrybai. „Šie piešiniai išreiškia tas vidines patirtis, jausmus ir būsenas, kurias žodžiais sunku išreikšti, o per spalvą, formą – intuityviai – ištrykšta giliausi mūsų sluoksniai“, – sako Sigita.
Mergina jaučia, kad kūryba ateina iš erdvės, esančios už visų ego konfliktų, atskirties ir skausmo.
„Patirtys – malonios ar skausmingos – man padeda suvokti tam tikrus dalykus, tačiau kūryba ateina iš daug toliau nei tik mano asmeninio suvokimo, kuriant atrodo, aš net pamirštu apie save kaip Sigitą, dalyvauju procese kaip stebėtoja, leisdama tam vykti“, – aiškina pašnekovė. Kuo ji yra labiau apsivaliusi nuo bereikalingų rūpesčių, tuo giliau išgyvena kūrybą.
Jos dažnai klausia, kaip sugalvojanti tokius piešinius. „Tada ir sakau, jog ne galvoju, o jaučiu. Leidžiu jiems ateiti intuityviai, protu neribojant kūrybinės išraiškos“, – šypsosi ji.
Sigita studijavo Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi piešti dar vaikystėje. Visa tai išmokė disciplinos ir susikaupimo, į rankas įdavė tam tikras technikas. „Tačiau niekas negali išmokyti to, ką duoda praktika ir tikras susidūrimas su gyvenimo realybe. Vis dar mokausi ir manau, tai tęsis visą gyvenimą“, – įsitikinusi Sigita.
Kiekvienas jos piešinys toks skirtingas, talpinantis savyje savas istorijas, procesus ir jausmus.
„Vieni emociškai sunkesni ir lėčiau piešiami, o kai kurie kaip lengvas vėjelis palengva ir greitai atsiranda – tad neįmanoma išskirti tik kažkurį vieną. Dažniausiai piešinys, ties kuriuo dirbu tuo metu, mane stebina naujais spalvų deriniais ir normomis, iki kol pradedu naują piešinį ir jame vėl stebina kažkas nauja, ką atrandu“, – apie kūrybinius procesus kalba pašnekovė.
Piešia vizijas
Nors jos paveikslų „namai“ virtualioje erdvėje pavadinti psigidelia.com ir kai kurie vadintų juos psichodeliniais, pati savo piešinių taip niekuomet nevadino.
„Man jie artimesni vizijų menui (angl. – visionary art). Viskas prasidėjo nuo kelionėse rašomo dienoraščio, kuriame iliustruodavau savo patirtis ir jausmus. Taip po truputį atradau, kad per piešinius galiu išreikšti nenusakomus vidinius jausmus ir, kai net nepažįstami žmonės juose irgi atpažindavo savo išgyvenimus, pajaučiau, kad tai nėra vien tik mano asmeninės istorija, o bendri žmogiški procesai“, – kalba Sigita.
Nuo tada kūrybos procese ji nesureikšmina savęs kaip menininkės – jaučiasi įrankiu, per kurį ateina šie vaizdiniai, viduje nešdami tam tikrą emocinį jausmą. „Dabar man svarbiau pats kūrybos procesas ir kad kūrinys turėtų žinutę, jausmą“, – teigia pašnekovė.
Svarbiausia, kad širdis dainuotų
Sigitai atrodo, kad ką bedarytumėme, svarbiausia save rasti veikloje, kurioje širdis dainuotų. Ir tuomet su visišku pasitikėjimu nerti į tai, visiškai tuo tikint, net jeigu artimiausi žmonės to nesuprastų ir nepalaikytų.
„Reikia to siekti visa širdimi, net jeigu tai būtų kelias be garantijų ir saugių rytojaus planų. Ir tada visai nesvarbu, kokiu vardu tai pavadins kiti, svarbiausia pačiam žinoti, kodėl ir ką darai“, – įsitikinusi Sigita.
Visai nesvarbu, kokiu vardu tai pavadins kiti, svarbiausia pačiam žinoti, kodėl ir ką darai, – įsitikinusi Sigita.
Kur Sigitos keliai veda toliau? Ar bent jau kokius sau pati kelius ji numačiusi? Kol kas ji labiausiai nori mokytis ir augti savoje veikloje, svajoja surengti parodą.
„Taip pat ruošiu kortų rinkinį ir naujas mintis piešinių serijai, tad pagrindinė veikla šiuo metu susijusi su kūryba ir veiklomis, kurios mane įkvepia kūrybai.
Keliavimas jau įgavo naują supratimą – aš visada kelyje, judėjime, transformacijoje ir tai nebūtinai slypi aplankytų šalių kiekyje“, – sako ji. Anot pašnekovės, tuo pačiu dabar įdomiausia keliauti, jeigu tai susiję su kūryba, projektais ir darbais.
Be kelionių, merginai labai patinka muzika, groti įvairiais instrumentais, kuo daugiau būti ir semtis iš gamtos, judėti. „Lapkritį keliems mėnesiams važiuosiu į Vieną, į Vizijų meno akademiją, pasitobulinti“, – dar vieną kelionės kryptį atskleidžia Sigita.
O sėslus gyvenimas, šeima – tolimuose planuose?
„Šeima ir sėslumas, man atrodo, tokie dalykai, kurie ateina tėkmėje, jie nesuplanuoti iš anksto. Juos širdis priims ir išgyvens, kai tam ateis laikas“, – mano Sigita.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
