Melas iš mandagumo
Kodėl meluojame? Kodėl negalime paprasčiausiai pasakyti tiesos, kad ir kokia ji būtų? Gal… todėl, kad tikrais atvejais sakyti tiesą mums atrodo tiesiog nepatogu ar netgi nepadoru. Juk nesakysi primygtinai į svečius kviečiančiai draugei, jog nenorite aplankyti dėl to, kad jos vaikai – bjaurūs ir išdykę, vyras – snobas, o ji pati – didžiausia pasaulyje nuoboda. Kur kas paprasčiau apgailestaujamu tonu pranešti: „Ak, brangioji, pas tave pasisvečiuoti – didžiausia mano svajonė. Tik kokia bėda kaip tyčia savaitgalį turiu tokių neatidėliotinų reikaliukų!.. O kitą savaitgalį irgi negaliu, su vyru sutarėme tvarkyti sodą…“ Ar taip meluoti – nuodėmė? Ar tai išvis yra melas? Juk ir draugė liko neįskaudinta, ir jums ramybė. Tokį melą įprastai vadiname šventu arba nekaltu. Jis mums atrodo geras ir šimtu procentų pateisinamas. Apskritai egzistuoja gausybė pateisinamo melo rūšių: mažas melas, nekaltas melas, melas iš būtinybės, melas, siekiant apsaugoti kitą nuo kančių ir pan.
Vokiečių psichologai, tyrinėję, kodėl žmonės meluoja, priėjo prie išvados, kad dažniausiai meluojama iš mandagumo. Nenorėdami įžeisti artimųjų, kolegų ar pažįstamų, žmonės mieliau renkasi netiesą. Tyrimais nustatyta, jog dažniausiai meluojame atsisakydami nepatinkančio kvietimo, išpakuodami nemielą dovaną, vėluodamos į darbą, išleidę per daug pinigų niekniekiams, pasukę „į kairę“.
JAV Masačiusetso universiteto psichologai netgi rado atsakymą, kuo skiriasi vyrų ir moterų melas. Pasak jų, moterys dažniau meluoja norėdamos, kad pašnekovas jaustųsi gerai, o vyrai – siekdami susikurti geresnį įvaizdį.
Ir visgi... kodėl meluojame?
Iki galo neaišku, kaip, kada ir dėl kokių priežasčių įpratome meluoti. Kodėl mums atrodo mielesni gražūs paistalai negu autentiška ir nepagražinta tiesa? Psichologai į tai turi paruošę labai paprastą atsakymą: visa esmė glūdi mūsų psichikoje. Joje yra savotiškas mechanizmas, saugantis mus nuo didelių stresų ir nemalonumų. Toleruodami melą, tarsi įteigiame sau, kad viskas yra puiku. Tikėjimas melu dažnai veikia tarsi raminamasis vaistas. Pavyzdžiui, širdies gelmėse galite įtarti, jog draugė nenori pas jus į svečius dėl to, kad jai su jumis nuobodu. Betgi taip nemalonu suprasti, jog esi kažkam nuobodus! Užtat kur kas mieliau įtikėti melu, kad ji paprasčiausiai neturi laiko.
Tiesą sakant, melas nėra šių laikų „išradimas“. Jis beveik toks pat senas kaip pasaulis. Meluoti žmogus, ko gero, pradėjo jau tada, kai išmoko kalbėti. Trumpai tariant, galima sakyti, jog įprotį meluoti paveldime genetiškai. Nors viešai sakome, kad nekenčiame netiesos, iš tiesų tai tik dar vienas melas. Visuomenė kuo puikiausiai toleruoja melagystes ir jas netgi nesąmoningai skatino ir tebeskatina nuo neatmenamų laikų.
Vokiečių psichologai, tyrinėję, kodėl žmonės meluoja, priėjo prie išvados, kad dažniausiai meluojama iš mandagumo. Nenorėdami įžeisti artimųjų, kolegų ar pažįstamų, žmonės mieliau renkasi netiesą.
Vyrų ir moterų melagystės
Iš vyrų nuo senų laikų buvo tikimasi tiesos kalbant apie visuomeniškai svarbius faktus, bet ne apie jausmus. Jie galėjo apgaudinėti žmoną ir niekas už tai nesmerkė ir prie gėdos stulpo nestatė. Stiprioji lytis buvo tokia apsukri, kad išmoko meluoti ir apie faktus. Taip atsirado ir iki šių dienų klesti negarbingi politikai. Ilgainiui jie taip ištobulino melo mechanizmą, jog žmonės, netgi tvirtai žinodami, kad jų kalbos – tik akių dūmimas, vis tiek tiki (arba tiksliau, įtikina save, kad tiki)…
Apie moterų melą kalbėti išvis neverta, nes melaginga jau pati jų prigimtis. Pavyzdžiui, išvaizda… Kažkodėl visuomenė, kuo puikiausiai toleruojanti natūralų vyrą, niekada nenorėjo priimti natūralios moters. Vien jau silpnajai lyčiai kuriami grožio etalonai yra melas. Kad būtų laikoma gražia, moteris buvo priversta dažytis plaukus, klijuotis netikras blakstienas, depiliuoti kojas, lakuoti nagus. Paskui atsirado liemenį liekninantys korsetai, dar vėliau – silikoniniai implantai, plastinės operacijos. Argi visa tai ne – akių dūmimas? Įdomiausia tai, kad tuo mėgaujamės ir visai netrokštame žinoti tiesos.
Apibendrintai galima pasakyti, kad meluoti yra labai paranku ir patrauklu, o aplinkiniai nieko kito ir netrokšta, tik būti apgauti. Štai kodėl randasi vis daugiau priežasčių gimti pačių įvairiausių rūšių melui.
Kada moterys meluoja išradingiausiai? Pabandykime trumpai apžvelgti keletą populiariausių priežasčių.
Meluojame, nes norime įtikti
Moteris yra priklausoma būtybė, bent jau taip kažkada buvo įteigta. Nuo senų laikų pasaulis taip sutvarkytas, kad mus kas nors globotų. Aišku, įprastai tai būna vyras. Rašytoja A. Rich knygoje „Apie melą, paslaptis ir nutylėjimus“ sako, esą moterys įgudo meluoti sakydamos tai, ką nori išgirsti vyras. „Mielasis, tu pats šauniausias mano sutiktas vyras“ – sako užguita moteriškė tikram bjaurybei, kuris ne tik nesirūpina namais, bet dar ir duoda į akį. „Tu toks vyriškas ir galingas“,– įtaigiai aiškina puikią figūrą išsaugojusi žmona tingiam pilvūzui, kuris nėkart gyvenime nebuvo peržengęs sporto salės slenksčio. „Tu – didžiausia mano gyvenimo meilė“, – mirksi akutėmis jauna gražuolė senam turtingam dėdei, aiškių aiškiausiai tinkančiam į senelius. Beveik penkiasdešimt proc. moterų meluoja patiriančios orgazmą, o jų frazė „ak, buvo nuostabu!“ tėra refleksas, o ne patikima informacija. Kad ir kokios išdidžios, savarankiškos, daug dirbančios ir uždirbančios būtume, mums vis tiek psichologiškai reikia žmogaus, į kurį galėtume atsiremti. Jam meluojame, nes giliai širdyje bijome prarasti. Meluojame, nes nesijaučiame saugios.
Siekiame pripažinimo
Jei norite, galite neigti į valias, bet širdies gilumoje vis tiek norite kitų akyse atrodyti reikšmingos asmenybės. Kas nenorėtų! Mums svarbu, kad apie mus gerai kalbėtų, mumis žavėtųsi ar pavydėtų sėkmės. Todėl viešumoje neretai stengiamės atrodyti ne tokios, kokios iš tiesų esame. Todėl slepiame gėdingus ar nepakankamai tobulus gyvenimo faktus, vengiame pasakoti apie klaidas, o sėkmės epizodus pabrėžiame kiek įmanydamos ir dar pagražindamos pikantiškomis detalėmis.
Meluojame ir apie savo išvaizdą. Nekaltai. Tik keliais kilogramais „pamažiname“ svorį, „pridedame“ kelis centimetrus ūgio ar neigiame išsibalinusios dantis. Mes dėl to nekaltos. Mes tik sakome tai, ką nori išgirsti kiti.
Nerimaujame, kad išsiskirsime iš kitų
Ne veltui liaudies išmintis byloja: „Atsidūrei tarp vilkų ir stauk kaip vilkas.“ Dažniausiai taip ir darome. Neduokdie, pasirodyti, kad esi kitokia. Būtent dėl to eidamos į vakarėlį pažįstamas iki smulkmenų iškvočiame, kaip jos rengsis, ir stengiamės neatsilikti. Nė per nago juodymą!
Atsidūrusios gerai uždirbančių žmonių draugijoje, nutylime apie kuklų savo uždarbį, o pažangių karjeros moterų kompanijoje stengiamės neleptelėti, kad esame neįdomios namų šeimininkės ir kelis pastaruosius metus nelankėme jogos, neskridome į Milaną apsipirkti ir, tiesą sakant, išvis neveikėme nieko daugiau, tik virėme košę ir keitėme vaikų sauskelnes.
Tas melas taip pat susijęs su saugumo poreikiu. Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, ir troškimas priklausyti kokiai nors grupei tiesiog įaugęs į kraują. Kalbant paprasčiau, išsiskirsi – liksi vienišas ir niekam nereikalingas.
Norime padaryti įspūdį ar išvengti pasmerkimo
Tikriausiai daugybės puslapių prireiktų išvardyti visiems moterų melams ir meliukams. Jos meluoja vyrams, kad nerūko, nes lyg mažos mergaitės bijo būti išbartos. Porina „pasakas“, kad už visą krepšį kosmetikos ir kitokių moteriškų gėrybių temokėjo kelis varganus litus, nors iš tiesų paklojo kone pusę algos. Jos kuria įspūdingas meilės istorijas. Kaip antai „Aš jį palikau, nes pavargau nuo jo dėmesio.“
Dar įspūdingiau moterys meluoja, kai nori pasirodyti protingos ir išsilavinusios. Tarkim, aiškina, kad žavisi impresionizmo menu, nors paklaustos, kokie tos pakraipos menininkai patinka, tesugeba išlementi: „ Eeee… Mmmm… Žinai, kabo ant liežuvio galo…“ ir tuoj pat nukreipia kalbą kita linkme.
Taip meluoja moterys, kurios nepasitiki savimi, netiki, kad gali būti įdomios ir patrauklios tokios, kokios yra. Be pagražinimų. Joms tarsi reikia susikurti įvaizdį, kurį kiti galėtų pamilti, nes iš esmės tokios, kokios yra, jos neįdomios, visų pirma, pačios sau.
Vengiame akistatos su savuoju „aš“
Maža to, kad skleidžiame į akis miglą kitiems, labai dažnai meluojame netgi pačios sau. Meluojame sakydamos, jog susirasti geresnį darbą neturime nė mažiausio šanso, ir tenkinamės mažu atlyginimu, nors iš tikrųjų tiesiog bijome pokyčių. Meluojame sakydamos: „Aš jo niekada nemylėjau“, nors naktimis raudame į pagalvę. Kalbame niekus atkakliai tvirtindamos: „Man nereikia vaikų ir amžiais zirziančio vyro. Noriu siekti karjeros“, nors slapta svajojame apie baltą nuotakos suknią, gražią šeimynėlę ir gėlėmis apaugusį namą užmiestyje.
Toks melas apsaugo mus nuo mūsų pačių, nuoskaudžių faktų, kad mes nesugebėjome pasiekti to, ko norėjome. Taip ir gyvename nepažindamos savo baimių, troškimų, liūdesio. Ir nesiimdamos jokių veiksmų, kad ką nors pakeistume. Kodėl? Nes taip patogiau. Juk kas nerizikuoja, neklysta. Jis gali jaustis teisus bei galintis teisti kitus, ypač tuos, kurie nuolat yra ieškojimų kelyje ir visai nesirūpina tuo, ką apie juos mano kiti.
Na, o kalbant apskritai: ar įmanoma išsivaduoti iš nesibaigiančios melų raizgalynės? Galima, bet tam reikia subręsti ir susiformuoti tvirtą stuburą. O juk tikra tiesa yra labai elementari – tai paprasčiausias buvimas pačia savimi. Kodėl mums taip baugu nuo pačių savęs? Neatsakysime. Kiekviena iš jūsų sielos gelmėse atsakymą žinote pati. Tik raskite drąsos jį aiškiai konstatuoti.
Apie melą taip pat skaitykite: Tikra tiesa apie melo teoriją
