Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Neišgalvotos istorijos. Manęs niekas niekada nemylėjo

Sakoma, kad gyvenime kenčiame dėl to, jog praėjusiuose gyvenimuose užsidirbome blogą karmą. Nežinau, ką tokio galėjau padaryti praėjusiuose gyvenimuose, bet dabartinis man visą laiką seikėja vien tik skausmą...
Vieniša mama
Vieniša mama / Fotolia nuotr.

Pirmas didelis skausmas, iš esmės pakeitęs mano gyvenimą, aplankė, kai man buvo vos septyneri. Mirė mano mama. Krūties vėžys.

 

Nelabai tada aiškiai suvokiau, kas manęs laukia. Kaip pasakoja teta, per jos laidotuves kuičiausi smėlio dėžėje, stačiau smėlio pilis...

 

Po mamos netekties mano gyvenimas visiškai susijaukė. Nors nebuvau visiška našlaitė, tai nė kiek negelbėjo padėties. Mano tėvui gyvenime terūpėjo vienas vienintelis dalykas – kur gauti išgerti. Tikriausiai skendėdamas nuolatiniame svaigulyje, jis išvis nė nesuvokė turįs dukrą. Tarp giminių taip pat neatsirado nė vieno, kuris norėtų mane priglausti. Taigi netrukus atsidūriau vaikų globos namuose.

 

Pamenu, netoli nuo mūsų vaikų namų, buvo vaikų darželis. Žiūrėdavau pro langą, kaip vaikučiai žingsniuoja įsikibę mamoms į ranką, kaip jų mamos rūpestingai pataiso jiems kepuraites, paglosto galveles. Buvo neapsakomai skaudu ir sunku.

 

Galiausiai vienai mano tetai suminkštėjo širdis. Ji nutarė mane pagloboti bent epizodiškai: savaitgaliais, per atostogas, šventes ir pan. Tad šiokiadieniais valgiusi valdišką duoną, savaitgalį keliaudavau pasisemti šilumos iš jaukaus šeimos židinio. Tik kad ten nebuvo jauku...

 

 Teta vertėsi ūkiškai. Tad, manau, kad jai tebuvau tik papildomas darbo jėgos vienetas. Mano viešnagės pas ją dienos daugiausiai bėgo daržuose, gyvulių tvartuose ar namų ruošoje.

 

Nepamenu, kad teta mane kada būtų apkabinusi ar paglosčiusi. Užtat ji niekada nepraleisdavo progos pabrėžti, kokia jai turėčiau būti dėkinga, kad priglaudžia savo namuose. „Jei ne aš, tu net arbatos nemokėtum pati išsivirti“, – mėgdavo sakyti ji.

 

Taip ir bėgo mano dienos – tarp vaikų globos namų ir tetos ūkio. Tikrai nesiskundžiu, kad buvau neprižiūrėta. Apsirengti ir pavalgyti man niekada netrūko. Trūko tik vieno  dalyko – paties svarbiausio – nuoširdžios meilės.

 

Aštuonioliktieji metai į mano gyvenimą atnešė daug permainų. Sulaukiau pilnametystės. Be to, mirė mano tėvas – neatlaikė alkoholio kasdien alinamos kepenys. Liko nedidelis, apleistas ir praskolintas butukas. Bet man tai buvo didelė likimo dovana. Tais metais, padedama tokios labai malonios socialinės darbuotojos, kuri manimi rūpinosi vos ne kaip mama, susiradau darbą, įstojau neakivaizdžiai mokytis. Taip pat man padėjo apmokėti tėvo buto skolas. Taigi pradėjau naują gyvenimą.

 

Viskas atrodė taip nauja ir įdomu. Bet tuo pačiu ir labai liūdna. Grįžusi namo neturėjau kur dėtis nuo vienatvės. Mano širdis ilgėjosi tikros meilės, kurios gyvenimas nuo pat mažens man taip gailėjo.

 

Taip mano gyvenime atsirado Tomas. Keleriais metais vyresnis vaikinas. Nuoširdus ir mielas. Sakė, kad jam nesvarbi mano praeitis. Žadėjo būti su manimi visą gyvenimą. Pirmąkart gyvenime man tapo jauku ir gera gyventi. Vaikščiojome su Tomu susikibę už rankų, kūrėme gražius ateities planus. Bet buvome dar tokie jauni...

 

Kai jau buvau bepradedanti tikėti, kad mano gyvenime pagaliau nušvito saulė, likimas, deja, ir vėl iškrėtė pokštą. Netikėtai pajutau, kad laukiuosi vaikelio. Tačiau Tomas ramino, kad viskas bus gerai, kad mes susitvarkysime. Galiausiai patikėjau juo ir nusiraminau. Prakalbome apie vestuves.

 

Ir štai vieną dieną Tomas pasakė, kad metas susipažinti su jo tėvais ir viską jiems papasakoti. Nupirkau gražią dėžutę saldainių, gėlių, pasipuošiau kaip galėdama ir išsiruošėme į svečius. Iš pradžių buvau sutikta gana maloniai. Jo mama paruošė pietus, gražiai padengė stalą ir man vis šypsojosi. Bet kai pokalbis pakrypo apie vaikelį ir vestuves, ji tiesiog pašėlo. O kai sužinojo, kad vienturtis jos sūnus ketina vesti mergaitę iš vaikų namų, maniau, kad mane gyvą suvalgys. Būsimoji anyta man iškošė pro dantis, kad apie jokias vestuves negali būti nė kalbos. Kad geriausias sprendimas man – atsikratyti to vaiko ir pamiršti jos sūnų.

 

Laimė, Tomas laikėsi vyriškai. Jis atsikirto tėvams, kad nesvarbu, ką jie mano, jis ves mane, ir taškas. Tada jo mama ištarė tikrai siaubingus žodžius: kad tokiu atveju jinai mūsų daugiau nenori matyti. Man buvo sunku patikėti, kad būna tokių moterų. Gaila, bet vis dėlto būna...

 

Mūsų vestuvės buvo kuklios. Tiesiog nuėjome susirašyti ir apsikeisti paprastučiais žiedais. Paskui su liudininkais, kuriais tapo Tomo draugas su savo mergina, pavakarieniavome kavinėje.

 

Netrukus pagimdžiaus sveiką ir gražų sūnelį. Abu su Tomu buvome laimingi. Bet gyvenimas nebuvo lengvas tame ankštame iš tėvo paveldėtame butelyje. Visiškai nebuvo kas padeda, mane kamavo pogimdyvinė depresija – dažnai likusi su sūneliu verkiau, net nenutuokdama, ko. Tomas daug dirbo, bet pinigų vis tiek trūko. Pradėjo byrėti mūsų santykiai. Daug barėmės. Ir... vieną dieną jis pasakė, kad daugiau nebegali taip gyventi. Tiesiog susirinko daiktus ir išėjo.

 

Kaip vėliau sužinojau, ne be mamos pagalbos... Be to, netrukus paaiškėjo, kad tuo metu jau turėjo kitą merginą. Tokią, kuri patiko jo mamai.

 

Pamenu, buvo jau gana vėlus vakaras, kai išgirdau durų skambutį. Atidariau duris, už jų stovėjo toji moteris – Tomo mama. Nors ant rankų laikiau jos anūkėlį, nė nežvilgtelėjo į jį. Tik padavė man voką – esą tai pinigai nuo Tomo. „Gali džiaugtis, jis neatsisako išlaikyti vaiko. Po skyrybų dar gausi alimentus. O dabar pamiršk jį ir daugiau niekada nesirodyk. Ir taip sugadinai mūsų šeimai gyvenimą“, – tiek tepasakė ir apsisukusi nuėjo.

 

Vėl likau viena... Tiksliau dabar jau dviese. Keli pirmieji metai buvo sunkūs. Sūnelis daug sirgo, o aš vis verkiau. Kamavo juoda depresija ir jausmas, kad šiame pasaulyje esu visiškai niekam nereikalinga. Galbūt jei nebūtų vaikelio, netgi būčiau pasitraukusi iš gyvenimo. Bet pati užaugusi svetimuose namuose be meilės, nenorėjau, kad mano vaikutis, kuris be manęs nieko daugiau neturi, patirtų panašų gyvenimą.

 

Galiausiai viskas nurimo. Susibičiuliavome su pagyvenusia kaimyne, vieniša našle, kuriai, matyt taip taip trūko draugijos. Ilgainiui su ja tapome tarsi šeima, kartu sutikdavome šventes, ji padėjo man prižiūrėti sūnelį – mažylis ją netgi pradėjo vadinti močiute.

 

Dabar negaliu skųstis, kad mano gyvenimas blogas. Sūnus jau ūgtelėjo. Aš baigiau mokslus, turiu visai neblogą darbą. Susiremontavome gražiai namus, per atostogas visada kur nors keliaujame. Ir nors berniukas niekada nebendravo su savo tėčiu (kiek žinau, šiuo metu Tomas jau turi naują šeimą ir vaikelį), atrodo, auga visai laimingas.

 

Visgi mano gyvenime trūksta vieno dalyko – tikros meilės. Kartais vakarais, kai lieku viena su savo mintimis ir būna nepakeliamai liūdna, mėgstu žiūrėti rusišką filmą „Maskva netiki ašaromis“. Jo herojė man taip primena mane pačią. Žiūriu ir verkiu. Ir vis dėlto dar neprarandu vilties, kad vieną dieną sutiksiu žmogų, kuris mane iš tikrųjų mylės ir su kuriuo galėsiu nugyventi ilgą gražų gyvenimą. Juk aš dar tokia jauna...

 

Tikiu, kad blogoji mano karma jau išsemta.

 

Neprarandanti tikėjimo meile Gabija

 

 

Miela, Gabija, iš visos širdies linkime jums sutikti savo meilę! Taip pat simboliškai dovanojame kvapųjį vandenį Moschino „I love love“. Kaip atsiimti prizą, prašome teirautis el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

 

 Mielosios skaitytojos,

JI24.lt el. pašte netikėtai atsidūrė kelios jūsų papasakotos istorijos. Be jokių pretenzijų, kad bus publikuotos. Tiesiog žmonės norėjo papasakoti apie save, savo gyvenimą, išlieti jausmus... Pagalvojome, kodėl gi mums neįsteigus tokios specialios rubrikėlės, kurioje visi panorėję galėtų išsakyti tai, kas jiems aktualu, svarbu ar slegia širdį. Taigi, jei tik jaučiate tokį poreikį – rašykite mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt.



 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos