Paskutiniai žodžiai, kuriuos ištariau savo mamai buvo „Negaliu tavęs pakęsti“. Ir jie kaip akmuo gulės mano širdyje visą gyvenimą, nes atsiprašyti jau nebesuspėjau. Mano mamos nebėra. Prieš tris mėnesius ją palaidojome.
Paskutinis mūsų pokalbis buvo audringas. Tai nutiko praėjusios vasaros pabaigoje. Nutariau palikti mokslus ir su vaikinu leistis padirbėti į užsienį. Norėjosi prasiblaškyti, pamatyti pasaulio. Mama man nepritarė. Jos nuomone, pirmiausia turėčiau baigti mokslus ir jau tada keliauti. Smarkiai tąkart susibarėme. Pačiame emocijų įkarštyje ir ištariau tuos negražius žodžius. Tada trenkiau durimis ir su lagaminais išdardėjau...
Ir štai prieš tris mėnesius Niujorke mane pasiekė artimųjų žinia. Mano mamai insultas. Ji guli ligoninėje komos būsenos. Vilties, kad pasveiks beveik jokios. Jei noriu suspėti atsisveikinti, privalau tuoj pat grįžti.
Mečiau viską ir skubiai susiruošiau namo. Deja... keliavau per ilgai... Mano mama išėjo, taip ir nespėjus man palaikyti jos rankos ir kad ir esančiai tokios būklės pasakyti: „Mamyte, atleisk, kad tave įskaudinau“.
Per laidotuves beveik neverkiau, bet mano širdį tiesiog gniuždė kaltė. Mintyse vis sukau ir sukau paskutinio mūsų pokalbio epizodus...
Po laidotuvių kurį laiką nutariau pasilikti namuose, pabūti su tėčiu. Vieną dieną nutariau sutvarkyti mamos daiktus – juk jų jau niekam nebereikės. Vieną po kito į dėžes pakavau jos drabužius, knygas, įvairius užrašus... Apžiūrinėjau viską ir tarsi bandžiau tuose daiktuose perskaityti mamos gyvenimo istoriją. Persmelkė mintis, kad niekada jos iš tikrųjų gerai net nepažinojau. O tiksliau gal ir nenorėjau pažinti...
Galiausiai tolimame spintos gale radau meniškai išraižytą skrynutę. Atvėriau ją ir netekau amo. Joje buvo gražiai ir rūpestingai sudėti mano kūdikystės daiktai: apyrankė iš gimdymo namų, pirmoji nukirptų plaukų sruoga perrišta rausvu kaspinėliu, pirmasis iškritęs dantukas, pirmasis piešinys, padovanotas mamai gimtadienio proga, nėriniuoti krikšto drabužėliai...
Mylėkite ir tausokite savo mamas, kol jas turite. Dovanokite pačias gražiausias dovanas ir daugybę kartų sakykite, kad mylite. Patikėkite, neištarti žodžiai labai slegia...
Tėtis pasakė, kad mama šią skrynutę saugojo daugybę metų ir svajojo padovanoti man vestuvių proga... Net nepajutau, kaip pradėjau raudoti. Iki šiol vaikštau kaip nesava ir vis galvojau, kaip galėjau būti tokia nejautri savo mamai ir kiek daug praleidau galimybių ją apkabinti ir pasakyti, kad myliu...
Atmintyje išplaukė daugybė praeities vaizdų, tarp jų ir pirmasis momentas, kai pajutau, kad man nepatinka mano mama. Tai nutiko dar darželyje, kai man buvo tikriausiai kokie šešeri. Iki šiol puikiai prisimenu tą epizodą. Susipykome su viena drauge ir jinai man pasakė: „ O tavo mama sena ir negraži“. Man tai buvo kaip akmuo į širdį, nes ir pati jaučiau, kad mano mama kiek kitokia negu grupės draugų.
Šeimoje aš pagrandukė netyčiukė. Mane mama pagimdė prieš pat savo penkiasdešimtmetį. Brolis tuo metu jau buvo baigęs mokyklą.
Mama buvo paprasta moteris. Apkūni, visada labai kukliai apsirengusi, ko gero, nė karto nemačiau jos pasidažiusios. Lyginau ją su kitų savo amžiaus vaikų mamomis – jaunomis ir gražiomis ir... pasakysiu atvirai, man buvo gėda turėti tokią mamą. Nepažįstami žmonės dažnai netgi palaikydavo ją mano močiute. Kai tik ūgtelėjau, kaip tik įmanydama išsisukinėjau nuo jos draugijos. Nenorėdavau, kad ji ateitų į mokyklos šventes, susirinkimus. Mokytojams meluodavau, kad mano mama labai užsiėmusi ir paslapčia prašydavau brolio, kad jis ateitų vietoj jos. Padėtį dar sunkino ir tai, kad mama buvo gana griežta ir konservatyvi. Tuo metu kai kitos mergaitės lakavosi nagus, dažėsi blakstienas, mama man visa tai drausdavo - vis piktindavosi, kad jaunoms mokyklos amžiaus mergaitėms tai nedera. Bandžiau jai aiškinti, kad dabar kiti laikai, bet eilinį kartą tik susibardavome. Taip pamažu metai po metų viena nuo kitos tolome, kol galiausiai tarp mūsų atsirado didžiulė praraja.
Aš tuo metu tesugebėjau galvoti tik apie save ir vien tik apgailestavau, kaip man nepasisekė su mama. Sugebėjau įžvelgti tik paviršių ir nemačiau, kiek mama deda pastangų, kad užaugčiau sveika ir laiminga. Tik dabar su didžiule nostalgija galiu prisiminti, kaip grįžtančios iš mokyklos manęs visada laukdavo karšti namie pagaminti pietūs. Jei kur užtrukdavau, mama juos rūpestingai suvyniodavo ir saugodavo, kad neatvėstų. Nors sau mama nepirkdavo beveik nieko, aš visada gaudavau tai, ką ji galėdavo įpirkti geriausia. Gaila, kad tai sugebėjau įvertinti tik dabar – kai jau per vėlu gailėtis... Vienintelė dovana, kurią šiemet galėsiu padovanoti savo mamai per Mamos dieną – tai žvakelė ant kapo ir atgailos bei atsiprašymo malda...
Baigdama norėčiau visoms pasakyti: mylėkite ir tausokite savo mamas, kol jas turite. Dovanokite pačias gražiausias dovanas ir daugybę kartų sakykite, kad mylite. Patikėkite, neištarti žodžiai labai slegia...
Su didžiausia pagarba visoms mamos, Snieguolė
Miela Snieguole, skaitant jūsų laišką, tiesiog sunku sulaikyti ašaras. Jis iš tiesų priverčia susimąstyti ir kitaip pažvelgti į mums brangius žmones. Juk ne veltui sena išmintis sako: „Su kitais kalbėk ir elkis taip, tarsi tai būtų paskutinis susitikimas tavo gyvenime.“ Jei visi suvoktume šio gyvenimo trapumą, kiek daug pykčių ir nuoskaudų būtų išvengta...
Snieguole, už šį laišką simboliškai dovanojame „Macadamia natural oil“ kelionį plaukų priežiūros rinkinį. Dėl prizo prašom kreiptis el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
Mielosios skaitytojos,
JI24.lt el. pašte netikėtai atsidūrė kelios jūsų papasakotos istorijos. Be jokių pretenzijų, kad bus publikuotos. Tiesiog žmonės norėjo papasakoti apie save, savo gyvenimą, išlieti jausmus... Pagalvojome, kodėl gi mums neįsteigus tokios specialios rubrikėlės, kurioje visi panorėję galėtų išsakyti tai, kas jiems aktualu, svarbu ar slegia širdį. Taigi, jei tik jaučiate tokį poreikį – rašykite mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
