Kai atostogavau pas močiutę kaime, susipažinau su vienu vaikinu. Atrodė toks lėtas, nedrąsus. Pati jį užkalbinau, rodžiau iniciatyvą. Bėgo laikas, vis dažniau susitikdavome, pradėjome draugauti. Jis supažindino mane su savo tėvais. Beje, jiems labai patikau, priėmė kaip dukrą, nuolat kartodavo, kad saugotų ir gerbtų. Jo mama net sakydavo: „Tau ji kaip aklai vištai grūdas.“
Miestelis mažas, greitai visi sužinojo, kad mes draugaujame. Kaimo moterėlės mano močiutei pasakojo, kad jis nerimtas, banditėlis, mėgsta išgerti ir pan. Aš, be abejo, netikėjau. Juk mylėjau! Man jis atrodė toks geras ir mielas. Galėjau galvą guldyti, kad yra visai ne toks, koks piešiamas kaimo bobučių.
Netikėtai nutiko taip, kad po vasaros atostogų netikėtai pasijutau nėščia. Atrodė, žemė slysta iš po kojų – juk buvau ką tik pabaigusi mokyklą, ruošiausi nuo rudens studijuoti. Labiausiai nervinausi, kaip viską pasakyti tėvams. Bijojau ir pagalvoti, kokia bus jų reakcija. Tiesiog neišmaniau, ką daryti, pro ašaras nemačiau kelio. Tačiau mane nuramino jis, kaip tada atrodė, mano pasakų princas. Pasakė, kad ves mane, kad yra kur gyventi, galėsiu neakivaizdžiai studijuoti.
Žinoma, tėvus po šios naujienos ištiko šokas. Tėtis labai pyko, mama nuolat verkė, bet galiausiai susitaikė su mintimi – pasirinkimo juk nebuvo. Susitikę mudviejų tėvai ėmė organizuoti vestuves. Sėkmingai pradėjau studijuoti. Palengva viskas nurimo ir jau rodės, kad gyvenimas bus puikus: mylimas vyras, graži balta suknelė ir jaukus nedidelis namelis, kuriame suksime šeimos lizdelį.
Vestuvių dieną tiesiog skraidžiau iš laimės, o mano išrinktasis buvo susiraukęs, viskuo nepatenkintas. Pralinksmėjo tik vakare, kai gavo su svečiais išgerti.
Kad ir kaip būtų, nesilioviau tikėti gražia ateitimi, svajojau apie darnią šeimą. Atrodo, nieko ir netrūko... Namelį atskirai gyventi turėjome, aš dirbau, neakivaizdžiai studijavau. Anksti ryte keldavausi ir autobusu važiuodavau į darbą. Dirbau kosmetikos parduotuvėje. Nors jau penktą mėnesį laukiausi, labai reikėjo pinigėlių.
Visada buvau miesto vaikas ir žegnodavausi, kad neisiu į kaimą gyventi, bet dėl šeimos galėjau padaryti viską. Savo rankomis nudažiau langus, prisodinau gėlių, tėvų padedami paremontavome namelį.
Bet kaimas yra kaimas... Nesibaigiančios apkalbos, nuolat apsilankantys stikliuko mėgėjai vyro draugai. Mano sukurta pasaka blėso. Kelis kartus naktį žiemą paskutiniais nėštumo mėnesiais eidavau jo ieškoti, nepagalvodama apie savo ir vaikiuko sveikatą. Pervargusi nuo visko, kelis kartus gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo.
Vestuvių dieną tiesiog skraidžiau iš laimės, o mano išrinktasis buvo susiraukęs, viskuo nepatenkintas. Pralinksmėjo tik vakare, kai gavo su svečiais išgerti.
Vis naiviai tikėjausi, kad, gimus vaikui, jis pasikeis, taps atsakingesnis. Bet kaip jis galėjo pasirūpinti šeima, jei nesugebėjo pasirūpinti savimi! Net ir tą dieną, kai turėjau gimdyti, visiškai prisigėrė. Vidurnaktį prasidėjo skausmai, jie vis dažnėjo ir stiprėjo, o brangiausio vyrelio niekaip nepavyko prižadinti. Klykdama ir purtydama vos prikėliau, įsodinau į automobilį ir kęsdama skausmus trisdešimt penkis kilometrus pati nuvairavau iki ligoninės. Po paros kankinimosi ir galiausiai operacijos pagimdžiau nuostabų sūnelį.
Galvojau, dabar jam bus dėl ko pasikeisti – juk kiekvienas vyras svajoja apie sūnų. Deja, mano brangiausiajam tai nelabai rūpėjo. Daugelį porų vaikelis suartina, bet mums atsitiko atvirkščiai – jis ir toliau nesiliovė gerti, buvo net ranką pakėlęs. Visiškai nepadėjo man auginti vaiko, net ir krosnį kūrendavau pati. Jis nesidomėjo, kaip keičiasi jo sūnus, nelydėjo mūsų pas gydytoją. Nuo naktinių jo keliamų triukšmų mažylis krūpčiodavo. Tėviškų jausmų jis neturėjo. Gaila, kad per vėlai supratau, jog mano išrinktasis šeimai dar nesubrendęs. Greičiausiai, niekada ir nesubręs...
Kai būdavo nepakeliamai sunku, išvažiuodavau pas tėvus sakydama, kad mes jam nereikalingi, bet vis atlyždavau nuo pažadų ir atsiprašinėjimų.
Laikas ėjo, pažadai nesipildė, vaikas augo nejausdamas tėviškos meilės ir rūpesčio. Galiausiai man atsibodo būti tarnaite, jaustis nereikalingai ir nevertinamai tarsi kampe numestam skudurui. Mano jaunystė, regis, vyto dienomis. Pamačiusios draugės manęs nepažindavo – veidas papilkėjęs, akys užgesusios.
Visai neturėjau laiko sau, be to, ir nenorėjau savimi rūpintis. Įklimpau į depresiją: praverkdavau ištisą naktį prie vaiko lovelės, vidurnaktį skambindavau tėvams, kad mane paimtų iš to košmaro. Sakydavau, kad bijau pati savęs. Atrodė, visas pasaulis nuo manęs nusisuko. Kilo visokių minčių, sulaikė tik sūnelis – pagalvodavau, kas jį užaugins.
Kai kantrybės taurė buvo perpildyta, išėjau... Grįžau gyventi pas tėvus. Jie man padeda atsigauti, žino, kaip man sunku. Mama padeda prižiūrėti mažylį. Sukaupusi jėgas, išsituokiau, susiradau darbą. Esu tikra, kad šioje istorijoje padėtas galutinis taškas ir tikiu, kad vieną dieną mano veide vėl atsiras šypsena, o akys suspindės.
Papasakodama šią istoriją noriu kreiptis į panašaus likimo drauges. Nekentėkite tokių vyrų tikėdamos, kad jie pasikeis. Tokie žmonės niekada nesikeičia. Būkite stiprios žengti lemiamą žingsnį, padėti paskutinį tašką ir pradėti gyvenimą iš naujo. Galite net neabejoti, jis tikrai bus geresnis ir šviesesnis...
Mieloji Jovile, už šią jaudinančią ir padrąsinančią istoriją dovanojame jums Beyonce kvepalus „Heat“ ir linkime, kad jūsų veidą kuo greičiau papuoštų šypsena.
Mielosios skaitytojos, JI24.lt el. pašte netikėtai atsidūrė kelios jūsų papasakotos istorijos. Be jokių pretenzijų, kad bus publikuotos. Tiesiog žmonės norėjo papasakoti apie save, savo gyvenimą, išlieti jausmus... Pagalvojome, kodėl gi mums neįsteigus tokios specialios rubrikėlės, kurioje visi panorėję galėtų išsakyti tai, kas jiems aktualu, svarbu ar lyg skaudulys slegia širdį. Taigi, jei tik jaučiate tokį poreikį – rašykite mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt, pasidalykime visi drauge.
P. S. Kiekvieno autoriaus, kurio istorija bus publikuota JI24.lt, taip pat lauks dovanėlė.
