- Kalbėjimas monologu. Kartais vienas partneris trokšta nuolatinio dėmesio ir pripažinimo. Jį labiau domina tai, ką pats nori pasakyti, todėl kalba tiek daug, kad kitam su savo požiūriu nebėra kur įsiterpti. Pradžioje jis dar klausosi, tačiau ilgainiui nebemato prasmės tęsti dialogo neprimenančio pokalbio. Tad nutyla, atsiriboja ir dažnai net negirdi, ką kitas jam sako. Kad taip neatsitiktų, kalbantysis pokalbio metu turėtų stebėti, ar nėra vienintelis, kuris šneka, o pabaigęs savo mintį atkreipti dėmesį ir į partnerio poreikius: „Ačiū, kad leidai išsipasakoti. Man tai labai svarbu. O ką tu apie tai manai?“
- Kritikavimas. Kalbėtis gali būti nesaugu, kai kitas partneris reiškia žodinę kritiką, nerodo susidomėjimo ar nežodine kalba parodo, kad tai, ką jis sako, nėra taip svarbu ar įdomu. Pavyzdžiui: „Kokią nesąmonę vėl čia padarei? Tik gaišti laiką ir leidi pinigus ten, kur nereikia.“ Arba: „Tu amžinai vėluoji. Tavimi niekada negalima pasitikėti!“ Partneris sutrinka, įsižeidžia, nemato prasmės nuolat aiškintis. Geriau išsakyti savo nuogąstavimus nekritikuojant: „Man nepatinka, kad pavėlavai. Būtų daug lengviau, jei kitą kartą prieš užtrukdamas paskambintum.“
- Tardymas. Kartais domėjimasis partnerio gyvenimu gali peraugti į nesibaigiančią tardymo tiradą. Reikalaujama, kad partneris papasakotų, ką nauja patyrė, pajuto, pamatė, kas ir ką pasakė ir pan. Jis spaudžiamas išpažinti viską, kas tą dieną nutiko, net nepasidomėjus, ar to nori. Tokiu bendravimu siekiama kontroliuoti padėtį. Kad domėjimasis netaptų tardymu, smalsauti apie partnerio veiklą derėtų saikingai ir leisti pasakyti jam tiek, kiek pats tuo metu nori: „Kaip tau šiandien sekėsi?“
- Paslaptys. Kai vienas partnerių ką nors slepia, pavyzdžiui, finansines problemas, neištikimybę, netikėtą ligą, baimes, asmeninius tikslus ir kt., tarpusavio pasitikėjimas yra pažeistas. Svarbių dalykų slapstymas didina atstumą tarp žmonių, verčia jausti baimę, kaltę ar sąžinės graužatį. Netikėtai išaiškėjusios tokios paslaptys gali ilgam pasėti nesantaiką ar net nulemti santykių baigtį: „Yra dalykas, kurio niekada tau nepasakojau. Kuo toliau tyliu, tuo labiau jis mane slegia. Jaučiu, kad nuo to prastėja ir mūsų santykiai. Prašau pabandyti mane išklausyti nepertraukiant, nes man ir taip labai sunku kalbėti.“
- Išmoktas reagavimo būdas. Tam tikri poros bendravimo modeliai gali būti išmokti dar vaikystėje, stebint tėvų santykius. Jei tėvai vengdavo atvirai kalbėtis apie iškilusias problemas, jas slėpdavo nuo vaikų ar nekalbadieniais apsimesdavo, kad viskas gerai ir niekas nesipyksta, tikėtina, kad tokį bendravimo būdą perims ir vaikai. Užaugę jie gali taip pat elgtis su savo partneriu, bet tai nereiškia, kad jūs kažką ne taip padarėte ar pasakėte. Tiesiog antroji pusė to dar neįsisąmonino ir neturi kitų įgūdžių pasakyti tai, kas negerai.
Svarbu suprasti, kad ne visada kito žmogaus poreikiai gali būti čia ir dabar patenkinti, tačiau svarbu tai pasakyti, užuot priekaištavus vienas kitam. Jei pastebite, kad jūsų santykiams būdingi nekalbadieniai, imkitės juos gelbėti, kol dar nevėlu. Kaip? Ogi pradėkite kalbėtis apie tai!
Draudimo bendrovė „Gjensidige“ pradėjo iniciatyvą „Rask laiko pokalbiui“, kuria skatinama atrasti daugiau laiko bendravimui ir skirti jį savo artimiausiems žmonėms. Iniciatyvos partneriai – „Žmogaus studijų centras“ ir žurnalas „Psichologija Tau“.
