Vos prieš 50 metų Pulitzerio premiją pelnęs istorikas Robertas Kinlochas Massie III pasauliui pristatė paskutinės Rusijos carų šeimos biografiją, kurioje buvo atskleista šios nepaprastai turtingos šeimos istorija. Nikolajaus II ir jo žmonos Vokietijos princesės Aleksandros meilė ir atsidavimas savo penkiems vaikams (Olgai, Marijai, Anastasijai, Tatjanai ir jauniausiam sūnui Aleksejui) išties pribloškia. Manoma, kad būtent ištikimybė ir begalinė meilė šeimai ir buvo didžiausia šio Rusijos caro žlugimo priežastis.
Naujausioje knygoje Four Sisters – The Lost Lives of the Romanov Grand Duchesses istorikė Helen Rappaport apžvelgia paskutinę Rusijos carų istoriją ir atskleidžia tragišką penkių nekaltų vaikų bei jų tėvų baigtį nuo žiaurios ir negailestingos bolševikų rankos.
Turtingoje carų šeimoje gimusios keturios dukterys – Olga, Marija, Anastasija ir Tatjana – reprezentuoja ne tik prarastą senosios carinės Rusijos pasaulį, bet ir negailestingą bei savavališką revoliuciją Rusijoje, kuri jas ir pražudė.
Keturios žavios seserys
Dar praeitam šimtmety darytose neformaliose nuotraukose caraitės žvelgia entuziazmo ir laimės kupinomis akimis. Vis dėlto tiesa yra ta, kad šios nepretenzingos, tačiau išties protingos asmenybės visuomenės niekuomet nebuvo laikomos kuo nors daugiau nei caro šeimos puošmena: keturios dukterys gimė tais laikais, kai šeimose svarbiausia buvo turėti sūnų, kuris pratęstų giminės liniją.
Kai 1894 m. lapkričio mėnesį Vokietijos princesė Alix (Aleksandra Fiodorovna) ištekėjo už naujojo Rusijos caro Nikolajaus II, pasaulyje pasklido kalbos. Rusijos visuomenė tuomet laidė pastabas, kad princesei nepaprastai pasisekė, mat ji ištekėjo už tuomet turtingiausio žmogaus pasaulyje. Naujajai caro žmonai buvo daromas spaudimas pagimdyti sūnų, kuris galėtų pratęsti carų giminės liniją.
Vis dėlto sulig kiekviena gimstančia dukra (Olga 1895 m., Tatjana 1897 m., Marija 1899 m. ir Anastasija 1901 m.), visuomenės nusivylimas vis didėjo. Nepaisant to, kad carų šeima nepaprastai mylėjo ir gerbė savo dukteris, vis negimstantis sūnus šeimą atvedė prie krizės slenksčio. Rusijoje netgi pasklido kalbos, kad Nikolajaus II ir Vokietijos princesės Aleksandros sąjunga yra prakeikta.
Mažai dėmesio tuomet buvo kreipiama į keturias žavias ir gyvybingas mergaites, kurios tuomet augo rūmuose Carskoje Selo mieste (miestas Rusijoje, į pietus nuo Sankt Peterburgo, dabar vadinamas Puškinu, – red. past.). 1900 m. dėl nuolat kintančio politinio Rusijos klimato ir vis didėjančių ir agresyvėjančių grasinimų Nikolajui II, imperatoriškoji šeima buvo nuolat slepiama nuo visuomenės, žurnalistams tuomet buvo išvis uždrausta ką nors kalbėti ar rašyti apie šią šeimą.
Keturios caraitės turtingoje šeimoje augo kaip bet kurios įprastos mergaitės ir nors buvo nuolat lepinamos ekstravagantiškomis dovanomis iš karališkųjų giminaičių, jų motina savo dukroms taikė griežtą dar iš savo motinos Alice ir senelės karalienės Victorios išmoktą anglišką taupumo režimą – ant šeimos stalo prabangaus maisto būdavo retai, maitindavosi jie gana įprastai ir pernelyg nešvaistydavo didžiulių savo turtų.
Mergaitės buvo mokomos būtinų socialinių dalykų, mokėjo kalbėti prancūziškai, rusiškai ir angliškai, tačiau jos niekuomet nebuvo pernelyg lepinamos. Jos visos keturios buvo itin draugiškos, smalsios ir nepaprastai atsidavusios viena kitai.
Rusijos gyventojai džiaugdavosi galėdami užmesti akį į šias gražias caraites, joms karieta važinėjant Sankt Peterburgo gatvėmis ar per itin retus oficialius renginius.
Vyriausioji carų šeimos dukra Olga žavėdavosi poezija ir muzika. Ši kiek į melancholiją linkusi mergina buvo nepaprastai didelė romantikė ir svajoklė. Augdama ji kentėdavo dėl savo būdo; iš dalies dėl to, kad būdama vyriausia, ji privalėdavo rodyti pavyzdį savo jaunesnėms seserims. Nepaisant to, ji buvo nepaprastai emocionali ir pažeidžiamiausia asmenybė carų šeimoje.
Tatjana buvo visiška vyresniosios sesers priešingybė – iš prigimties ji buvo šviesi ir itin organizuota asmenybė, reikalavusi savo seserų ją vadinti jų prižiūrėtoja. Iš motinos paveldėjusi karališkąją laikyseną, jos nepažįstantiems žmonėms ji dažnai pasirodydavo gan išdidi ir atsiskyrusi. Vis dėlto, be jokios abejonės, būtent Tatjana buvo pati gražiausia, stilingiausia ir paslaptingiausia iš visų keturių caraičių.
O trečioji sesuo Marija, galėjusi pasigirti giliomis ir išraiškingomis mėlynomis akimis, buvo itin atviro būdo. Marija nepaprastai mylėjo vaikus ir kažkada galėjo tapti gera ir mylinčia motina. Dėl savo nuolankaus ir paklusnaus būdo ji neretai kentėdavo nuo savo jaunesniosios ir valdingosios sesers Anastasijos.
Ketvirtoji ir pati jauniausioji carų dukra Anastasija šeimoje buvo laikoma laukinuke, kuri nuolatos linksmindavosi ir reikalaudavo šeimos dėmesio. Nepaprastai energinga ir intuityvi mergina visus žavėdavo savo viliokiška ir nuostabia asmenybe.
Rusijos viltis ir Grigorijaus Rasputino įtaka
1904 m. galiausiai šeimoje gimus sūnui, kuris jau nuo pat pradžių buvo laikomas Rusijos viltimi, keturios seserys tapo tik carų šeimos puošmena – tuomet buvo aišku, kad caro sostą paveldės Aleksejus.
Nors buvo dar nepaprastai jaunos, visos keturios seserys tapo atsidavusiomis savo brolio auklėmis. Jos prižiūrėjo ir saugojo savo jaunąjį broliuką nuo įvairiausių tykančių pavojų. Jau nuo pat vaikystės Aleksejus pasižymėjo itin silpna sveikata, dar kūdikiui jam buvo diagnozuota hemofilija (sutrikęs kraujo krešėjimas), dėl kurios patyręs net ir menkiausią sužeidimą, jis galėdavo mirtinai nukraujuoti. Nors dėl prievolės nuolat prižiūrėti ir rūpintis savo jaunesniuoju broliu seserys niekuomet nesiskundė, tai akivaizdžiai trukdė joms gyventi savo gyvenimą ir užkirto kelią bent menkiausiai galimybei pažinti pasaulį už dvaro sienų.
Nuo 1907 m., kai Aleksejui paūmėjo hemofilija ir prasidėjo kraujavimo protrūkis, užuot džiaugusios jaunų žmonių kompanija, keturios merginos buvo griežtai prižiūrimos Grigorijaus Rasputino – rusų valstiečio ir mistiko, kuriuo caras Nikolajus II ir jo žmona Aleksandra visiškai aklai pasitikėjo ir laikė jį vieninteliu žmogumi, galinčiu apsaugoti jų mylimą sūnų nuo bet kokios galimos žalos.
G. Rasputinui pavyko sumažinti caraičio kančias (gali būti, kad hipnozės būdu), o išvykdamas iš rūmų jis įspėjo tėvus, kad tiek caraičio, tiek ir visos dinastijos likimas neatšaukiamai priklausys nuo paties G. Rasputino.
Caro šeimai G. Rasputinas stengėsi atrodyti kuklus ir šventas valstietis. Tačiau už dvaro rūmų jis sugrįždavo į ištvirkusį ir palaidą gyvenimą. Pamokslaudamas, kad fizinis sąlytis su juo turįs valomąjį ir gydomąjį poveikį, jis prisiviliodavęs daug meilužių ir net gundydavęs kilmingas moteris. Kai šitoks G. Rasputino elgesys tapo žinomas pačiam carui, pastarasis atsisakė tikėti tokiomis kalbomis ir vis dar buvo įsitikinęs, kad Rasputinas yra tiesiog šventasis, o tuos, kurie kaltino šį ar pasakodavo apie negražų jo elgesį, išsiųsdavo į tolimus šalies regionus arba atimdavo svarbias pozicijas, kurias jie užimdavo.
1916 m. gruodžio 31 d. Rusijos didikai G. Rasputiną nužudė. Tai buvo nepaprastai skaudus smūgis karališkajai šeimai, bemaž toks pat skaudus, kaip ir priverstinis sosto atsisakymas.
Keturių seserų ištikimybė Rusijai
Augdamos turtingoje šeimoje ir nuolat prižiūrimos šeimos dvasinio patarėjo, keturios seserys paauglystėje tiesiog sužydėjo – visas pasaulis žavėjosi nepaprasto grožio jaunomis ir išsilavinusiomis merginomis.
Vos sulaukusiai 16 metų vyriausiajai dukteriai Olgai buvo pradėti siūlyti įvairiausi kandidatai į vyrus. Netgi Anglijos karalienė Victoria iki pat savo mirties (iki 1901 m.) tikėjosi, kad Olga ištekės už jos anūko – Edwardo VIII. Kaip būtų pasikeitusi britų istorija, jei šis noras būtų išsipildęs...
Vis dėlto Olgai nė vienas kandidatas nepatiko, mergina apskritai atsisakė tekėti už užsieniečio princo vien tam, kad nereikėtų palikti mylimos tėvynės. Būtent meilė ir atsidavimas Rusijai vienijo visas keturias caraites. Rusijos caras Nikolajus II su žmona Aleksandra, susituokę iš meilės, to paties linkėjo ir savo mylimoms dukroms ir niekuomet nevertė jų tekėti vien tik dėl prievolės. Deja, 1914 m. prasidėjęs karas Rusijoje visas kalbas apie santuoką užbraukė.
Pražūtingas karas ir tragiška vieningos šeimos mirtis
Prasidėjus karui Olga ir Tatjana pradėjo dirbti karo ligoninėje, joje nuolat lankydavosi ir Marija su Anastasija. Jaunesniosios seserys mėgdavo kalbėtis su sužeistais kariškiais ir domėtis pasauliu už ligoninės ribų, kurio joms pažinti nebuvo lemta.
Olga ir Tatjana puikiai slaugė sužeistus ligonius. Tačiau atsakomybės trūkumas ir meilė vyrams, kurie dėl savo socialinės padėties jai buvo uždrausti, Olgai sukėlė nervų krizę, o Tatjana įrodė esanti talentinga ir drąsi slaugė.
1917 m. pradžioje carui Nikolajui II išvykus į frontą už šimtų kilometrų, Rusiją apėmė chaosas. Kai kovo mėnesį Petrograde (dabartinis Sankt Peterburgas) kilo revoliucija, metaforinis Nikolajaus II sukurtas narvelis, saugojęs keturias seseris nuo išorės pasaulio, tapo gan pavojingu.
Iš fronto iškviestam Nikolajui II buvo įteiktas ultimatumas – atsisakyti sosto. Nepaprastai mylėdamas savo dukras ir sūnų bei norėdamas apsaugoti šeimą nuo karinės tikrovės, Nikolajus II ultimatumui pasidavė. Tuomet imperatoriškajai šeimai buvo paskirtas namų areštas Carskoje Selo.
Birželį visos keturios seserys privalėjo atsisakyti ir savo grožio šaltinio – dėl staiga užpuolusių tymų merginoms buvo nuskusti plaukai. Vis dėlto net ir tai nesumažino keturių caraičių pakantumo: jos kasė daržus, padėdavo skaldyti malkas ir prižiūrėdavo didžiulius sodus – jos turėjo priprasti prie kitokio gyvenimo, turėjo susitaikyti su tuo, kad buvo nuolat stebimos ir bauginamos.
Seserų stiprybė glūdėjo vienybėje – vienintelis jų troškimas buvo visuomet išlikti drauge. Net ir kai 1918 m. naujasis Rusijos vadovas Vladimiras Leninas įsakė šeimą perkelti į Jekaterinburgą, dviejų aukštų pirklio Ipatjevo rezidenciją, seserys nuolat rūpinosi savo blogėjančia mamos sveikata ir vis silpstančiu broliu Aleksejumi.
1918 m. naktį iš liepos 16-osios į 17-ąją, tuoj po vidurnakčio, Jakovas Jurovskis, vietinės slaptosios bolševikų policijos vadas, pažadino carų šeimą ir nuvedė visus į vieną apatinio aukšto kambarių sakydamas, kad vykdoma pastato evakuacija.
Šią tragišką visai šeimai naktį tamsiame Jekaterinburgo rūsyje Nikolajus II, jo žmona Aleksandra ir penki jų vaikai buvo negailestingai nužudyti. Perskaitęs vietos bolševikų išleistą mirties nuosprendį, Jakovas Jurovskis šovė Nikolajui į galvą – tai buvo ženklas kitiems jo egzekucijos būrio nariams pradėti šaudyti į iš anksto paskirtus taikinius. Tie, kurie žuvo ne iš karto, buvo subadyti durtuvais.
Taip negailestingi ir žiaurūs bolševikai susidorojo su paskutiniuoju caru Rusijos istorijoje ir atėmė gyvybes dar be galo jauniems ir nekaltiems jo vaikams bei žmonai. Istorijos puslapiuose teliko įrašai apie keturias žavias, švelnias ir nuolat besišypsančias Rusijos caraites, kurios per savo gyvenimą taip ir neturėjo galimybės išties pažinti pasaulio.
