Netikėtai sutiktas angliškai nekalbantis vokietis, vėliau tapęs jos vyru, nutraukta kelionė, o netrukus po jos – skrydis į Vokietiją pas kelyje sutiktą vokietį. Vėliau – pandemija, uždariusi pasaulio duris. Eglei teko rinktis – likti gyventi su menkai pažįstamu žmogumi ar bandyti grįžti į namus? Ir ji pasirinko.
Šiandien Eglės ir jos vyro Kevino namuose krykštauja metų ir dviejų mėnesių jų dukra Melisa. Gyvenimo ji mokosi trimis kalbomis – Eglė su dukra kalbasi lietuviškai, Kevinas – vokiškai, o tarpusavyje jiedu kalbasi angliškai.
Pokalbis su Egle – apie kelią, kuris pakeitė jos pasaulį, apie pandemijos nuotykius, gimdymą su vertėju ir atėjusią laimę – motinystę.
– Egle, mudvi kalbėjomės prieš keletą metų, kai tu kartu su drauge ėjai piligriminiu keliu Ispanijoje. Pasakojai apie jo nuotykius ir patyrimus, tačiau nieko nepasakojai apie tai, kad tame kelyje sutikai Keviną.
– Tada neatrodė, kad tai gali būti mano būsimas vyras ar bent jau draugas. Be to, net ir minties neturėjau, kad galėčiau gyventi Vokietijoje. Niekada nenorėjau į Vokietiją, nebent tik pakeliauti. Gal studijuoti, gal padirbėti, bet laikinai.
Kai ėjome kelią, pakeliui sutikome didelę grupę žmonių – iš Australijos, Amerikos, Meksikos, kitų šalių. Toje grupėje buvo ir mano būsimasis vyras. Tuo metu mums buvo labai smagu ir nenuobodu – jis beveik visiškai nekalbėjo angliškai, aš – vokiškai. Dėl nesusikalbėjimo nestigdavo isteriško juoko. Man atrodė juokingas jo akcentas, nusikalbėjimai. Taip užsimezgė mūsų draugystė.
Kartu ėjome kelias dienas, bet netrukus mano draugė patyrė stresinį kojos lūžį ir kelią, likus dviem dienoms iki finišo Santjago de Kompostela mieste, teko baigti. Pamenu, buvo labai romantiškas Kevino žygis, kai jis per vieną dieną nuėjo daugiau nei 50 kilometrų, kad dar spėtų susitikti su mumis.
Apsikeitėme internetiniais kontaktais, mūsų bendravimas tęsėsi ir man grįžus į Lietuvą. Praėjus maždaug mėnesiui, pirmą kartą nuskridau pas jį į Vokietiją – savaitei. Kevinas jau buvo pradėjęs mokytis anglų kalbos, o mūsų išsiskyrimas po kartu praleistos savaitės buvo skausmingas.
Kitą kartą atskridau lapkričio mėnesį, ilgesnėms atostogoms. Didelio plano neturėjau, bet pamaniau, kad galėčiau likti ilgiau ir pasimokyti vokiečių kalbos. Toks buvo planas be plano. Užsirašiau į vokiečių kalbos mokyklą, o tada prasidėjo korona. Man iškilo gyvenimo klausimas: ką daryti? Arba išvažiuoju nežinodama, kada čia galėsiu sugrįžti, nes valstybių sienos užsidaro, arba pasilieku pas realiai nepažįstamą žmogų. Jei lieku – ką aš čia veiksiu? Viskas vyko labai greitai – atšaukiami skrydžiai ir atrodė, kad visas pasaulis verčiasi aukštyn kojomis.
Nusprendžiau pasilikti. Pasilikti pasaulyje, kuris – beveik be pasirinkimų. Mums su Kevinu teko išmokti susigyventi, susidraugauti ir keistomis, kartais juokingomis aplinkybėmis, pažinti vienam kitą.
Buvo keista, nes niekas juk neskuba taip greitai vyniotis į rimtus santykius. Jei sudėjus kartu praleistą laiką, tai gyventi kartu su žmogumi aš nusprendžiau maždaug po mėnesio – kelias dienas mes ėjome kartu, tada aš pas jį praleidau vieną savaitę, tada – dar porą savaičių.
– Ir su žmogumi, su kuriuo susikalbėti buvo sudėtinga?
– Didžiausi trukdžiai yra mūsų galvose. Čia ne tik apie Keviną, kuris, beje, jau kalba angliškai. Gyvename mažame miestelyje, čia – apie 55 tūkst. gyventojų. Niekas nekalba angliškai. Jeigu nori gyventi pats savarankiškai – turi mokėti vokiškai.
Todėl taip išeina, kad aš jau trečius metus gyvenu su vertėju – Kevinu. Vokiečių kalbos mokiausi tikrai nuoširdžiai. Mokiausi jos ir namuose, bet savarankiškai išmokti kalbą, kurios pagrindų neturi, nors ir gyvenant su vokiečiu, sudėtinga – reikia eiti į mokyklą.
