Specialistė konsultuoja pacientus, susidūrusius su onkologine liga. Pastarųjų metų jos profesinio tyrinėjimo objektu, dirbant Santaros klinikų Hematologijos, transfuziologijos ir onkologijos centre, tapo vėžiu sergančio žmogaus seksualumas.
„Pasaulyje onkoseksologija įgauna tokį pagreitį, kad apie ją reikia drįsti kalbėti garsiau ir mums“, – įsitikinusi R.Grumulaitienė.
Romantinis ryšys tampa slauga
Vėžio diagnozė yra didžiulis išbandymas pacientui ir jo partneriui.
„Daugumai žmonių tai – gyvenimą aukštyn kojomis apverčiantis įvykis, po kurio jie nebus tokie, kokie buvo. Onkologinės ligos patirtis transformuoja ne tik seksualumo, bet iš esmės visą asmenybės struktūrą, atsiranda sąlygos „Naujajam Aš“. O tai reiškia ir pasikeitusią socialinę identifikaciją: lieka ne žmogus, ne vyras ar moteris, o pacientas, ligonis“, – aiškina R.Grumulaitienė.
Apie ją reikia drįsti kalbėti garsiau ir mums.
Svarbiausi tikslai grumiantis su liga – išgyventi ir susikurti planą naujam gyvenimui. Be to, ligos užkluptiems jauniems žmonėms ypač aktualus vaisingumo klausimas.
„Vienam iš partnerių kovojant dėl gyvybės, kenčiant skausmus ar šalutinius gydymo simptomus, kitam tolydžio atsiranda apleistumo jausmas. Sergantysis viską, kas vyksta su jo kūnu, išgyvena asmeniškai, o partneris tegali įsivaizduoti ir bandyti padėti.
Gydytojai susitelkia į medicininį paciento gydymą, o kur artimajam semtis energijos ir kaip neprarasti savęs? Esant tokiame disbalanse partnerių santykiuose atsiranda atskirties pleištas. Tai – ir kaltės, gėdos jausmai, ir atotrūkis vienas nuo kito. Partneris jaučiasi apleistas ir kaip seksualinis partneris, ir kaip artimas žmogus“, – pastebi psichologė psichoterapeutė.
Seksualumas – daugiau nei seksas
Ar onkologiniai pacientai galvoja apie seksą? Tyrimai rodo, kad seksualumas gali būti nemenkas rūpestis žmonėms, kai jie susiduria su vėžiu, net jei jis nėra pažengęs.
Vos tik išgirdus vėžio diagnozę, seksualinis gyvenimas ir jo kokybė greičiausiai bus paskutinis dalykas, apie kurį žmogus galvos.
Kartais gydyti pradedama nedelsiant, todėl nėra daug laiko apmąstymams. Tačiau laikui bėgant ima kilti vis daugiau klausimų. Koks galimas gydymo poveikis? Kada galima atnaujinti seksualinius santykius? Kaip gyventi seksualinį gyvenimą, kai gydymas bus baigtas?
„Onkologinė liga pakeičia ne tik žmogaus emocinę savijautą, bet ir kūną. Išgyvenimai, susiję su greitesniu senėjimu, suvokto patrauklumo praradimas paliečia kiekvieną onkologine liga sergantį žmogų.
Mylėtis galima tiesiog per fizinį kontaktą: per bučinius, apkabinimus, lytėjimą.
Pavyzdžiui, dėl mastektomijos arba chemoterapijos sukeltos menopauzės moters kūnas pasikeičia, praranda moteriškumo formas ir tarsi nustoja būti matomu gyvastingumo pagrindu, kitaip tariant, praranda savo seksualinės komunikacijos priemonės prasmę“, – aiškina R.Grumulaitienė.
Jai ne kartą teko susidurti su tuo, kad pacientai save suvokia kaip „ligos paženklintą ir atsižadėtą“.
Todėl partneriui tenka užduotis įrodyti, kad jam ne tiek svarbus mylimosios kūnas, kiek tai, kad jie kartu.
„Čia reikėtų suprasti, kad seksualumas yra daugiau nei lytiniai santykiai. Mylėtis galima tiesiog per fizinį kontaktą: per bučinius, apkabinimus, lytėjimą. Taigi santykiai su partneriu pereina į kitą lygmenį ir seksualumas kuriamas iš naujo“, – pasakoja R.Grumulaitienė.
Vieni išsiskiria, kiti suartėja
Moksliniai tyrimai rodo, kad dalis pacientų ir jų porų atstato buvusius santykius. Tačiau kai kurie dėl patiriamų fizinių ir psichologinių traumų tampa mažiau seksualiai aktyvūs arba išvis atsisako seksualinių santykių.
„Kaip žinome, seksualiniai santykiai yra viena iš būtinų sąlygų, kad klostytųsi santykiai poroje. Sunkiai sergant seksualumą paveikia ne tik gydymas, bet ir nuovargis dėl slaugos bei pakitęs savo partnerio suvokimas – iš buvusio seksualinio/erotinio partnerio į sergančiojo vėžiu. Dėl to kai kurių porų santykiai gali smarkiai pašlyti ar net nutrūkti“, – kalba R.Grumulaitienė.
Jis išbuvo, kai verkiau ir rėkiau, apkabindavo, kai leisdavau priartėti.
Tačiau yra nedidelė dalis porų, kurios pasiekia netgi geresnį intymumo ryšį.
„Viena pacientė pasakojo: „Mano vyras visą laiką buvo su manimi, atlaikė visus mano durniavimus. Jis išbuvo, kai verkiau ir rėkiau, apkabindavo, kai leisdavau priartėti. Dabar mūsų ryšys geresnis nei kada nors anksčiau“, – pavyzdį pateikia specialistė.
Dvi kraštutinės būsenos
Remdamasi profesine patirtimi R.Grumulaitienė pastebėjo, kad buvę onkologiniai pacientai tarsi pasidalija į dvi grupes: tie, kurie nemirė, ir tie, kurie grįžo atgal į gyvenimą.
„Pirmieji gyvena labai prastai. Jie negali patirti malonumo ir pasitikėti: kai esi labai budrus ir nerimastingas, nesugebi būti žaismingas ir išmanus.
Antrieji, tie, kurie grįžo atgal į gyvenimą, erotiką supranta kaip priešnuodį mirčiai. Jie žino, kaip išlikti gyvais. Kai pradėjau klausytis porų, kurios užsiima seksu, išgirsdavau: „Aš noriu daugiau sekso.“ Tačiau iš tikrųjų jie norėjo geresnio sekso. Vėliau pacientai prieidavo įžvalgą, kad sekso kokybė priklauso nuo jų savijautos: geresnis seksas tapdavo tik pasijutus gyvybingu, pilnu energijos, kurią pats seksas jiems ir suteikdavo, arba jie manydavo, kad suteikia“, – svarsto R.Grumulaitienė.
Daktaras sprendžia rimtesnes problemas, ką aš čia jį tokiais niekais trukdysiu.
Abi minėtos būsenos yra kraštutinės. „Kaip žmogų paveiks krizė, priklauso ir nuo jo asmenybės struktūros, ir nuo pagalbos, kurią jis gaus iš artimųjų, draugų ar specialisto. Todėl tada, kai gydymas yra baigtas ir gyvenimas teka daugmaž stabilia vaga, žmogui derėtų susirūpinti savo gyvenimo, kuris neatsiejamas ir nuo kūniškumo, kokybe“, – apibendrina R.Grumulaitienė.
Ima suvokti intymumo reikšmę
Grumtynių su liga įkarštyje prabilti apie pakitusį seksualinį gyvenimą ir kūniškus malonumus atrodo nepadoru, nepriimtina.
„Ligoniui svarbiausia įveikti ligą ir išgyventi, gydytojui – įvertinti grėsmes ir sudaryti efektyviausią gydymo planą.
Pacientas, jei jam ir kyla klausimų apie intymumą, patiria gėdos jausmą: „Juk daktaras sprendžia rimtesnes problemas, ką aš čia jį tokiais niekais trukdysiu.“
Gydytojas, net ir suprasdamas temos svarbą ir delikatumą, nuogąstauja, kad ją pajudinęs sugaiš daug laiko ir nespės atlikti kitų darbų. Be to, susiduriama su privatumo problema, nes palatoje pacientas dažniausiai būna ne vienas. Tokiu būdu kliūtys paliesti intymumo klausimus kyla abiejose barikadų pusėse“, – apibendrina R.Grumulaitienė.
Ji pažymi, kad labai daug priklauso nuo visų suinteresuotų pusių – paciento, gydytojo ir artimo žmogaus – sąmoningumo.
„Gydytojo vaidmuo itin reikšmingas. Deja, apie seksualumą, kūniškumą, vaisingumą ir galų gale savęs suvokimą gydytojo kabinete kalbėtis ne visada yra laiko“, – neslepia R.Grumulaitienė.
Šlyja jo psichinė sveikata, todėl atsparesnė gydymui tampa ir pagrindinė liga.
Jos įsitikinimu, gydytojas turėtų pajusti, ar pacientui tai aktualu, ar jis pasirengęs kalbėti.
„Gydytojui užtenka užsiminti, kad intymumo klausimus bus galima aptarti ir vėliau, kad galima apie tai kalbėti paprastai, mediciniškai. Jei pats gydytojas nesijaučia tvirtai, jis pacientą gali nukreipti pas šios srities specialistus. To visiškai užtektų, kad varžtai abiejose pusėse atsilaisvintų. Užsienyje tai – kasdienė praktika, pas mus, deja, ne“, – apgailestauja R.Grumulaitienė.
Tačiau ji pastebi teigiamų poslinkių. „Klausimus, ką sakyti pacientui, kaip su juo kalbėti, kaip padrąsinti, kelia seksologai, psichoterapeutai, ginekologai, onkologai. Pradedama suvokti, kad neišsprendus paciento seksualinio gyvenimo problemų, šlyja jo psichinė sveikata, todėl atsparesnė gydymui tampa ir pagrindinė liga“, – svarsto psichologė.
