Prasidėjęs ir beveik dvi savaites truksiantis sąmoningumo festivalis „Masters of Calm“ šiais metais pirmą kartą įrengė erdvę ir paaugliams, ir jaunimui. Joje į savęs ir kito pažinimo kelionę lydės „Whatansu“ patyrimo stovyklų vadovai, taip pat įdomiausi, apie paauglių būties iššūkius kalbantys Lietuvos ir užsienio lektoriai.
Bus kalbama apie tai, ko kartais nedrąsu paklausti suaugusiųjų.
„Whatansu“ džiunglėse bus kalbama apie tai, ko kartais nedrąsu paklausti suaugusiųjų, apie laisvę būti savimi, meilę, nerimą, santykius su tėvais, draugais, apie svajones ir ateities pasirinkimus. Atvykę į festivalį su tėvais, paaugliai galės laiką leisti atskirai, su bendraamžiais. Paskaitas tėvams apie paauglystės iššūkius skaitys ir „Whatansu“ stovyklų įkūrėja J.Vidugirienė.
Prieš festivalį apie paauglystės iššūkius su buvusių ir dar esamų paauglių mama kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Jurga, ar yra koks nors paaiškinimas, kodėl paauglystę laikome išskirtiniu laikotarpiu?
– Šiuo laiku sugriūna mūsų, suaugusiųjų, pasauliai. Rūpestis, meilė savo dukrai ar sūnui vis dar toks pats, bet jų elgesys vis dažniau verčia kilstelėti antakį, nustebti, atšlyti, o kartais netgi suabejoti savo gebėjimu būti mama arba tėčiu.
Ir nors daugybė knygų apie paauglystę vienu balsu perspėja, kad mūsų paauglių vaikų nutolimas neišvengiamas, daugeliui mamų žemė susvyruoja po kojomis, kai jos supranta, kad jų autoritetas tapo nebe toks svarbus, kad dukra mieliau klausosi bendraamžės patarimų, o sūnus gūžiasi į kamuoliuką.
Dukra mieliau klausosi bendraamžės patarimų, o sūnus gūžiasi į kamuoliuką.
„Man atrodo, kad ji visiškai negalvoja, – skundžiasi vienos mūsų stovyklautojos mama. – Ją mokykloje pagavo su veipu, o draugė ją nuolat įtraukia į nemalonias istorijas.“
Noriu paguosti: jūsų paaugliai – dukros ir sūnūs – pakitusiu elgesiu tikrai nesistengia jūsų nubausti. Jie iš visų jėgų bando įsikabinti į šį gyvenimą ir nepamesti savęs.
– Vis pagalvoju, o anksčiau paauglystės nebuvo? Savo paauglystėje neprisimenu, kad aplink mane būtų paauglių, kurie negalėjo susitvarkyti su savo emocijomis.
– Žinoma, buvo!
Paauglystė juk reikalinga tam, kad vaikas neužsisėdėtų namuose, kad visomis išgalėmis stengdamasis atsiskirti nuo tėvų atrastų savo vietą po saule. Tik nebuvo tiek knygų, filmų, socialinės medijos. Ir... buvome labai užsiėmę.
Jei paklaustumėte dirbtinio intelekto, jis jums atsakytų, kad prastėjanti paauglių psichinė sveikata akis bado todėl, jog tam skiriama daugiau dėmesio – daugiau informacijos, daugiau kalbėjimo apie problemas, mažiau gėdos kreiptis į specialistus.
Bet iš to, ką matau stovyklose, suprantu, kad šiuolaikiniai paaugliai nuobodžiauja, daugybę laiko praleidžia prie ekranų, jų smegenys užgriozdintos nereikalinga informacija, o naujas išgyvenimas prasideda kas penkiolika sekundžių. Savaitgaliui ar savaitei eliminavus sekundinių žinių šaltinį – išmanųjį telefoną – paaugliai vėl atranda gyvo bendravimo džiaugsmą, užmestą smalsumą, kūrybiškumą, pamato gamtą ir vienas kitą.
– Dar galvoju, gal prieš keturiasdešimt metų paauglystės nebūdavo kada išgyventi – šešiolikos daugelis tapdavo savarankiški, pradėdavo dirbti, išvykdavo mokytis į kitus miestus, natūraliai atitrūkdavo nuo tėvų?
– Atsistojęs ant savo kojų užaugi greitai. Dvyliktoje klasėje man buvo šešiolika, baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą laikiau per savo septynioliktąjį gimtadienį, o pirmame kurse studijavau dar būdama nepilnametė.
Tačiau ir tėvelių namuose, ir studijuodama dariau tas pačias klaidas – nemokėjau pasirinkti kompanijos, ieškojau rizikingų nuotykių, turėjau žalingų įpročių ir buvau įsitikinusi, kad esu toookia charizmatiška ir nuostabi, jog man negali nutikti nieko blogo.
Papuolusi į bėdą, kapstydavausi iš jos pati, nepaisydama to, kad aplinkui mane visuomet buvo daugybė nuostabių, padėti pasiruošusių suaugusiųjų. Kažkodėl buvau įsikandusi minties, kad juos reikia saugoti nuo jų pačių emocijų, negąsdinti savo nuotykiais ir nešiurpinti istorijomis. Iš dabartinės perspektyvos žvelgiant labai graudu.
Todėl dabar daugybę savo laiko skiriu būtent paauglėms merginoms tam, kad sutaupyčiau joms kokį penkiolika metų šioms tiesoms išsiaiškinti.
– Ar tai, ką žmonės per amžius vadindavo kartų skirtumu, ir galima vadinti paauglyste?
– Aš pati kartų skirtumo nejutau, kol neperžengiau keturiasdešimties. Su bendraamžėmis vis pakikename – o kad dabar kas duotų jaunystės kūną ir leistų pasilikti šitą protą!
Laikai keičiasi. Gyvename pertekliaus visuomenėje. Vaikai nesupranta mūsų troškimo saugoti daiktus, nevertina galimybių, kurios tyko jų už kiekvieno kampo. Mano jaunystėje niekas neplanavo užaugęs būti tiktokeriu – tiesiog nebuvo interneto.
Mamos su siaubu supranta, kad šiuolaikinės technologijos ir mokslo proveržis sukėlė gausybę papildomų pavojų, apie kuriuos nė nenutuokėme pačios būdamos paauglės.
Mums buvo pasiūlyta smardžių cigarečių, o šiuolaikiniai vaikai turi veipus – elektronines cigaretes, kurias be galo lengva slėpti ir itin sunku užuosti. Žolės suktinė jaunystėje buvo supervakaro įvykis, o šiuolaikiniams paaugliams tiesiai į mokyklas patiekiama tokių psichotropinių medžiagų kokteilių, apie kuriuos mes nė nenutuokėme.
Mes nekentėjome nuo ekranų priklausomybės – televizoriaus į kišenę neįsidėsi. Mes priklausėme sau ir būdavome pasiekiami tik tuomet, kai būdavome namuose – senais gerais laidiniais telefonais. O dabar žinutę, pašaipą, įžeidimą socialiniai tinklai mūsų vaikams atskraidina per milisekundę. Net nekalbu apie išties psichiką žalojantį turinį, pasiekiamą trimis klavišo spustelėjimais.
Net nekalbu apie išties psichiką žalojantį turinį, pasiekiamą trimis klavišo spustelėjimais.
Tai yra pasaulis, kuriame gyvena mūsų vaikai, mūsų dukros ir sūnūs. Su laiku neišnyko pavojus būti užgautam, pašieptam, nuskriaustam, sumuštam. Anaiptol. Pavojų tik padaugėjo – it perkopus į kitą kompiuterinio žaidimo lygį.
Ačiū Dievui, yra dalykų, kurie nesikeičia, – žmogiškumas, tiesa, meilė, pagarba aplinkai, gebėjimas pasirūpinti savimi ir kitais, savivertė, geri tarpusavio santykiai. Kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir dabar jie be galo svarbūs kiekvienam šios žemės gyventojui.
Dharma. Darna. Galimybė gyventi neišklystant iš kelio, savo kelyje nieko neužgaunant. Tiksliai žinau, poreikio gyventi pagal Visatos dėsnius negali sukurti trijų valandų motyvacinis moralas. Bet pozityvus mūsų, suaugusiųjų, pavyzdys gali.
– Kaip tu apibūdintum paauglystę? Koks tai yra laikas?
– Jei vienu sakiniu – tai laikas, kai vaikas tampa nenuspėjamas ir į viską smarkiai reaguoja.
Tai laikas, kai jį ar ją pradeda erzinti viskas, kas susiję su mumis, – mūsų klausimai, mūsų nuomonė, net mūsų alsavimas, o mus glumina rizikingas jų elgesys, padidėjęs jautrumas socialiniam statusui, neigiama bendraamžių įtaka bei savivokos atsiradimas ir bandymas save išreikšti pačiais keisčiausiais būdais.
Man įstrigo, kaip paauglystę apibūdina mano stovyklautojos: „Tai laikas, kai esi pakibusi tarp žemės ir dangaus. Nei vaikas, nei suaugęs. O tėvai žongliruoja tavo amžiumi pagal situaciją, kaip jiems patogu – tai jau pakankamai suaugusi, kad prisiimtum atsakomybę ar pasirūpintum jaunesniuoju broliuku, tai dar nepilnametė, negalinti kištis į šeimos reikalus ar nakvoti pas draugę.“
– Kodėl paauglystėje tėvai tampa priešais?
– Nes tai užkoduota mūsų vaikų pasąmonėje. Nes taip buvo ir mums. Prisimenate?
Pagarbiai žiūrėti į kitą žmogų yra kiekvieno suaugusiojo pareiga. Mūsų žaibus svaidančios dukros ir it vandens į burną prisisėmę sūnūs nusipelno pagarbos. Svarbu prisiminti, kad ne jie patys pasirinko tapti paaugliais. Tai jų tapsmo suaugusiais žmonėmis proceso dalis ir ji nėra maloni nė vienai pusei.
Pagarbiai žiūrėti į kitą žmogų yra kiekvieno suaugusiojo pareiga.
Ką galima padaryti? Pradėkite valgyti kartu. Jei gyventi skubantys šeimos nariai užkandžiauja kas sau, susitarkite valgyti kartu. Bent jau pusryčius ir vakarienę.
Tyrimai patvirtino, kad visai šeimai valgant kartu gerėja paauglių psichologinė būklė ir net pažymiai! O teigiamas poveikis išlieka net ir tada, kai paaugliai nesutaria su savo tėvais ar vakariene dalijasi tik su vienu iš savo tėvų!
Mūsų šeimoje kartu prie stalo sėdame visada, kai tik leidžia aplinkybės. Valgyti pradedame tik tada, kai susirenka visi ir padėkoja už ką nors gražaus ir ypatingo, kas nutiko šią dieną ar vyksta duotuoju metu. Pirmas kąsnis visuomet priklauso vyriausiam – tėčiui, mamai, kai svečiuojasi – seneliui. Taip mes mokomės bendrystės, pagarbos aplinkai ir dėkingumo už galimybę turėti maisto ant stalo, o, svarbiausia, būti kartu.
Valgyti pradedame tik tada, kai susirenka visi ir padėkoja už ką nors gražaus ir ypatingo.
Susigrąžinę bendras vakarienes, galime megzti pokalbius. Iš lėto, mažais žingsniukais. Jei sunku sugalvoti, apie ką būtų galima kalbėtis, pasitelkite klausimų korteles – žaidžiant daug lengviau būti atviriems.
– Kokie požymiai rodo, kad paauglystė prasidėjo?
– Per dvylika savo darbo metų paauglių stovyklose pastebėjau, kad su paauglystės požymiais mamos susiduria vis anksčiau. Ir nors UMMA merginų akademijoje dirbame su keturiolikos–septyniolikos metų merginomis, sulaukiu vis daugiau prašymų priimti trylikametes, netgi dvylikametes.
„Ji brandi ne pagal amžių, – teigia mamos, – niekas nepasakytų, kad jai tik dvylika, ir paauglystės iššūkių jau turime į valias.“
Girdžiu mamų skausmą dėl tolstančios, besigūžiančios, savyje užsidarančios dukros. Suprantu, kaip skaudina sūnaus melas, akivaizdi manipuliacija, mylimos dukters šantažas – tu neperki man naujų džinsų, nes manęs nemyli. Kaip šiurpina jų istorijos, kaip sunku nepulti už vaikus spręsti jų problemų, nekaišioti pagalvių, leisti prisiimti atsakomybę, suklupti ir susimauti.
Koks beviltiškumo jausmas užlieja stebint kenčiančią dukrą, nebegalint jos – kaip vaikystėje – prakalbinti, grąžinti prarastą draugę, užglostyti nelaimingą meilę, priversti klasės draugus ar mokytojus elgtis draugiškiau ar pagarbiau, įtikinti, kad ji – graži ir protinga, jis – tvirtas ir charizmatiškas. Nes tai, ką sako tėvai, gali būti blokuojama, atmetama, negirdima, nepaisoma.
– Kartais nutinka, kad tėvai paauglystei, nesusikalbėjimui suverčia kaltę, nors iš tiesų tai – pirmieji depresijos požymiai. Kaip per paauglystės prizmę nepražiūrėti svarbių dalykų?
– Kaip ir daugelis paauglius auginančių tėvų, nesu kompetentinga diagnozuoti depresiją, tačiau tikrai galiu pastebėti kardinalius elgesio pokyčius. Pastebėjus – smalsauti ir teirautis, o pritrūkus žinių – ieškoti pagalbos. Be abejo, paauglystė – kaip geras įtemptas trileris, visko gali tikėtis. Tačiau yra keletas atvejų, kai vertėtų suklusti.
Pavyzdžiui, jūsų dukra niekuomet nesipriešina jūsų autoritetui. Arba, atvirkščiai – elgiasi taip, kad savo konfliktišku elgesiu iš pusiausvyros išveda daugelį suaugusiųjų. Kartais į depresiją savo paauglius tėvai pastumėja ir patys – nesutardami dėl auklėjimo metodų ar įspraudę vaikus į tarpusavio asmeninių nesutarimų girnas.
Pagrįstą nerimą tėvams kelia tiek jų vaikų socialinė izoliacija, tiek destruktyvi, blogą įtaką daranti draugų kompanija. Vertėtų atkreipti dėmesį ir tada, kai paauglystės laikotarpiu nuolat besimainančias emocijas pakeičia kuri nors viena – ilgalaikis liūdesys ar paniurimas.
Tikiu, blogai besijaučiantys vaikai prieš pasiduodami siunčia mums daugybę signalų – svarbu juos teisingai perskaityti. O kai pritrūkstame žinių, kreiptis pagalbos.
– Esi ne tik teoretikė, bet ir praktikė. Ar gali pasakyti, kad kiekvienas vaikas, net ir toje pačioje šeimoje, paauglystę išgyvena skirtingai?
– Žinote, esu keturių vaikų mama. Ir kiekvieno iš jų auginimo scenarijus kardinaliai skiriasi. Man kartais mamos skundžiasi: tarsi auginu abu vienodai, namuose galioja tos pačios taisyklės, ir myliu abu be galo be krašto, su sūnumi kuo puikiausiai sutariame, o dukra tarsi nuolat ieško progų man įgelti, padaryti ką nors priešingai. Arba atvirkščiai.
Jei galiu leisti sau jums patarti – nelyginkite. Tai žeidžia. Kaip šiandien atsimenu, kai mano trejais metais jaunesnė sesuo grįžo iš mokyklos apsipylusi ašaromis. „Aš nebegaliu! Jie visi mane su tavimi lygina. Jurga tą, Jurga aną... O kur Inga?“ Buvau taip suglumusi, kad tesugalvojau jai pažadėti, jog daugiau negrosiu gitara. Kad tai bus jos – Ingos – supergalia. Ir iki šiol nesigailiu šito sprendimo.
– Ar galima sakyti, kad lytis lemia paauglystės išgyvenimus taip pat? Kam sekasi lengviau – mergaitėms ar berniukams?
– Lytis nėra vienintelis faktorius – šeimos tradicijos, bendravimo kultūra, įgimtas charakteris irgi palieka savo pėdsakus, tačiau yra ir labai akivaizdžių dalykų – merginos iš prigimties yra empatiškesnės, emocingesnės, linkusios daugiau kalbėtis apie savo problemas, jausmus ir išgyvenimus.
Todėl nuoširdaus pokalbio metodika lengviau pritaikoma būtent joms. Vaikinai linkę savo jauseną pasilaikyti sau. Matau, kiek pastangų mano penkiolikmečiam sūnui reikia paprašyti pagalbos. Net ir žinant, kad pagalba bus suteikta, tereikia paprašyti.
O kurį – merginą ar vaikiną – labiau sužeis draugo išdavystė arba nelaiminga meilė? Galime tik spėlioti...
– Kaip tu prisimeni savo paauglystę? Ko iš jos išmokai?
– Augau be galo mylinčioje ir palaikančioje šeimoje. Aplink mane buvo daugybė į pagalbą atskubėti pasiruošusių žmonių. Bet tai suprantu tik dabar.
Kai žiūriu į savo paauglystės laikotarpį iš dabartinės perspektyvos, būčiau norėjusi, kad mano draugų būryje būtų buvę kiečiau ne tūsinti, o mokytis ir domėtis, dalytis ne cigaretėmis, o patirtimis ir patarimais, ne be perstojo skaldyti bajerius, o nuoširdžiai pasikalbėti, ne traukti paskui save į juodą dumblą, o stumti į priekį ir nuoširdžiai džiaugtis vieni kitų pasiekimais.
Dabar suprantu, kaip svarbu turėti vertybiškai stiprų užnugarį – herojų, patarėją, vyresniąją seserį – bent tam laikui, kol evoliucijos sustyguotos smegenys nustos šnabždėti, kad „tėvai kvaili ir nieko nesupranta“...
Būčiau norėjusi, kad mano draugų būryje būtų buvę kiečiau ne tūsinti, o mokytis ir domėtis.
– Organizuoji stovyklas paaugliams. Kokie jų tikslai ir kokių taisyklių jose laikomasi. Ar paaugliams išvis egzistuoja žodis „taisyklės“?
– Žinoma, egzistuoja. Galiu jus nustebinti – taisyklės jiems netgi patinka. Tik neapsigaukite – prieš priimdami gyvenimo pokytį jie daugybę kartų patikrins, ar suaugusieji tikrai laikosi žodžio, ar nėra vietos taisyklei apeiti, sumanipuliuoti, primiršti. Ir jei jūsų sprendimai buvo stiprūs ir tvirti – visi bus laimėję. Juk susitarimai ir taisyklės suteikia jūsų vaikams saugumo.
Paauglius vis dar stebina suaugusieji, kurie laikosi žodžio. Kurių nubrėžtos ribos per savaitę neišsitrina, lieka ryškios ir aiškios. Kurie, iš anksto įvardiję pasekmę, reikalui esant ją ir pritaiko. Be pykčio. Nes toks buvo susitarimas ir visi apie jį žinojo.
„Whatansu“ stovyklų vadovai ir UMMA akademijos mentorės žino – žodžio laikymasis netrukdo draugystei. Atvirkščiai – jis kuria saugumo ir aiškumo jausmą, eliminuoja spontaniško konflikto ar manipuliacijos galimybę.
Mūsų tikslas – sukurti jiems saugią, palaikančią erdvę būti atviriems, nusiimti kaukes, atsikratyti baimių ir išsivėdinti ilgai slėptas supergalias. Padovanoti orumo. Sustiprinti savivertę. Išmokyti draugauti. Sutaupyti jiems laiko suprantant, kad tėvai jiems – ne priešai. Kad į suaugusiuosius galima ir reikia kreiptis pagalbos. Savo pavyzdžiu parodyti, kad ne gėda šypsotis ir būti laimingiems.
– Kokie vaikai atvažiuoja į stovyklas? Ar būna nesusikalbėjimų, pabėgimų?
– Į prieš stovyklas vykstančius lūkesčių seminarus susirinkusių tėvų teiraujuosi: „Juk jūs visi žinote, ką mums atvežėte?“ Ir jie žino. Plačiai šypsosi. Nes vaikai tikrai gali būti visokie.
Mūsų vadovai visus metus mokosi pamatyti net ir spygliuočiausio paauglio supergalias, asmeniškai nepriimti neapgalvotai mestelėto žodžio, kantriai išlaukti, kol teatrališkai vartomos akys suspindės smalsumu, leisti lietis visoms įmanomoms emocijoms – „Whatansu“ stovyklose jos legalios. Jei namuose mergina ar vaikinas atžarus, savo atžarumą jis atsiveš ir į stovyklą.
Mūsų užduotis – savo pavyzdžiu parodyti, kad nereikia kautis, kad kiekvienas suaugęs pasiruošęs linksmai pasiautėti, nuoširdžiai išklausyti. Ir kad gyvenimas be ekranų – dar sodresnis, kad galima gerai jaustis ir kvatotis be jokių papildomų priemonių, o tikros draugystės tikrai egzistuoja.
Ar būna nesusikalbėjimų? Žinoma. Juk net dviem suaugusiems žmonėms poroje pavyksta susipykti, jei jie nėra susivienodinę savo žodyno. O ką kalbėti apie šešiasdešimt paauglių? Ar bent įsivaizduojate, kaip skirtingai kiekvieno jų galvoje skamba žodis „meilė“? Kaip skiriasi jų supratimas apie sutvarkytą kambarį, pagarbą sau ir aplinkiniams. Kaip skiriasi jų savivertė, požiūriai bei reakcijos? Tačiau viskas išsprendžiama. Randant savyje drąsos kalbėtis toliau, užduoti patikslinamuosius klausimus, smalsauti užuot nuteisus.
Per dvylika darbo su paaugliais metų bėgančią iš stovyklos merginą esu vijusis vienąkart. Ne itin rimtas buvo pabėgimas – be daiktų, labiau impulsyvus ir spontaniškas.
Ir sustabdyti ją padėjo miškas, uodai ir mažutė užuomina, kad viena jos iš pelkės ištraukti galiu ir nepajėgti. Tuomet liko išlaukti, kol ji išsakys viską, ką galvoja apie mane, stovyklą ir visą šitą neteisingą pasaulį, – ir grįžti stovyklauti. Žinote, kas smagiausia? Kad tai nebuvo paskutinė mūsų bendra stovykla. Esu įsitikinusi – kantrybė ir brandi ramybė visuomet suveikia.
Mums, suaugusiesiems, svarbiausia prisiminti, kad net ir per konfliktą esame suaugę. Kad mums lengviau sukontroliuoti savo emocijas, nepakliūti į emocines pinkles, adekvačiai įvertinti situaciją.
– Ir mamos, ir tėčio vaidmuo paauglystėje svarbūs. Kas nutinka, kai netenkama kurio nors vieno paramos, na, jei tėtis ar mama negyvena kartu su vaikais?
– Iš savo šviesaus atminimo mamos mokiausi moteriškumo: kada kalbėti ir kada išmintingai nutylėti, kaip tapti bet kokios kompanijos siela, kaip apgaubti kiekvieną dėmesiu ir smalsumu, kaip kūrybiškai imtis iš pirmo žvilgsnio neįveikiamų iššūkių ir vėliau iš jų pasijuokti.
Tėtis man buvo ir yra rūpestingumo pavyzdys. Galvodama apie jį žinau, ką reiškia posakis „kaip už uolos“. Dabar žinau, būtent jo kuriamas saugumo jausmas paskatino ieškoti tokių pat savybių žvalgantis būsimo vyro.
Ir vienas, ir kitas dalyvavo formuojantis mano charakteriui, iš kiekvieno jų gavau neįkainojamų dovanų, todėl drąsiai sakau: mielos mamos ir tėčiai, esate be galo reikalingi savo vaikams. Ir net jei jūsų santuoka nebuvo sėkminga, širdingai prašau rasti savyje jėgų nepaversti santykio su vaikais savo mūšio lauku. Jei paauglio akivaizdoje koneveikiate savo buvusį vyrą, skriaudžiate ne jį, o savo dukrą ar sūnų.
Dažnai seminaruose tėvai purto galvą: „Toks jausmas, kad savo vaikui esame tuščia vieta.“ Netiesa. Net jei per spygliukus šiuo metu nebeatpažįstate savo vaiko, o jūsų pokalbiai susitraukė iki „labas“ ir „kaip sekėsi mokykloje“, jam dabar kaip niekad reikia jūsų palaikymo, pritarimo, pasididžiavimo, pagyrimų ir meilės.
– Kokių klaidų tėvai daro laukdami paauglystės? Galbūt tėvų ir vaikų nesutarimams įmanoma užkirsti kelią?
– Pirmiausia, svarbu suvokti, kad savo vaiko paauglystės procesų ir virsmų išvengti nepavyks, kad ir ką darytumėte, kiek seminarų perklausytumėte ar knygų perskaitytumėte. Paauglystė jūsų vaikus, o ir jus pačius ištinka ne todėl, kad esate blogi tėvai. Ji tiesiog yra.
Bet jei norite sumažinti konfliktų ir bent retkarčiais namuose užkasti karo kirvį, tikrai galite šį tą padaryti. Nustokite savo vaikui sakyti: „Nes aš taip pasakiau.“ Raskite daugiau argumentų ir paaiškinkite savo sprendimą, tai sukurs tarpusavio pasitikėjimą.
Nereikalaukite iš savo vaikų neįmanomų dalykų.
Nereikalaukite iš savo vaikų neįmanomų dalykų – pavyzdžiui, plauti nekenčiamus indus su šypsena. Taip nenutiks, o jūs visi susierzinsite. Nustokite primetinėti savo nuomonę, ji svarbi, bet ne vienintelė. Įsiklausykite į savo dukters ar sūnaus poreikius – išsiaiškinsite jo vidinę veikimo instrukciją.
Pokalbius išlaikykite pokalbiais, nepaverskite jų apklausomis. Paaugliai negali pakęsti apklausų. Domėkitės savo vaikais, nuoširdžiai domėkitės. Nes paaugliai puikiai jaučia, kai suaugusiųjų žodžiai neatitinka jų veiksmų. Ir mylėkite juos, nes jūsų meilės šiame susimovimų laikotarpyje jiems reikia labiausiai.
– Kokias penkias žinias norėtumėte perduoti paauglių tėvams?
– Labiau už bet kokį brangų daiktą jūsų vaikas brangina jūsų dėmesį.
Nepriimkite asmeniškai – jie kanda jums tik todėl, kad esate arčiausiai.
Laikykitės žodžio. Lai jis būna tvirtas ir brangus.
Pasakokite jiems savo istorijas. Ne tik sėkmės. Ir susimovimų. Kad jūsų vaikams nereikėtų bandyti prilygti savo tobulai tobuliems tėvams.
Domėkitės jais – jų nuomone, mėgstamais keistais filmukais, žaidžiamais žaidimais, klausoma muzika, svarbiausia, draugais, su kuriais jūsų atžalos praleidžia daugiausia laiko.
Ir šešta, nors neprašyta: ieškokite savo vaikams saugių erdvių ir vertybiškai stiprių mentorių.
Daugybė veiksnių lemia suaugusiesiems nesuprantamą paauglių elgesį. Bet, jei atidžiai atsisuksime atgal, savo tryliktuose, keturioliktuose ar septynioliktuose gyvenimo metuose irgi rasime daugybę faktų, kurios esame linkę pamiršti arba nutylėti.
Jei mums pavyko, pavyks ir jiems, o aš noriu, kad jiems pasisektų.
