Kai jis atvyko, Sicilija atkreipė dėmesį į pasaulio žiniasklaidą: žurnalistai norėjo sužinoti tokių žmonių, kaip Cezaris, istorijas: iš kur jie atvyko, kokio kelionės būdo jie ėmėsi, kokie buvo baisiausi dalykai, kuriuos jie patyrė ir panašiai. Tačiau kitą vasarą dėmesys buvo nukreiptas kitur, kai 2015 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje precedento neturintis skaičius pabėgėlių iš Sirijos ir kitų Vidurio Rytų regiono šalių ėmėsi aktyvios ir masinės migracijos į Europos žemyną. Tuo metu žiniasklaida plačiai transliavo įvairius reportažus kaip, pavyzdžiui, žmones, lipančius į traukinius Budapešto Keleti stotyje, planuojančius vykti į Vokietiją. Anot Cezario, žurnalistams tapo nebeįdomios vieno kito pabėgėlio asmeninės istorijos, kadangi dabar jau atsirado baimės, jog tiktai juodos spalvos asmenys atvyks į Siciliją ar kitas Europos valstybes. Jis jautėsi labai paveiktas, kad tokie žmonės kaip jis, buvo apleisti tiek žiniasklaidos dėmesio, tiek ir visos sistemos, kuri strigo jau kelis metus, siekiant pateikti prieglobsčio prašymą ir gauti pabėgėlio statusą.
Kai kyla didžiulė demografinė nelaimė, suprantamas žurnalistų siekis skubėti kuo greičiau surasti ir aprašyti visuomenę jaudinančias ir įdomias istorijas. Tai padeda pasiekti reikiamą tikslą – pasakyti žmonėms, kokia yra problema, kokias žmonių grupes ji paveikia bei kokia pagalba yra reikalinga. Įvairios pagalbos agentūros ir nevyriausybinės organizacijos savo viešaisiais pranešimais taip pat dažnai vadovaujasi panašia logika. Idėja yra ta, kad ryškios „žmogaus istorijos“, kuriose daugiausia dėmesio skiriama pažeidžiamų asmenų – labai dažnai vaikų – patirčiai, sukelia užuojautą auditorijai, kurios dėmesys yra tik trumpalaikis.
Tačiau ir tokios istorijos skaitytojams taip pat gali atsibosti. Jei, pavyzdžiui, žiniasklaidoje plačiai būtų aprašyta, kad Cezaris per 18 mėnesių buvo perduodamas iš vieno prekybos žmonėmis gaujos į kitą Alžyre ir Libijoje, kur tuo metu jis buvo kankinamas ir įtraukiamas dirbti kaip vergas, ar tai padėtų skaitytojams suprasti, kas jis toks yra ir kodėl jis padarė tokį pasirinkimą – ypač, jei tai yra viskas, ką žinote apie jo gyvenimą?
O kas, jei šimtai žmonių turi panašių pasakojimų? Tam tikru momentu dauguma skaitytojų ar žinių stebėtojų jaučiasi priblokšti tokių naujienų ir ilgainiui pradeda išjungti TV reportažus bei ignoruoti straipsnius apie pabėgėlius ir jų asmenines istorijas. Be kita ko, kai kurie net gali pradėti jaustis priešiški pabėgėlių atžvilgiu ir gimsta tokios mintys: kodėl mums nuolatos yra sakoma, kad turime atsiprašyti už tuos nepažįstamus žmones ir jaustis dėl to nepatogiai?
Milžiniška žiniasklaidos priemonių aprėptis, kuri šokinėja nuo krizės politikos į visai kitą temą, gali nepaisyti pagrindinių priežasčių – pavyzdžiui, sudėtingos Europos sienų sistemos. Be to, panikos jausmą visuomenėje netyčia gali paskatinti ir gerai suprantami bandymai kurti dramatišką statistiką ir politikų kalbos ištraukos. „Pasaulinė pabėgėlių krizės“ idėja iš vienos pusės gali sukelti kai kurių žmonių užuojautą, tačiau kitiems tai gali padidinti jausmą, kad Europa ir jos visuomenė atsidūrė „lūžio taške“.
Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros duomenimis, šiandien pasaulyje nuo įvairių karinių konfliktų perkeltų žmonių yra daugiau nei bet kuriuo metu po Antrojo pasaulinio karo. Tai tiesa – šiuo metu 66 mln. žmonių yra perkeliami savo gimtosiose šalyse ar užsienyje, tačiau net 86% iš jų lieka besivystančiame pasaulyje, o ne turtinguose regionuose, pvz., Europoje. Nepaisant neseniai įvykusių konfliktų, pabėgėliai sudaro apie 0,3% pasaulio gyventojų, o tai yra maža ir santykinai stabili proporcija. Todėl pati migracijos problema yra resursų sutelkimas ir migracijos politikos gairės, o ne didžiuliai migrantų skaičiai, kuriais politikai dažnai manipuliuoja.
Jei norima suvokti, kodėl kai kurie žmonės toliau migruos nepaisydami kliūčių, kurios jiems kyla, būtina pamatyti visą bendrą konkretaus asmens gyvenimo ir jo sprendimo migruoti vaizdą, o ne tik blogiausius jų padėties įvykių aspektus. Žurnalistai, rašydami istorijas apie pabėgėlius, susipažįsta su daugeliu žmonių, kurie taip pat patyrė sudėtingas migracijos keliones, panašias į Cezario, o tarp tų skirtingų asmenų kiekvienas jų labai skirtingais būdais bando išlaikyti savo gyvenimo kontrolę ir priimti sunkius sprendimus dėl ateities. Cezaris, šiuo metu gyvenantis Sicilijoje, teigia, kad jis tiesiog nori rasti nuobodų darbą ir „pamiršti tą siaubingą praeitį“. Priešingai, istorija apie moterį iš Nigerijos, vardu Fatima, kuri taip pat pasitraukė į Siciliją, kai įžengė į pripučiamą laivą Libijos pakrantėje, „sudarė sandorį su Dievu“ ir nuo šiol visą likusį savo gyvenimą skirs pagalbai prekybos moterimis aukoms. Trečias asmuo – Azadas, nors ir simpatizuojantis sukilimo prieš Basharą al-Assadą eigai ir besididžiuojantis savo kurdų tapatybe, pabėgo iš Sirijos, nes tiesiog nenorėjo dalyvauti žmonių žūdynėse.
Todėl svarbu pripažinti, kad europiečius pasiekiančios istorijos daugiausia yra pelno siekiančių įmonių – žiniasklaidos – „pagamintos prekės“. Kaip ir kitų žmonių vartojamų prekių jų gamybą, vertę ir paklausą skatina rinkos jėgos. Tai gali pakenkti tiems, kurie yra tokių tragiškų istorijų epicentre, visuomenę paveikiančios dramatiškos žinios iškraipo tikrą supratimą apie pabėgėlių krizę ir netgi prisideda prie visuotinės panikos jausmo, o tai savo ruožtu išprovokuoja ir ne visuomet adekvačius valdžios sprendimus dėl krizės sprendimo.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.
