Trečius metus Rusijoje gyvenanti Eglė tiki, kad viskas jos gyvenime vyksta pagal dieviškąjį planą ir savu laiku, o sunkumai, su kuriais tenka susidurti – tėra pamokos. „Į savo aplinką pritraukiame tai, ką patys skleidžiame“, – pastebi ji.
Nuo trylikos iki dvidešimt šešerių metų dirbusi profesionaliu modeliu įvairiose pasaulio šalyse, moteris teigia ilgainiui susidomėjusi Rytų filosofija ir taip atradusi ajurvedą, kuri išmokė kitomis akimis pažvelgti į save ir aplinką.
Šiandien jos gyvenime anksčiau taip arti buvęs išorinio pasaulio blizgesys visiškai nutolęs, o kasdienybė pilna vidinės harmonijos ir dvasingumo. 15min Eglė pasakoja apie asmeninį gyvenimą ir patirtis, bei atskleidžia, kas padeda atrasti save, vidinę ramybę ir puoselėti darnius santykius.
– Prieš kurį laiką socialiniame tinkle pranešėte, kad su sutuoktiniu Ivanu laukiatės pirmojo vaiko. Kaip apibūdintumėte savo šiandieninę savijautą, kasdienybę?
– Gyvenu tarsi stebukle – laukimu. Matyt, tai pats gražiausias, jautriausias ir labiausiai kupinas meilės etapas, kokį esu išgyvenusi iki šiol. Mano visos emocijos ir energija nukreiptos į ruošimąsi tapti mama.
Esu iki minimumo sumažinusi savo gyvenimo tempą, kadangi iki tol gyvenau labai aktyviai – net ir baigusi modelio darbą, ištekėjusi daug keliavau, ėmiausi įvairios veiklos, projektų.
Žinoma, ir dabar visiškai neatsiriboju nuo to: daug skaitau ir rašau, su ajurvedos mokytoju ir gydytoju Partapu Čauhanu iš Indijos dirbame prie projekto „Women Shakti“, kuriuo siekiame parodyti moterims, kad jos gali būti laimingos, sveikos, harmoningos ir kaip tą pasiekti su ajurvedos pagalba. Taip pat palaikau aktyvumą eidama į baseiną, užsiimdama joga.
Tikiu tuo, kad viskas vyksta savu laiku ir moteris nėštumo metu neturėtų jaustis nelaiminga ar nėštumą laikyti liga.
– Sunku nepastebėti nuo jūsų sklindančios harmonijos, ramybės. Ar tokia buvote visada?
– Mano prigimtis nėra rami ar lėta, esu gan ugninga. Netgi pagal ajurvedą, mano kūno ir psichikos konstitucija (doša) yra pita-vata. Tai reiškia, kad manyje daug ugnies ir oro elementų, kas visiškai nesusiję su ramybe.
Tačiau pasikeitusi kasdienybė, dvasinės praktikos, ajurveda, nėštumas į mano gyvenimą įnešė tokios nesuvaidintos harmonijos. Tai ne ta laikina ramybė, kurią gauni perskaitęs knygą ar apsilankęs seminare, o nuolatinė būsena. Tuo labai mėgaujuosi.
– Minėjote, kad ajurvedą atradote dirbdama modeliu. Ar tai buvo priežastis, kodėl prieš trejus metus nusprendėte nebetęsti karjeros mados versle?
– Išties dar dirbant modeliu, mane pradėjo traukti gilesni, subtilesni dalykai, dvasingumas. Dažnai rinkdavausi neiti į vakarienes ar vakarėlius, kad nueičiau anksčiau miegoti, o ryte atsikėlusi skirčiau daugiau laiko pasivaikščiojimams, vietovių pažinimui.
Man ypač patiko dirbti Azijos šalyse, kur susipažinau su budizmo filosofija – lankydavausi šventyklose ir tiesiog gerdavau į save tą energiją, ramybę, smilkalų kvapą, varpelių garsą.
Esu perfekcionistė, todėl modelio darbui atidaviau visas savo jėgas ir energiją, tačiau kartu ir gavau: įgijau didelę patirtį, daug keliavau, pažinau nuostabių žmonių, skirtingų kultūrų, tradicijų, anksti pajutau finansinę nepriklausomybę.
Bet po trylikos metų tokio aktyvaus gyvenimo, supratau, kad ši veikla manęs nebeaugina, kad joje nieko naujo neišmokstu ir netobulėju kaip asmenybė.
Manau, jog svarbu būti atvira širdimi ir suprasti, kad gyvenimas yra įvairus ir žinios gali būti įvairios.
Ir vėlgi, augdama pati, domėdamasi dvasiniais dalykais, pamažu atsisakiusi mėsos, alkoholio, pradėjusi medituoti, galbūt sąmoningai gyventi, panorau giliau įprasminti savo gyvenimą. Todėl buvo labai lengva pabaigti karjerą.
– Kaip suprantu, tuomet drąsiai nėrėte į naujo gyvenimo kelio paieškas? Koks jūsų sėkmės receptas?
– Taip, jau baigusi dirbti modeliu, du kartus po kelis mėnesius vykau į Indiją mokytis ajurvedos. Tai buvo nuostabi patirtis, kadangi ši šalis – ajurvedos tėvynė.
Mokiausi Dživos institute (angl. JIVA Institute of Vedic Acadmey) pas vieną geriausių ajurvedos žinovų pasaulyje, nuostabų, dvasingą ir gilų žmogų Partapą Čauhaną. Buvo labai gera būti Indijoje ir pajusti tikrą atmosferą, mokytis iš žmonių, kurie gyvena, kvėpuoja ajurveda.
Visuomet jutau savyje norą būti naudinga. Supratau, jog, besigilindama į ajurvedos žinias ir jas perduodama, galiu padėti kitiems – galbūt tai yra mano gyvenimo misija ir prasmė.
Man padėjo tai, jog visą laiką buvau atvira įvairiai veiklai, hobiams. Net dirbdama mados versle, turėjau kitų užsiėmimų, už kurių kabinausi, kurie teikė džiaugsmą: studijavau tarptautinius santykius ir diplomatiją universitete, savanoriavau gyvūnų prieglaudose, senelių namuose, dirbau jogos stovyklose.
Manau, jog svarbu būti atvira širdimi ir suprasti, kad gyvenimas yra įvairus ir žinios gali būti įvairios. Ne taip sunku ką nors prarasti, kai šalia turi kitų dalykų.
– Kaip ajurvedos lektorė dirbate išskirtinai su moterimis, socialinių tinklų paskyrose taip pat dažniausiai kreipiatės būtent į jas. Kodėl? Ką dažniausiai patariate?
– Tikiu, jog moterį geriausiai gali suprasti kita moteris, todėl pasirinkau konsultuoti ir įkvėpti būtent moteris. Jaučiu tarp moterų seseriškumą, moterišką ryšį; nors dažnai galvojame, kad esame labai skirtingos, iš tikrųjų mes – labai panašios.
Man lengva dirbti su moterimis, kadangi visas jų problemas arba pati išgyvenau, arba mokiausi iš kitų artimų moterų patirčių. Kiekviena sutikta man yra mokytoja, galinti atverti akis ar parodyti tikrąsias vertybes, gyvenimo prasmę.
Kiekviena sutikta [moteris] man yra mokytoja, galinti atverti akis ar parodyti tikrąsias vertybes, gyvenimo prasmę.
Jau trečius metus konsultuodama pastebiu, kad labai dažnai moterys save laiko mamomis, žmonomis, karjeristėmis, bet pamiršta, kad yra moterys. Todėl visuomet klientėms stengiuosi priminti, kad jos pirmiausia – moterys, turinčios moterišką prigimtį.
Kitas dalykas, stengiuosi pabrėžti, kad viskas prasideda mūsų mintyse ir galvose. Juk neretai susergama ligomis ar susiduriama su fizinės problemomis, kurių priežastys slypi psichikos plotmėje.
Dažnai moterys yra per daug įsitempusios, ir kartais tereikia atsipalaiduoti, kad sugrįžtų į save.
– Tačiau gyvenant įtemptu ritmu, turint daug atsakomybių, tai gali būti sudėtinga. Kaip išmokti atsipalaiduoti?
– Moteris turėtų suprasti, jog investicija į save yra pats brangiausias dalykas. Ajurveda moko, kad jei žmogus per dieną neskiria 20 minučių maldai, dvasinei praktikai, pabuvimui gamtoje ar kitokiam savęs nuraminimui, tai ta diena tiesiog neegzistuoja. To negalima vadinti visaverčiu gyvenimu.
Todėl patariau kasdien pradėti bent nuo 5 minučių skiriant laiko sau – atsipalaidavimui, nusiteikimui dienai. Kiekvienas randa ir atranda sau tinkamiausią būdą, bet manau, kad paprasčiausias – sąmoningas kvėpavimas.
Tai taip pat viena meditacijos formų: reikėtų atsisėsti tiesia nugara, prasidaryti langą, kad įeitų gryno oro, ir ramiai, sąmoningai kvėpuoti – lėtai įkvėpti, iškvėpti.
Sąmoningai kvėpuodami galime sustabdyti savo mintis ir nuolat bėgantį, apie kažką galvojantį protą, pastebėti savo gyvenimą. Tikiu, kad tokia praktika padeda visai kitaip išgyventi dieną, nuramina emocijas, reakcijas į dirgiklius.
– Pati nevartojate alkoholio, tačiau ne viena moteris turbūt pripažintų, kad vakare įsipila vyno taurę. Kaip tai vertinate?
– Manau, kad jei savyje esi laiminga ir harmoninga, nereikia „ant viršaus“ pilti alkoholio. Alkoholis dirbtinai, trumpam nuramina protą, bet išbalansuoja visą organizmą ir tikrai jo nesveikatina. Verta stengtis dirbti su savimi ir rasti kitų atsipalaidavimo būdų.
Sąmoningai kvėpuodami galime sustabdyti savo mintis ir nuolat bėgantį, apie kažką galvojantį protą, pastebėti savo gyvenimą.
Apskritai, žmonės stveriasi alkoholio, nerasdami ramybės ar tikrosios vidinės laimės. Reikėtų pradėti galbūt ne drastiškai mesti įpročius, bet stengtis ieškoti kito, aukštesnio laimės skonio.
Kuomet aš paragavau to aukštesnio laimės, ramybės skonio – man tai suteikia meditacija, sąmoningas kvėpavimas, gamta, darnūs santykiai su aplinkiniais, – ragauti alkoholio nebesinorėjo jokiomis aplinkybėmis.
Derėtų atminti, kad ramybės uostas yra mūsų širdyse, o ne kažkur išorėje, tereikia išmokti save šiek tiek sustabdyti.
– Papasakokite, kaip ajurveda atsiskleidžia jūsų asmeniniame gyvenime, santykiuose?
– Man iš tiesų labai gera dirbti šioje srityje, kadangi pati nuo ryto iki vakaro gyvenu su ajurveda. Tai ir dienos režimo, sveikos mitybos, fizinio aktyvumo, darnių santykių kūrimo nuorodos – jų laikomės kartu su vyru.
Apskritai, vadovaujuosi labai paprasta taisykle: kuo paprasčiau į viską žvelgiame, tuo mes jaučiamės sveikesni ir laimingesni. Tai turi atsispindėti tiek mityboje, dienos režime, tiek mąstyme, santykiuose su aplinkiniais.
Ypač mes, moterys, labai dažnai stengiamės viską sukomplikuoti, dramatizuoti, žvelgti į pasaulį sutirštintomis spalvomis. Bet iš tikrųjų gyvenime yra viskas daug paprasčiau – stengiuosi tai nuolatos atminti.
– 2016-aisiais su mylimuoju susituokėte pagal tūkstantmečius siekiančias vedų tradicijas. Kodėl pasirinkote tokias vestuves? Kuo ši šventė jums ypatinga?
– Sakoma, kad vedų žinios, parašytos prieš 5 tūkstančius metų, yra pirmieji šventraščiai, atsiradę žemėje. Tik vėliau atsirado Koranas, Biblija.
Mano nuomone, visi šventraščiai neprieštarauja vieni kitiems. Jei pasigilini į juos, visur tos pačios vertybės – meilė, tarnystė, įsiklausymas, gerumas. Dievas visur skelbia tą pačią žinią.
Kadangi mums su vyru labai artima Rytų, vedinė kultūra, norėjome, kad santuoka būtų tam artima, ypatinga, įprasminta sakraliai. Pasirinkome, kad mus sutuoktų vedinis vienuolis, mūsų šeimos draugas Anantara Das.
Norėjome gilios ir prasmingos santuokos prieš Dievą, prieš pačius artimiausius žmones. Rinkomės švęsti be alkoholio, be mėsos (vaišių stalas buvo vegetarinis), be trankių šokių. Atlikome ritualus: degėme šventą ugnį, kad mus su vyru apvalytų, metėme į ugnį grūdus aukodami gamtai, pusdieviams. Tiek Ivano giminaičiai, atvykę iš Rusijos, tiek mano šeima – visi sakė, kad tai buvo labai šviesi, jaudinanti ir graži diena.
Iš esmės, vedų vestuvės labai nesiskiria nuo to, kaip anksčiau mūsų lietuviai senoliai tuokdavosi.
– Kokius vedų principus taikote savo santuokoje?
– Vedose kalbama apie laimingos santuokos pagrindą, tuo mes taip pat vadovaujamės.
Pirmiausia, labai svarbu žinoti, išmokti suprasti vienas kito prigimtį, tai, kad vyrai ir moterys nėra visiškai vienodi: vyras turėtų žinoti, kas būdinga moters prigimčiai, ir atvirkščiai.
Antra, santuokoje esame tarnauti, o ne tik mėgautis: labai dažnai žmonės bijo to žodžio „tarnystė“, neva tarnaudamas būsi kaip „kilimėlis“, tačiau nieko panašaus. Tarnystė susijusi su meile, su tuo, kad santuokoje ne tik imi iš kito, bet pirmiausia duodi ir suteiki kitam.
Trečias dalykas, į santuoką ateini mylėti ir mokytis besąlygiškos meilės. Tai reiškia, kad tu nereikalauji iš kito, kad jis pasikeistų ar elgtųsi kitaip, ar taip, kaip tu nori, bet priimi tokį, koks jis yra, ir besąlygiškai myli.
– Kaip vedose žvelgiama į moterišką ir vyrišką prigimtį? Kodėl svarbu puoselėti šias savybes ir paisyti jų skirtumų santykiuose?
– Pagal vedas ir astrologiją sakoma, kad vyras yra saulės energija, t. y. vyrams būdingos saulės savybės – karštumas, stiprumas, energingumas, tikslų siekimas. O moteris yra mėnulio energija – raminančioji, vėsinanti.
Vyrui daug paprasčiau daryti karjerą, kovoti tame karo lauke; jį stiprina, ugdo ir daro geresniu buvimas asketu, ko nors atsisakant, gyvenant galbūt sunkesnėmis sąlygomis ar sunkiai dirbant, o moterį sunkus darbas, kariavimas, konkurencija anksčiau ar vėliau labai nuvargina ir išbalansuoja.
Santuokoje esame tarnauti, o ne tik mėgautis: labai dažnai žmonės bijo to tarnystės žodžio, neva tarnaudamas būsi kaip „kilimėlis“, tačiau nieko panašaus. Tarnystė susijusi su meile, su tuo, kad santuokoje ne tik imi iš kito, bet pirmiausia duodi ir suteiki kitam.
Moteriai darbas turėtų būti tarsi hobis, didžiausias malonumas, o ne prievolė ar būtinybė tam, kad atneštų pinigų į namus, – tai vis dėlto vyro atsakomybė. Moteriai naudinga užsiimti veikla, kuria ji gali atskleisti savo kūrybinį potencialą. Tuomet ji neišeikvos energijos, bus harmoninga, laiminga ir nepavargusi, o tai teigiamai atsilieps jai pačiai, namų atmosferai, santykiams su vyru ir vaikais, kadangi moterys itin stipriai perduoda savo energiją ir nuotaikas kitiems.
Labai dažnai moterys šeimoje nori pačios viską uždirbti, būti tomis saugotojomis, spinduliuoti saulės energija, nors iš tiesų tai turėtų daryti vyras.
Taip besielgdamos moterys neleidžia vyrui būti stipriam, trukdo atsiskleisti jo prigimčiai. Man sunku suvokti, kaip moteris, grįžusi po ilgos, sunkios darbo dienos ir būdama pavargusi, gali namuose, santykiuose kurti vėsinančią ir ramią atmosferą.
– Tačiau ar toks požiūris nepasenęs ir aktualus XXI a. visuomenėje, kai itin sureikšminama lyčių lygybė?
– Tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius, nepasikeitė. Ir šiais laikais vyrams ir moterims svarbios tos pačios temos, jie susiduria su tomis pačiomis problemomis – nori būti laimingi, kurti gražius, darnius, sąmoningus santykius.
Tikrai neprieštarauju lyčių lygybei, bet moterų ir vyrų psichika, emocijos iš tikrųjų labai skiriasi. Moteriškoji prigimtis vis tiek yra jautresnė, emocionalesnė.
Reikia suvokti, kad mes, moterys, nesame tokios pačios kaip vyrai. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje moteris išbalansuoja tai, kad jos iš paskutiniųjų nori lygiuotis su vyrais, prisiimti tokias pačias atsakomybes, dirbti tokias pat ilgas valandas. Kiekviena moteris turėtų leisti sau būti moteriška, kartais silpnesne nei vyras, nors iš tikrųjų juk ji stipresnė – emociškai, psichologiškai.
Reikia suvokti, kad mes, moterys, nesame tokios pačios kaip vyrai. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje moteris išbalansuoja tai, kad jos iš paskutiniųjų nori lygiuotis su vyrais, prisiimti tokias pačias atsakomybes, dirbti tokias pat ilgas valandas.
Prieš sutikdama savo vyrą Ivaną, žinojau, kad noriu turėti šalia savęs stiprų vyrą, tarsi ąžuolą, sieną, užuovėją. Nors pati visą laiką buvau labai stipri moteris, siekiau daryti karjerą, daug keliavau ir uždirbau, supratau, kad stipriam vyrui nereikia lygiavertės karjeristės moters.
Jei vyras yra labai stiprus ir jam sekasi, jam reikės kitos energijos, kad sukurtų darnius santykius. Tai yra jis ieškos ne silpnos, o moteriškos moters, kuri skleis meilę, šilumą, nuramins.
Nenoriu vienareikšmiškai teigti, kad visoms moterims netinka karjera ar kad visos moterys turėtų auginti vaikus namuose – tikrai ne.
Moterys gali daug pasiekti savo darbe, įvairiose veiklose, būti naudingos visuomenei, tačiau moteriškoji prigimtis tą skatina daryti su meile, švelnumu, gerumu, o ne per grubumą, rezultatų siekimą ar lipimą „per galvas“. Moters didžiausias ginklas – jos meilė.
