Įkvėpti pokyčiams gali įvairūs dalykai, kartais gana netikėti, pavyzdžiui, bitės. Miesto bitininku tapusiam Pauliui tai buvo naujo gyvenimo etapo ir verslo pradžia. O štai Aleksandrai ir Jaroslavui bičiulystė su bitėmis sustiprino pasitikėjimą savimi ir paskatino siekti didesnių tikslų. Pasak jų, pažinę bites, jie visai kitaip pradėjo žiūrėti į gyvenimą. Pasikeitė net svajonės.
Priimti save tokį, koks esi
Aleksandra yra viena iš Trakų neįgaliųjų užimtumo centre vykdomo, Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamo, projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalyvių. Mergina leido sau patikėti, kad vieną dieną galės gyventi savarankiškai ir sukurs šeimą.
Pirmuosius žingsnius dėl šios svajonės ji jau žengė – kartu su gydančiais medikais ieško būdų, kaip sustiprinti savo sveikatą, kad išvengtų nuo vaikystės lydinčių epilepsijos paūmėjimų. Dėl šios ligos Aleksandra turi lengvą negalią. Tuo metu Jaroslavui bitininkystė padėjo patikėti, kad negalia nėra priežastis nustoti gyventi.
Kaip ir Aleksandra, Jaroslavas gyvena Lentvaryje bei lanko Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą. Tačiau, skirtingai nei mergina, jis gana ilgai centre nerado savo vietos. Vyriškis pamena, kad jam būdavo sunku bendrauti su kitais, kartais net ir orientuotis aplinkoje.
Bitės padėjo priimti save tokį, koks yra dabar – žmogų, turintį negalią.
Tačiau pažįstant bites, užsiimant įvairia su bitininkyste susijusia veikla jam pavyko pakeisti požiūrį į save ir aplinkinius. Kaip jis pats sako, bitės padėjo priimti save tokį, koks yra dabar – žmogų, turintį negalią.
„Iki 2018 m. buvau sveikas žmogus. Dirbau vienoje įmonėje su geležimi <..> Tačiau atsitiko nelaimė – galvos smegenų aneurizma ir insultas“, – pasakojo Jaroslavas. Nors liga užklupo prieš daugiau nei penkerius metus, Jaroslavas kaip dabar prisimena dieną, kai pasijuto blogai. Į medikų rankas jis pateko tiesiai iš darbovietės.
„Pasijutęs blogai, pasiprašiau namo – labai skaudėjo galvą, taip stipriai, kad net vėmiau. Įtarė erkinį encefalitą ir skubiai išsiuntė į Santariškes. Nelabai supratau, kas vyksta, nes tada jau lipau sienomis – taip skaudėjo“, – nelaimės dieną prisiminė pašnekovas. Po tyrimų galiausiai nustatyta diagnozė. Iškart po to vyras patyrė insultą, po kurio buvo iš dalies paralyžiuotas, sunkiai pažino artimuosius. Jis prisipažino, kad atsigavus ir pamažu pradėjus pažinti savus sunkiai susitaikė su tuo, jog gyvenimas nebebus toks, koks buvo anksčiau.
Po ligoninės ir reabilitacijos sugrįžęs į namus vyriškis jau galėjo kažkiek savimi pasirūpinti – pavalgyti, apsiprausti. Vis dėlto apie grįžimą į darbą nebuvo nė kalbos. Todėl reikėjo sugalvoti, kuo užpildyti dieną, kol likę šeimos nariai būdavo užsiėmę savo kasdieniais reikalais. Anot vyriškio, sunku pasakyti, tačiau, panašu, kad bitės jam padėjo susitaikyti su savimi ir nauju gyvenimo etapu. Dabar Jaroslavas savo ateitį piešia nebe niūriomis spalvomis.
„Norėčiau mokytis staliaus amato – patinka dirbti su mediena. Galbūt net įsidarbinti kažkur. Kol kas nieko konkretaus nedarau, tik turiu tokią svajonę“, – atviravo pašnekovas, už kurio išjudėjimą labai „serga“ ne tik šeima, bet ir Trakų neįgaliųjų užimtumo centro bendruomenė.
Ieškoti pagalbos nėra gėda
Ieškoti pagalbos nėra gėda – apie tai visiems pranešti norėtų ir Rasa, kuri judesio, muzikos ir kitų terapijų padedama išmoko išgyventi skausmingą gedulą, užklupusį netikėtai mirus mylimam sutuoktiniui.
Nelaimė aplankė 2021 m. balandį, kai po sėkmingos širdies operacijos Rasos sutuoktinį ištiko insultas, po kurio jis nebeatsigavo. Visiškai netikėta vyro mirtis pakirto – moteris nebežinojo, kaip gyventi toliau. Sielvartas buvo toks stiprus, jog, atrodė, neištvers.
Visiškai netikėta vyro mirtis pakirto – moteris nebežinojo, kaip gyventi toliau.
Suprasdama, jog viena nesusidoros su užplūdusiais jausmais, ji ėmė ieškoti pagalbos, tačiau paramos tokiems žmonėms kaip ji (nepriklausanti jokiai pažeidžiamai grupei) Panevėžyje tūko: „Nežinau, kur būčiau dabar, jei ne atsitiktinumas“. Pažįstama pasiūlė jai prisijungti prie Europos socialinio fondo finansuojamo projekto „Panevėžio bendruomeniniai šeimos namai“, kur vyko judesio, šokio, dailės, muzikos ir kiti terapiniai užsiėmimai.
Rasa sako išbandžiusi daugelį jų, taip pat lankė ir individualias psichologo konsultacijas: „Ten atėjau apatiška. Atrodė, jei manęs kažkas paklaus, pradėsiu verkti, todėl geriau tiesiog nepraverti burnos“.
Pakliuvusi į terapijas, ji ėmė pamažu „atšilti“. Žingsnis po žingsnio atsilaisvino užspausti jausmai, galiausiai išsilieję į didžiulę skausmo upę.
Kviečia dalintis istorijomis
Europos socialinio fondo projektai jau ne vienerius metus dažnam žmogui tampa taip reikalinga motyvacija pokyčiams. Kartais tai būna lemiamas žingsnis, iš esmės keičiantis žmogaus požiūrį į save ir supantį pasaulį.
Europos socialinio fondo agentūra kviečia dalyvauti konkurse „Žingsniai 2023“.
Tad ir šiemet ESF projektų vykdytojus Europos socialinio fondo agentūra kviečia dalyvauti kasmetiniame ESF projektų dalyvių sėkmės istorijų projekte – konkurse „Žingsniai 2023“. Papasakokite Lietuvai istorijas apie žmones, kurių gyvenimus pakeitė ESF projektai - tegul jos įkvepia keistis, drąsiai svajoti bei siekti savo tikslų.
Konkurse gali dalyvauti visi 2014–2020 m. laikotarpio ESF lėšomis finansuojami(-ti) projektai, t. y.: jau baigti įgyvendinti projektai, taip pat vis dar įgyvendinami projektai, kurių veiklų pabaiga – ne vėlesnė nei šių metų gruodžio 31 d.
Paraiškos priimamos iki gegužės 30 d. imtinai, o konkurso sąlygas ir paraiškos formą rasite Europos socialinio fondo agentūros svetainėje www.esf.lt – ČIA.
Ekspertų komisijos 20 atrinktų istorijų bus publikuotos viename iš Lietuvos naujienų portalų. Skaitytojai čia balsuos ir išrinks labiausiai įkvepiančias sėkmės istorijas savo simpatijų prizams laimėti. Visos sėkmės istorijos bus išleistos specialiame Europos socialinio fondo agentūros žurnale „Žingsniai 2023“.
Visas ankstesnių metų konkurso istorijas rasite čia.
