Kaip ištrūkti iš galimai disfunkcinio tarpusavio ryšio su vartojančiuoju? Visų pirma, kaip ir priklausomybės nuo PAM atveju, svarbu įsisąmoninti – pripažinti, kad esu disfunkciškame santykyje. Tai nėra paprasta, nes kelią gali užstoti neigimas.
Remdamasis savo darbo praktika, galiu pasakyti, kad kuo stipriau artimasis, kolega, specialistas, etc. atsisako reflektuoti gyvenime su vartojančiuoju kylančius jausmus bei išgyvenimus, tuo didesnė tikimybė vėliau aptikti disfunkcinio (t.y. aukojimosi, kontroliavimo, gelbėjimo) santykio apraiškų. Kelermanas teigia, kad neigimą galime įveikti tik su kito pagalba: draugo, psichologo, savipagalbos grupės savanorio ir t.t.
Vartojantysis, perlipęs ar sugriovęs neigimo sieną, gali pagaliau apsispręsti nebekovoti su ligos simptomais, o užsiimti sveikimu. Kaip, tuo tarpu, galėtų atrodyti paveiktų asmenų sveikimas?
Vartojantysis, perlipęs ar sugriovęs neigimo sieną, gali pagaliau apsispręsti nebekovoti su ligos simptomais, o užsiimti sveikimu.
Remdamiesi anksčiau išsakytomis mintims bei Kelermano pastebėjimais galėtume prieiti prie tokio apibūdinimo: atrasti savyje pakankamai drąsos nesaugoti vartojančiojo nuo pasekmių. Visgi toks formulavimas, mano manymu, yra labai abstraktus, konstruojamas per neiginį, latentiškai vis tiek daugiau orientuotas į vartojančiojo elgesio ir jo(s) ligos kontroliavimą (ko-priklausomas elgesys) bei sunkiai pritaikomas praktikoje.
Mano manymu, tokį sveikimo (nesaugoti nuo pasekmių) siūlymą būtų konstruktyviau „išversti į kitą pusę“ kvietimu drąsiau rūpintis savimi santykyje su nuo priklausomybės kenčiančiu asmeniu. Sutinku, kad mano kvietimas rūpintis savimi skamba ne ką mažiau abstrakčiai, nei siūlymas nesaugoti nuo priklausomybės pasekmių, todėl pasinaudosiu kolegos, klinikinio psichologo, psichoterapeuto Dr. Giedrius Markevičius knygoje „NEPASMERKTI“ išskirtais konkrečiais (sąlyginai) patarimais, kuriuos papildysiu savo įžvalgomis.
Psichoterapeutas pateikia šiuos punktus kaip gaires puoselėti sveikesnį santykį su savimi ir su vartojančiuoju:
Nuo perdėtos atsakomybės – prie sveikų bendravimo ribų
Tiek remdamasis savo individualia konsultavimo praktika, tiek girdėdamas kolegų pasidalinimus, pastebiu, kaip kartais lengvai ir, atrodytų, taip nepastebimai ištriname asmenines ribas santykyje su vartojančiu žmogumi. Dr. Giedrius Markevičius teigia, kad neretai taip elgiamės vedini pasąmoningo noro būti reikalingais ir vertingais arba vadovaudamiesi dar vaikystėje mums įskiepytomis taisyklėmis: visada padėk, nebūk savanaudis, būk malonus žmonėms ir t.t.
Pastebiu, kaip kartais lengvai ir, atrodytų, taip nepastebimai ištriname asmenines ribas santykyje su vartojančiu žmogumi.
Viso to kaina – nuovargis, perdegimas, beprasmybės jausmas ir t.t. Remdamiesi psichoterapeuto mintimis, galime daryti prielaidą, kad judėjimas link sveikų bendravimo ribų, visų pirma, yra savo asmeninių nuostatų ir taisyklių, pasireiškiančių santykyje su kitu žmogumi (klientu), tyrinėjimas ir kvescionavimas. Mano manymu, kokybiška refleksija įmanoma tik su kitu žmogumi ar žmonių grupe, pvz., psichoterapijos ar savipagalbos grupių metu. Aišku, puoselėjant sveikas bendravimo ribas vien savirefleksijos nepakanka, kartu reikalinga ir drąsa laikytis asmeninių ribų, kurios gali atnešti netikėtų reakcijų.
Ne palikti, o atsiriboti
Geras pavyzdys iliustruoti, kuo šios dvi sąvokos skiriasi, galėtų būti Covid pandemijos metu vykęs karantinas. Jo metu mes turėjome fiziškai atsiriboti nuo mums brangių žmonių, tačiau tai nesugriovė mūsų tarpusavio ryšių. Kitaip tariant, nors mes išlaikėme pakankamai didelę tarpusavio santykių ribą, kad išvengtume užkrato, kartu sugebėjome išlikti empatiški, atjaučiantys ir rūpestingi vieni kitiems.
Mes galime paleisti nuo savęs žmogų, tačiau neapleisti ryšio su juo.
Lygiagrečiai ir santykyje su vartojančiu artimuoju, mes galime paleisti nuo savęs žmogų (remdamiesi prielaida, kad kiekvienas asmuo atsakingas už save), tačiau neapleisti ryšio su juo. Taip, kaip ir fizinės saviizoliacijos karantino metu, čia, santykyje, anot Dr. Giedriaus Morkevičiaus, mes galime kitų padedami mintimis, jausmais atsitraukti nuo skausmingo įsivėlimo į priklausomo žmogaus gyvenimą bei problemas, kurių negalime išspręsti, kartu išlaikydami empatiją, atjautą ir rūpestį.
Nuo impulsyvaus reagavimo prie sąmoningo rinkimosi
Tiek stebėdamas save, tiek dirbdamas šalia kitų psichikos sveikatos specialistų, socialinių darbuotojų, pastebiu, kokia nepaaiškinama skuba mus užklumpa, kuomet gauname informacijos apie globojamo jaunuolio arba atvejo vadybos procese esančio suaugusio asmens intensyvesnį PAM vartojimą ar atkrytį.
Susidaro įspūdis, kad reikia tučtuojau veikti: ieškoti DAR kitų specialistų, DAR kitos reabilitacijos, galbūt sudaryti ir išbandyti DAR kitus susitarimus ir pasižadėjimus su klientu ir t.t. ir pan., kartu svarbu tai padaryti vakar. Natūralu, kad toks tempas atima daug resursų, kelia įtampą, prisideda prie klaidų bei menko pasitenkinimo darbu. Ką jau bekalbėti apie po to kilusius kaltės, pykčio bei beprasmybės jausmus, kai klientas atmeta mūsų pasiūlymus arba juos priėmęs po kurio laiko vėl atkrenta.
Tada man kyla klausimas: kiek iš tų dalykų, kuriuos darome dėl kliento/artimojo, griebiamės iš esmės tam, kad išlaikytume savo, kaip atsakingų darbuotojų/artimųjų įvaizdį, o kiek iš viso to tikrai yra dovana jam/jai, visiškai atsižvelgiant į jo/jos asmenybę? Palyginimui, kai susibūrę į atvejo aptarimus, leidžiame sau sustoti, išbūti, susireguliuoti ir apsvarstyti, su kuo šiuo metu turime reikalą, dažniausiai grįžtame prie lėtos, tačiau struktūruotos darbo su klientu krypties, kuri aiškiai apibrėžia, ką galime pakeisti, o su kuo turime susitaikyti.
Neįmanoma viso šito sutalpinti vieno žmogaus krūtinėje ir galvoje – svarbu šiais jausmais dalintis.
Natūralu, kad tokie lėti ir greitų rezultatų nežadantys darbo principai iš pradžių kelia nerimą, vidurius gręžiantį savikritiškomis mintimis, kaip pvz., kad dirbame ir padedame nepakankamai, negalime nereaguoti ir t.t., tačiau vėliau ateina apibrėžtumo, aiškumo bei saugumo jausmai.
Nuo jausmų slopinimo prie išsilaisvinimo
Gyvendami su priklausomu nuo pvz. alkoholio žmogumi, galime patirti daugybę įvairiausių jausmų bei kardinalių jų pokyčių. Viltį, lengvą džiaugsmą, pasididžiavimą artimajam pradėjus sveikimą, nerimą stebint jo(s) praleistas konsultacijas ar AA susirinkimus, kaltę ir bejėgystę, mylimajam atkritus, pyktį, liūdesį ir gailestį liudijant kokią didžiulę vartojimo pasekmių kainą žmogus sumoka, kaip jis sielojasi ir nusižemina tų pasekmių akivaizdoje.
Vėl ir vėl apsukus tokių jausmų ratą kyla beprasmybės, nuobodulio, gėdos jausmai, nepasitikėjimas savimi. Akivaizdu, kad neįmanoma viso šito sutalpinti vieno žmogaus krūtinėje ir galvoje – svarbu šiais jausmais dalintis, juos išreikšti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Nuo nepasitikėjimo savimi – prie savęs įtvirtinimo
Frazė „nepasitikėjimas savimi“, mano supratimu, talpina savyje nuostatą, kad toks, koks esu iš tikrųjų, esu netinkamas kitam (giminaičiui, draugui, mylimajam, sau pačiam.): jaučiu, ko neturėčiau jausti, mąstau netinkamai, neturėčiau to norėti, elgiuosi keistai ir t.t. todėl turiu apsimesti kažkuo kitu, idant likčiau saugus.
Nenoriu, kad šis straipsnis, kuriuo keliu klausimą apie tai, kaip veikiame vieni kitus, prisidėtų prie jūsų nepasitikėjimo savimi augimo. Priešingai, kviečiu jus drąsai pasirinkti kelionę į sąžiningumą su savimi: pasitikėti savo jausmais ir norais, net jei jie atrodytų „negražūs“ ir „nepriimtini“ (pyktis, pasibjaurėjimas, bendrumas, graudulys ir t.t. ), priimti savo charakterį, kuris galbūt yra linkęs gelbėti ir kontroliuoti kitus, pamirštant asmenines ir profesines ribas, gerbti save netobulą (suaugusį alkoholikų vaiką; klystantį; ko-priklausomą).
Pasitikėti, priimti ir gerbti save tokį, koks esi, reiškia nugriauti neigimo sieną ir pasirinkti rūpintis savimi ir savo augimu santykyje su kitu.
Pasitikėti, priimti ir gerbti, mano manymu, nereiškia numoti ranka ir paleisti vadeles. Pasitikėti, priimti ir gerbti save tokį, koks esi, reiškia nugriauti neigimo sieną ir pasirinkti rūpintis savimi ir savo augimu santykyje su kitu.
Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis primena: vienintelis žmogus, kurį galite pakeisti, esate jūs. O aš pridėčiau, kad vienintelis kelias save pakeisti yra per savęs priėmimą ir įtvirtinimą.
Rokas Saulevičius – klinikinis psichologas, geštaltinės psichoterapijos praktikas. Viena pagrindinių jo domėjimosi sričių yra priklausomybė: kaip su ja gyvena vartojantysis, ką patiria artimieji, kokia galima pagalba ir koks jos mechanizmas.
