Na sakykite, kokia prasmė taupyti laimę tolimai ateičiai? Aišku, nesinori liūdnai konstatuoti, betgi niekada negali numatyti, kada toji ateitis baigsis. Juk nežinai, kas tavo žvaigždėse įrašyta... Be to, laimė nepriklauso vien nuo daiktų ar skaičių banko sąskaitose. Pats gyvenimas yra laimė. Ir jeigu taip nemanote, niekas jums nebepadės. Esate pasmerktas visą gyvenimą suktis savo įgeidžių, ir dėl jų kylančių problemų rate. Juolab, kad vienas nepasitenkinimas gimdo kitą. Ir taip pamažu gimsta grandininė reakcija... Iš tiesų viskas yra mūsų viduje. Kokia vidinė išraiška, taip atrodo ir išorinis pasaulis. Jums linksma, pasaulis aplinkui taip pat šypsosi. Esate įniršęs kaip velnias, tuoj pat šalia atsiras ne vienas, kuris dar labiau kiršins jūsų įniršį... O juk iš tiesų kiekvienas iš mūsų, net pats nelaimingiausias neabejotinai turi savą laimės receptą, net jei pats dar nežino, koks jis. Jūsų laimės recepto, aišku, neatrasime. Tačiau galime pasiūlyti keletą universalių pastebėjimų. Jei be jokių išankstinių nuostatų, vertinimų, atsiriboję nuo stereotipų, perskaitysite iki galo, galbūt tai bus visai nebloga pradžia.
1. Pradėkite nuo smulkmenų
Nesuprasi kodėl, bet dauguma žmonių serga tikrų tikriausia gigantomanija. Kažkodėl mano, jog laimės gali suteikti tik dideli dalykai: dideli užmojai, dideli pinigai, didelė meilė ir pan. Jei netingėtumėte įsigilintume į gamtos ir kosmoso dėsnius, iškart pastebėtumėte, jog visi dideli dalykai gimsta iš mažučių dalelių. Iš ląstelės randasi žmogaus kūnas, iš sėklos – medis ir t.t. Laimė – ne išimtis. Lygiai taip pat kaip ir viskas visatoje ji tarsi mozaika sukonstruojama iš mažų akimirkų, momentinių blyksnių. Išmokite kūdikiškai džiaugtis mažais malonumais (pakelėje žydinčia aguona, praeivio šypsena, komplimentu, geru filmu, linksma SMS žinute…) ir ilgainiui tie maži džiaugsmeliai susilies į didžiulę vientisą laimę.
2. Praverkite plačiau akis
Sakoma, aklas ne tas, kuris negali matyti, aklas tas, kurio širdis neregė. Nėra nieko liūdniau už ribotą žmogų, kurio akiratis nesiekia toliau nuosavos nosies. Tokių robotų aplink kiek tik nori. Atrodo, jų smegenyse „integruotos“ tik elementariausios funkcijos. Dirbti tam, kad nusipirktų valgyti, valgyti tam, kad užtektų jėgų dirbti (ir dar retkarčiais pasimylėti). Na, sakykite, argi ne graudu? Tokie žmonės patys save pasmerkia būti nelaimingais. Jei norite patirti tikrąjį gyvenimo skonį ir pilnatvę, „įjunkite“ visus pojūčius, būkite atvira ir tolerantiška viskam. Jei ko nors nesuvokiate, ne smerkite, o bandykite rasti paaiškinimą, jei ko nors nemokate – niekas netrukdo išmokti. Kuo žmogaus akiratis platesnis, o vidinis pasaulis turtingesnis, tuo jo gyvenimas spalvingesnis ir, suprantama, laimingesnis. Taigi užuot kitiems pavydėję turiningo gyvenimo, patys kurkite tokį, kokio būtų verta pavydėti. Tik nepradėkite teisintis, kad tam nėra pinigų ir laiko. Tai riboto žmogaus „filosofija“.
3. Atraskite savą gyvenimo filosofiją
Kaip manote, ką reiškia senas iki skausmo žinomas posakis: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“? Ogi tai, kad tik nuo jūsų pačių priklauso, kaip nugyvensite gyvenimą: ant visų pykdami, kupini pagiežos, aplink matydami vien priešus ar šypsodamiesi gerų draugų būryje. Gyvenimo kokybę lemia ne kas kitas, o jūsų filosofija. Iš tikrųjų gyvenime problemų, galima sakyti, beveik nėra, yra tik problemiškas požiūris. Kitaip tariant, problemų turime tiek, kiek patys norime jų turėti. Lygiai tas pats pasakytina ir apie laimę. Susikurkite sau šūkį, kredo ar dar kažką, kas būtų tarsi gelbėjimosi ratas, neleidžiantis priburbuliuoti problemų liūne.
4. Išsiaiškinkite savo prioritetus
Daugelis žmonių nelaimingi vien dėl to, kad nesusigaudo, ko iš tiesų gyvenime trokšta. Blaškosi tai šen, tai ten, bando eiti ta kryptimi, kuria slenka minia… Galiausiai iššvaisto energiją niekams ir pristinga jėgų tam, kas iš tiesų svarbu. Būtų naivu tikėti, kad žmogaus paskirtis šioje žemėje – gyventi šiaip, iš inercijos. Kiekviena bent šiek tiek mąstanti būtybė turėtų suvokti, kad kiekvienas turime misiją, pašaukimą (vadinkite tai kaip norite). Jo atsisakydami vien dėl patogesnio gyvenimo ar keliais litais didesnės algos, pasmerkiate save amžinam nepasitenkinimui. Ir galite teisintis kaip tik norite: kad dabar nelankus metas, kad tokios gyvenimo aplinkybės ir pan. Galite apgauti kitus, bet tik ne save...
5. Tik nesinervinkite!
Žinote, kas didžiausias žmogaus priešas? Tikrai ne kaimynas iš trečio aukšto, ir netgi ne cigaretės bei narkotikai. Tai jo paties nervai. Dėl jų puola ne tik visos ligos, bet ir visokie „demonai“. Kai esi blogai nusiteikęs, kai dirgina kiekvienas mažmožis, kokia gali būti kalba apie laimingą gyvenimą. Užtat paprasčiausias būdas praskaidrinti sau gyvenimą – tuos nervus „užkonservuoti“. Aišku, ne tiesiogine prasme, tam esama specialių būdų. Pavyzdžiui, loti, šaukti ir staugti – aišku, juokaujame. Na, o kalbant visiškai rimtai: svarbiausia išsiaiškinkite, kas tuos nervus gadina. Nereikia būti dideliu psichologijos žinovu, kad suprastum, jog didžiausi nervų ėdikai – pavydas, neapykanta, nenusisekęs darbas ir pan. Ką daryti? Giliai įkvėpkite ir atsikratykite tų dirgiklių. Gal ne visų iškart, ne per vieną dieną, bet stenkitės iš širdies. Kaip sako išmintingi žmonės, jei netenkina situacija, keiskite ją! O dar geresnis patarimas: pirmiausia keiskite save. Tada ims keistis ir pasaulis aplink jus.
P. S. Perskaitę šį straipsnį labai rimti žmonės tikriausiai pasakys, kad jis baisiai banalus. Deja, turime konstatuoti, kad tokie žmonės yra nelaimingi. Kodėl? Nes jie vertina tik baisiai didelius, ir baisiai rimtus dalykus. Tačiau ignoruoti mažus paprastus dalykėlius visai nėra išmintinga. Tai suprato jau senovės išminčiai. Todėl šį straipsniuką norėtume užbaigti senu, ne vienam tikriausiai girdėtu filosofiniu pasakojimu.
Gyveno kartą toks didis graikų filosofas Diogenas. Pasakojama, kad jis gyveno statinėje ir neturėjęs jokio turto, išskyrus apsiaustą, lazdą ir krepšį duonai. Vieną dieną, kai išminčius smagiai sau snaudė saulės atokaitoje, jį aplankė galingasis valdovas Aleksandras Didysis. Sustojęs priešais Diogeną jis pasiteiravo, ko šis norėtų: žemių, dvarų, pinigų... Jo noras tuoj pat bus išpildytas. „Taigi išmintingasis žmogau, ar turi kokį norą?“ – patenkintas savimi paklausė Aleksandras Didysis. Diogenas atsikrenkštė ir atsakė: „Taip, turiu“. „Na, ir koks jis, sakyk!“, – paragino Aleksandras Didysis. „Garbusis valdove, gal galėtum šiek tiek pasitraukti – man užstoji Saulę“ – tiek tepaprašė filosofas..
