„Priešiškumas nėra šiuolaikinis reiškinys – juk egzistavo visuomenėje ir seniau, egzistuoja ir dabar tam tikros nuostatos etinių grupių klausimu, nors patys žmonės nėra su tuo net susidūrę. Pavyzdžiui, kai kurie reiškia negatyvią nuomonę apie LGBT žmones, nors su jais nėra nei bendravę, nei juos pažįsta. Taip ir dėl pabėgėlių“, – teigia A.Mockus.
– Ar pats, kaip Lietuvos gyventojas ir psichologas, pastebite šalies gyventojų nuotaikas bei reiškiamas emocijas dėl nelegalių migrantų, kurių šimtai kasdien kerta Lietuvos sieną?
– Požiūris ir gyventojų išankstinės nuostatos į pabėgėlius nėra reiškinys, būdingas tik Lietuvai. Kiek teko domėtis, stereotipai bei įsivaizdavimai – teisingi ar klaidingi – gyvuoja ir kitose valstybėse, kurios susiduria su nelegaliais migrantais.
Žmonės turi teisę reikalauti ir būti nepatenkinti. Juk žmonės išrinko valdžią, jie ją ir kontroliuoja.
– Lietuvos žmonės išvarginti pandemijos, karantino ribojimų. Kaip ta nuvarginta emocinė būsena trukdo adekvačiai priimti naujienas apie nelegalius migrantus?
– Taip, gyventojų psichologinė būsena yra labai svarbi. Pažvelkime į kontekstą – ką mes turime? Pusantrų metų pandemijos, kai žmonės psichologiškai nuvargę, todėl yra jautresni bei pažeidžiamesni.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra sudariusi klausimyną, kuomet speciali skalė parodo žmonių psichologinę gerovę. Remdamasi klausimynu, Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko apklausą, kuri parodė, jog šių metų balandį 40,9 proc. Lietuvos gyventojų psichologinė gerovė buvo prasta, o tai reiškia, kad ši dalis žmonių patiria realią riziką susirgti depresija; ypač pažeidžiamos yra moterys, jaunimas.
Taigi, pirma – kai turime tokį psichologinį foną, jis akivaizdžiai veikia mūsų emocijų bei reakcijų raišką, taip pat situacijų vertinimą. Tarkime, net ir psichologiniai tyrimai rodo, kad kai žmogus liūdnas, jis yra kritiškesnis, racionalesnis, o kai linksmas, jis daro kitokius pasirinkimus, tarkim, prekybos centre, grojant nuotaikingai muzikai, žmogus nusiteikęs pirkti daugiau.
Antra, šiuo metu esame padidinto jautrumo, nes lygiagrečiai turime nemažai susikrovusių jautrių socialinių temų, skambančių keletą mėnesių: LGBT žmonių teisės, Stambulo konvencija. Tas susidūrimas su europietiškomis vertybėmis nėra toks lengvas, žmonės įjautrinti, o dar atsiranda politikų, kurie manipuliuodami tomis žmonių emocijomis, tuo potencialu, kraunasi politinį kapitalą. Tada žmogaus jaučia, kad juo naudojamasi, kad jis bei jo poreikiai, teisė reikšti nuomonę bei reikalauti niekam nerūpi. Ir čia, štai tokiame kontekste, staigiai „nukrinta“ pabėgėlių tema.
Kai žmogus nusiraminęs, neišbalansuotas įvairių emocijų, tada jo „empatijos antenos“ būna tinkamai sureguliuotos – jis gali adekvačiai priimti kitą žmogų, jo gyvenimą.
Trečias pastebėjimas: kai esame nuvargę, nepailsėję, įaudrinti ir susijaudinę, mums labai sunku būti empatiškiems, įsijausti į kito žmogaus problemas. Mūsų žvilgsnis būna nukreiptas tik į save – „man grėsmė“, „to nenoriu“, „man nesaugu“.
Kai žmogus nusiraminęs, neišbalansuotas įvairių emocijų, tada jo „empatijos antenos“ būna tinkamai sureguliuotos – jis gali adekvačiai priimti kitą žmogų, jo gyvenimą. Tada jis jautresnis konkretaus žmogaus istorijai, jo patirčiai, atsiveria galimybė pamatyti to žmogaus kančią, jo pažeidžiamumą, nesaugumą, suvokti jo motyvus.
Juk dalis tų pabėgėlių yra atskirti nuo šeimų, be namų, be teisių. O dar ieško prieglobsčio ir susiduria su neapykanta, atstūmimu, priekaištais... Nepavydėtinas vidinis pragaras.
– Suradau keletą skaičių. 2019 metais bendrovė „Baltijos tyrimai“ atliko apklausą, šalia kokių kaimynai lietuviai nenori gyventi. Su romais būti kaimynystėje nenorėtų 63 proc. gyventojų. Tarp nepageidaujamų kaimynų taip pat buvo įvardyti homoseksualūs asmenys, musulmonai, čečėnai – jų kaimynystėje nenorėtų matyti apie trečdalis respondentų.
Nepalankiai buvo vertinami ir pabėgėliai (27 proc.). Kaip parodė apklausa, Lietuvos gyventojai labiau linkę įžvelgti neigiamą pabėgėlių įtaką, pavyzdžiui, daugiau nei du trečdaliai pasisakė, kad pabėgėliai gali padidinti nusikalstamumo lygį Lietuvoje (74 proc.) ir sukelti socialinius neramumus (68 proc.).
Tas nerimas žmonėms gali atrodyti pagrįstas ir dabar, 2021-asiais, nes turime pranešimų, kad nelegalius migrantus sulaikant pareigūnams teko panaudoti ir ašarines dujas, ir antrankius. Kaip manote, tai daugiau pavieniai atvejai? Ir kaip visuomenė turėtų priimti informaciją apie pabėgėlius? Kaip suvaldyti tą kylantį priešiškumą nelegalių migrantų atžvilgiu?
– Šiuo klausimu nesu patarėjas ir ekspertas. Čia susipina labai daug dalykų, ne vien iš mano, kaip psichologo, kompetencijų lauko.
Priešiškumas nėra šiuolaikinis reiškinys – juk egzistavo visuomenėje ir seniau, egzistuoja ir dabar tam tikros nuostatos etinių grupių klausimu, nors patys žmonės nėra su tuo net susidūrę. Pavyzdžiui, kai kurie reiškia negatyvią nuomonę apie LGBT žmones, nors su jais nėra nei bendravę, nei juos pažįsta.
Taip ir dėl pabėgėlių. Dalis žmonių iškart turi nuomonę, pabėgėlius atmeta. Veikiausiai taip yra dėl to, kad turi per mažai informacijos.
Juk jei pažiūrėtume į pabėgėlius, tai yra sudėtingo likimo žmonės, jau ir taip įsprausti į kampą: vienų šalyse vyksta neramumai, kiti bėga nuo skurdo, treti ieško prieglobsčio, kankinami potrauminio streso sindromo (jų šalyje vyksta karas, matė žudymus, išgyveno artimųjų netektis ir pan.), depresijos ir pan.
Dalis žmonių iškart turi nuomonę, pabėgėlius atmeta. Veikiausiai taip yra dėl to, kad turi per mažai informacijos.
Jei Lietuvos gyventojai daugiau apie juos žinotų, skaitytų istorijas apie konkrečius žmones, pasikalbėtų su jais, veikiausiai atsirastų daugiau empatijos ir nusiraminimo – jie pabėgėlį pamatytų ne kaip grėsmę, o kaip asmenį su autentiška tragiška istorija.
Žinoma, ne visi tokie pabėgėliai, būna ir ekonominių išskaičiavimų, tačiau dėl to nederėtų įjungti atmetimo reakcijos visai grupei.
– Galite paaiškinti plačiau – kaip užsikuria tas atmetimo mechanizmas? Regis, žmogus nieko nepadarė, ieško kaip nelaimėlis ramesnio kampo, o taip sudėtinga ištiesti jam pagalbos ranką. Žymiai paprasčiau laikyti jį „grėsme visuomenei“ ir apskritai manyti, kad „reikia kuo greičiau mesti lauk tuos visus migrantus“.
– Meškos paslaugą čia atlieka nerimas, baimė ir nežinojimas. Kai žmogui trūksta informacijos, jis visuomet linkęs tą vakuumą užpildyti prikurdamas, prifantazuodamas. Neretai nutinka taip, kad tie vaizduotės vaisiai visai neatitinka realybės. Pasekmė – žmogus gyvena tarsi savo paties susikurtų baubų burbule ir situaciją gali pervertinti, t. y. laikyti grėsmingesne nei ji yra iš tikrųjų.
– Tačiau ar tas nerimas tikrai nėra pagrįstas? Kaip minėjau, pasitaiko ir agresyvių nelegalų, tad lyg ir natūralu, kad gyventojai baiminasi tokių „atbėgėlių“.
– Pirma, žiniasklaida irgi turėtų jausti atsakomybę, pranešdama naujienas. Išpūsti burbulą, sutirštinti spalvas, pasirinkti skandalingas antraštes yra kai kurių medijos kanalų verslo dalis, tačiau tai nėra informacija, o dar didesnis žmonių įaudrinimas.
Reikėtų vengti prognozių apie „ateinančią pasaulio pabaigą“, „tautos išnykimą“ ir pan. Pasirinkta komunikacija irgi formuoja požiūrį ir žmonių nuostatas. Siūlyčiau laikytis etikos standartų.
Jie mato, kaip pabėgėliais rūpinamasi, jiems suteikiamos sąlygos, advokatai, vertėjai, o jie, Lietuvos gyventojai, tarsi atsidūrę paraštėse.
Antra, Lietuvoje yra didelė socioekonominė atskirtis: vieni gyvena labai gerai, kiti skursta. Todėl tai vargingiau gyvenančiai žmonių daliai gali atrodyti, jog yra daug neteisybės. Jie mato, kaip pabėgėliais rūpinamasi, jiems suteikiamos sąlygos, advokatai, vertėjai, o jie, Lietuvos gyventojai, tarsi atsidūrę paraštėse, jų poreikiai valdžiai nėra prioritetiniai. Todėl ir gimsta tas pasipiktinimas, nepriėmimas.
Ir trečia, tas žmonių negatyvias emocijas sukelia ir dinamiškas gyvenimo tempas. Viskas vyksta labai greitai, nespėjame persiorientuoti, prisitaikyti prie situacijos, įsisąmoninti, suvokti visų naujienų apie pabėgėlius.
– Kas šiuo atveju padėtų suvaldyti tą didelį žmonių emocinį auką? Juk viskas susideda, vieną bangą keičia kita: per metus – koronavirusas, vakcinavimas, LGBT, šeimos samprata, dabar pabėgėliai... Kokie galimi valdžios žingsniai, kad migrantai netaptų kibirkštimi neprognozuotai ugniai šalyje?
– Kaip jau ir minėjau, baimė ir nežinomybė užkuria mūsų vaizduotę. Todėl šioje situacijoje reikėtų gerai apgalvoto komunikacijos plano. Ne mano kompetencija spręsti, tačiau kažkas turėtų paaiškinti žmonėms visą veiksmų planą: tarkim, štai yra pabėgėliai, jie gyvens ten ir ten, mes darysime tą ir tą. Pasakyti, ar išvis yra grėsmių, kokios jos, o gal net jų ir nėra.
Kuo ilgiau žmonės gyvena nežinomybėje, to labiau juos užvaldo nerimas ir baimė. Todėl valdžia irgi turi greitai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir nedelsdama komunikuoti su savo šalies gyventojais, kurie visai pagrįstai reiškia nepasitenkinimą.
Supraskime minios, savo šalies gyventojų, psichologiją – žmonės turi teisę reikalauti ir būti nepatenkinti. Juk žmonės išrinko valdžią, jie ją ir kontroliuoja.
O čia dar prisideda ir asmeninis žmogaus tvarkymasis su užplūdusiomis emocijomis. Į šalį plūsta pabėgėliai, vadinasi, išsigąstu, nerimauju, matau grėsmę. Užuot tvarkęsis su savo jausmais, aš renkuosi kraštutinumą – noriu, kad tų žmonių, kurie man sukėlė tokius jausmus, išvis čia nebūtų. Tačiau tai irgi iškreiptas suvokimas, nes realybė kitokia – tie žmonės čia yra.
Todėl kritinėje situacijoje – kaip buvo, nebėra, o kai bus, dar neaišku – valdžios krizių valdymo ekspertai turėtų nedelsdami Lietuvos gyventojus nuraminti, suteikti jiems informacijos apie nelegalius migrantus. Būtina ne tik komunikuoti, bet ir daryti realius sprendimus, pateikti visą veiksmų planą su aiškia struktūra: kaip bus elgiamasi su pabėgėliais, kur jie gyvens, kaip juos integruos ir pan. Tik tokiu atveju Lietuvos gyventų emocijos gali stabilizuotis.
Valdžios krizių valdymo ekspertai turėtų nedelsdami Lietuvos gyventojus nuraminti, suteikti jiems informacijos apie nelegalius migrantus.
– Kai kurie žmonės išvis renkasi stručio poziciją – kišti galvą į smėlį ir nebesekti jokių žinių, nes jiems atrodo, kad savame burbule – ir saugiau, ir paprasčiau. Tačiau tai irgi ne išeitis, tiesa?
– Neigimas – normali žmogaus psichologinė gynybos strategija, kuri padeda jam išlaikyti savo vientisumą, pasaulio matymą, kai priimti realybę yra labai sunku. Tarkim, miršta artimas žmogus, ir gedintysis iš pradžių neigia jo mirtį. Taip jis apsaugo save nuo stiprių emocijų, nes per skaudu priimti tikrovę, kad mylimo žmogaus nebėra.
Migrantų atžvilgiu procesas vyksta analogiškai – žmogui per daug greitai viskas vyksta, nebespėjama prisitaikyti, todėl atsiranda neigimas.
– Vyriausybė buvo kritikuota, kad neparengė žmonėms pandemijos suvaldymo, vakcinavimo informacinės kampanijos. Natūralu, kad žmonės nelabai tikisi, jog ir pabėgėlių atveju bus kalbamasi su gyventojais, bus tas veiksmų planas pateiktas. Kaip tokiu atveju patiems žmonėms spręsti savo problemas? Kaip dorotis su užplūdusiomis emocijomis – nerimu, nepasitenkinimu, netgi neapykanta? Gal padėtų tokios technikos, tarkim, kvėpavimo pratimai?
– Kai kyla nerimas, reikėtų suvokti: mano mintys, mano vaizduotė nėra faktai. Tai, ką įsivaizduoju, gali būti ir mano baimė.
Taigi dėmesį reikėtų nukreipti į konstruktyvesnius veiksmus. Pirma, žmogus galėtų paskambinti emocinės pagalbos telefonu, pasikalbėti su artimaisiais, t. y. išleisti tą susikaupusį nerimą, susijaudinimą. Taip pat tiktų pasivaikščiojimai, sportas.
Antras svarbus dalykas – reikalauti iš valdžios (savivaldybės, seniūnijos ir kt.) informacijos, reikalauti, kad būtų sprendžiamos problemos. Nes jei negauni reikalingos informacijos, jei matai dygstančias pabėgėlių palapines, didėjančius jų skaičius, tai kvėpuok nekvėpavęs – jokios technikos nesumažins nerimo. Tarkim, Norvegijoje gyventojai itin spaudžia valdžią, ją kontroliuoja. Turėtume nepamiršti, kad tai mūsų teisė – reikalauti, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai.
– Lietuvos gyventojai gana kantrūs ir pasyvūs, ta pilietinė visuomenė, drįsčiau teigti, nėra susiformavusi.
– Tačiau viskas nuo kažko prasideda. Jokiu būdu nekalbu apie neapykantos kurstymą – kviečiu žmones nebūti pasyviais ir suprasti, kad jie yra rinkėjai, jie valdo valdžią, ši jiems atsiskaito, o ne atvirkščiai. Tik sąmoningumas ir konstruktyvumas gali padėti skleistis demokratiniams procesams.
Sakyčiau, mes per mažai reikalaujame, gana pasyviai priimame valdžios sprendimus. Turėtume būti aktyvesni, drąsesni pareikšti savo poreikius ir jais pasirūpinti. Tada ir nepasitenkinimo sumažėtų.
