Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Po 15 metų į Lietuvą sugrįžęs Daumantas: reikėjo atvažiuoti anksčiau

Ankstyvą šių metų pavasarį, balandžio pradžioje, į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Alinos Jakavonienės elektroninio pašto dėžutę iš už Atlanto atskriejo ypatingas laiškas: „Prieš 15 metų mes įsivaikinome savo sūnų Daumantą iš Lietuvos. Tuomet jis augo Kaune, vaikų globos namuose. 
Rūta su Daumantu ir Dariumi
Rūta su Daumantu ir Dariumi

Po tiek metų jis pagaliau labai susidomėjo Lietuva, panoro grįžti į ją, aplankyti. Būtų įdomu ir su Jumis susipažinti, aplankyti Įvaikinimo tarnybą. Ar galėtumėte mums skirti laiko?“

Žodžiuose telpa 15 metų istorija

Su septyniolikmečiu Daumantu, jo 13 metų broliu Jonu, mama Rūta ir Daumanto krikšto mama Albina susitikome saulėtą, gražią dieną. Plačios ketveriukės šypsenos, suplukę veidai po pasivaikščiojimo klaidžiomis Vilnaius senamiesčio gatvelėmis buvo tarsi pažadas, kad susitikimo metu liesis šiltos emocijos.

„Labai norėjome jums parodyti Daumantą. Kad jis yra sveikas, per daug neišvargintas. Manau, jums labai svarbu pamatyti gyvą vaiką, apčiuopiamą, ne tik iš nuotraukų, kurias vis siunčiame. Juk tai jūsų darbo rezultatas!“, – taisyklinga lietuvių kalba sako Rūta, o jos akių kampučiuose žybteli ašaros, balsas sudreba. Jos žodžiuose telpa 15 pastarųjų metų istorija...

Mums dvejojant, kokia kalba tęsti pokalbį, Daumanto mama Rūta energingai užbėgo už akių pasakydama, jog jaunuolis puikiai supranta lietuviškai, bet kalbėti prie nepažįstamų žmonių – gėdijasi. Sutarėme, kad kalbėsimės lietuviškai, o Daumantas galės atsakyti angliškai ar – kaip jam patogiau.

Bet kuris vaikas galėtų pavydėti tokios mamos kaip Rūta. Ji nuolat stebi jaunuolį, ištraukia iš nepatogių situacijų, nuleidžia juokais sudėtingesnį momentą, jaučia kiekvieną akimirką, kada kokios pagalbos jam reikia. „Daumantai, tai tavo susitikimas, tai dėl tavęs...“, – susitikimo pradžioje sako ji, o tie jos žodžiai tokie pilni, pilni.

Neseniai darėme genetinius tyrimus ir paaiškėjo, kad jie yra trečios ar ketvirtos eilės pusbroliai!

Broliai ir pusbroliai

„Daumantas ir Jonas pradėjo save vadintis brosins, t. y. brothers and cousins (vert. iš anglų kalbos – broliai ir pusbroliai). Klausiate kodėl? Neseniai darėme genetinius tyrimus ir paaiškėjo, kad jie yra trečios ar ketvirtos eilės pusbroliai! Tarp jų yra 3 proc. vienodos genetikos! Tarp manęs ir Daumanto tyrimai giminystės nerodo, tad tikėtina, jog šiuo metu daromas specialus genetinis kraujo tyrimas parodys dar didesnę giminystę tarp Daumanto ir jo įtėvio Tomo. Tomo šeima kilusi iš Marijampolės, rajonas ne per toliausiai nuo Daumanto gimtojo Kauno, tad šoko nebus“, – kvatoja linksmai nusiteikusi Rūta, nors čia pat pripažįsta, kad tyrimo išvados apstulbino.

Daumantas su Dariumi
Daumantas su Dariumi

Priešistorė

Rūta ir Tomas Skučai tuomet vos dvejų metų Daumantą į savo namus Merilando valstijoje, Amerikoje, parsivežė prieš 15 metų. Judviejų biologiniam sūnui Dariui buvo vos penki mėnesiai, kai į Ameriką atkeliavo pasiūlymas įvaikinti Daumantą.

Rūta prisimena, kad iš pirmosios nuotraukos žvelgia baltapūkis berniukas liūdnomis mėlynomis akimis. Koks jausmas apėmė tą akimirką? Ji sakosi, kad paaiškinti sunku: tai ir šokas, kad procesas jau įsibėgėjo, ir minčių srautas apie tinkamą pasiruošimą, mat jau tada buvo aišku, kad Daumantas turi alkoholinį vaisiaus sindromą.

Daumantas – aštuntas vaikas tarp dvylikos brolių ir seserų. Jo biologinė motina piktnaudžiavo alkoholiu, todėl vaiko vystymasis buvo sutrikęs. Rūta sako iš pat pradžių žinojusi, kad berniukas turės problemų, ir tam ruošėsi. Pasak jos, Daumantą teko vieneriais metais ilgiau vedžioti į darželį, jis vėliau pradėjo lankyti mokyklą. „Jo mąstymas šiek tiek lėtesnis, sunku prisiminti žodžius. Bet būdamas pirmokas mokėjo dvi kalbas: namuose šnekame lietuviškai, o mokykloje – angliškai. Mokosi neblogai, bet turi dirbti papildomai“, – sako Rūta.

Dabar Daumanto didvyris – vos metais už jį jaunesnis Rūtos ir Tomo biologinis sūnus Darius.

Prisimindama pirmą ilgąją Daumanto kelionę per Atlantą bei pirmąsias savaites, mėnesius naujuose namuose, moteris sako matanti mielą, linksmą, draugišką berniuką, kuriam visų svarbiausia – draugauti, patikti žmonėms. Nuo pat pirmų akimirkų iki pat dabar Daumanto didvyris – vos metais už jį jaunesnis Rūtos ir Tomo biologinis sūnus Darius. „Daumantas visą laiką verkė, kai pirmą kartą gyvenime turėjo sėsti į automobilį ir važiuoti į Varšuvą gauti vizos. Tas pats kartojosi ir visą kelionę skrendant į Ameriką. Tačiau berniukas akimirksniu nurimo, kai namuose pamatė naują brolį Darių“, – šypteli moteris. Ji įsitikinusi, kad tai praeities įtaka, mat vaikų globos namuose Daumantas visada būdavo apsuptas vaikų, tarp mažųjų jam buvo ramu. Kai po dvejų metų gimė trečias sūnus Jonas, toks pat šviesiaplaukis kaip ir broliai, namai dar labiau prisipildė vaikiško juoko ir berniukiškų išdaigų.

Rūta prisimena jautrią istoriją, kai, matydamas besilaukiančios motinos pilvą, Daumantas paklausė, ar ir jis ten augo. „Jo praeities, istorijos niekada neslėpėme. Pasirinkome atvirumą. Manau, užaugus tokia „staigmena“ būtų pernelyg skausminga. O ir Daumantas šį tą prisimena iš Lietuvos, nors tie prisiminimai tamsūs“, – sako moteris.

Daumantas šį tą prisimena iš Lietuvos, nors tie prisiminimai tamsūs.


Po 15 metų

„Kai susipažinau su savo būsimu vyru Tomu, jam iškart pasakiau, kad ateityje planuoju įvaikinti bent vieną vaiką. Norėjau be globos likusiam vaikui suteikti galimybę augti šeimoje. Tomas neprieštaravo“, – juokiasi moteris.

Klausimas, kodėl Daumantas tik dabar, praėjus 15 metų, atskrido į gimtąją šalį, Rūtai ne kartą sukosi mintyse. „Visus šiuos ilgus metus jis nebuvo pasiruošęs grįžti... Mes gana daug ir plačiai keliaujame, tad vis pasiūlydavau sūnui aplankyti Lietuvą. Ir vis taip pat kantriai išgirsdavau neigiamą atsakymą. Kol vieną dieną Daumantas pagaliau pasakė: „Taip!“. Tada puolėme ieškoti artimiausio tinkamo laiko svarbiam skrydžiui“, – prisimenu moteris.

Ji pasakoja ir istoriją apie Niujorką. „Dažnai jame lankausi darbo reikalais. Kartą pasiėmiau su savimi Daumantą. Bet jam buvo nejauku: per daug žmonių, per daug vaizdų, jis tenorėjo tūnoti viešbučio kambaryje. Taigi, tą kartą daug Niujorko nepamatėme... Po keleto mėnesių vėl važiavau į Niujorką ir Daumantas, tai išgirdęs, pats pasisiūlė vykti kartu. Antrą kartą miestas jį sužavėjo: visur vaikščiojome, viską apžiūrinėjome, daug bendravome. Tąkart aiškiai supratau: jam reikia apsiprasti, „prisijaukinti“ aplinką, žmones. Šįkart panašiai elgiamės ir su Lietuva – atvykom trumpam, turėdami minimalius planus. Tačiau idėja gyva – atvykti ilgesniam laikui kitą kartą, kai Daumantas žinos, ko tikėtis, bus drąsesnis“, – šypteli Rūta.

Atvykom į Lietuvą trumpam, turėdami minimalius planus. Tačiau idėja gyva – atvykti ilgesniam laikui.

Ji pasidalija planais, kad šį kartą planuose tik Vilnius ir Kaunas, kuriame jų tikslas – nuvažiuoti į vieną iš mieste esančių vaikų globos įstaigų, kurioje iki įvaikinimo gyveno Daumantas. „Tiesą sakant, stebėsime, kokie bus Daumanto jausmai, emocijos aplankius tuos namus. Ar jam norėsis kuo skubiau grįžti į nuomojamą butą Vilniuje ir pailsėti, pabūti tyloje, ar jausis puikiai ir norės apžiūrėti Kauną“, – sako ji ir tuoj pat klausia sūnaus, ar šis norįs apžiūrėti Kauną.

Puoselėja lietuvių kalbą

„Namuose mes kalbame lietuviškai. Ilgus metus Daumantą vedėme į lietuvišką mokyklą, tačiau skaityti dviejomis kalbomis jam sekėsi išties sunkiai. Teko pasirinkti vieną. Tačiau namuose ir toliau kalbamės lietuviškai“, – dėsto Rūta ir čia pat paprašo Daumanto, kad ir šis bendrautų lietuviškai. Jaunuolis susikuklina, kad Rūta taiso padėtį pajuokaudama: „Ar aš esu pati įkyriausia mama pasaulyje?“, tuo visus priversdama skambiai nusikvatoti, kaip ir dar ne kartą įvyks per susitikimą.

„Aš gimiau Amerikoje, mano abu tėvai atvykėliai iš Lietuvos. Lietuvoje gyvenau 1991 m., 1993-1994 metais“, – pasakoja ji, o šalia sėdinti Daumanto kriskšto mama Albina priduria, jog Rūta ne šiaip kelerius metus gyveno Lietuvoje, bet ir svarbiu valstybei momentu padėjo besikuriančiai Vyriausybei. Rūta nelinkusi didžiuotis, plačiau pasakoti apie šį gyvenimo etapą, tik priduria, kad pastaruosius 20 metų josios tėvai pusę metų gyvena Amerikoje, o pusę – Lietuvoje, Kaune.

„Mes išsaugojome Daumanto biologinių tėvų jam duotą vardą, pasikeitė tik pavardė. Be to, berniukas gavo ir antrą vardą (tai populiaru Amerikoje) – Mykolas. Mano vyro artimas giminaitis buvo partizanas, jo vardas buvo Mykolas, slapyvardis Plunksna“, – savo lietuviškų šaknų negali pamiršti Rūta.

Išsaugojome Daumanto biologinių tėvų jam duotą vardą, pasikeitė tik pavardė.

Atvertus Daumanto įvaikinimo bylą

Rūta, Daumantas sklaido iš Tarnybos archyvo atneštą Daumanto bylą. „Kiekvienas vaikas, kurį ketinama įvaikinti, turi štai tokią bylą. Joje kaupiami dokumentai, išrašai, pirmosios ir paskesnės įtėvių siunčiamos nuotraukos. Tačiau po daugelio metų pamatyti laimingą jaunuolį kartu su jį įvaikinusia šeima – nuostabus jausmas“, – šypsosi Tarnybos darbuotoja Jurgita.

Daumantas paprašo pavartyti bylą, ilgiau sustoja ties savo, tuomet dvimečio, nuotrauka. Vienoje iš jų Daumantas yra su jį įvaikinusios šeimos berniuku, tarp jų – tik vienerių metų skirtumas. Jie be galo panašūs! „Rūta, ar atsimenate, kuris yra kuris?“, – klausiame, o Rūta juokiasi: „Tik pagal plaukų spalvą! Daumantas šviesiaplaukis, o jo brolis Darius – tamsesnių plaukų“. Moteris sako, kad ir dabar reikia gerai įsižiūrėti, kad atskirtumei, kur nuotraukoje Daumantas, o kur – Jonas ar Darius. Pasak jos, Daumantas su Dariumi augo kaip dvynukai, nes visuomet buvo panašaus ūgio, brandos.

Iš dokumentų šūsnies ištraukiame Rūtos ranka kadaise rašytą atvirlaiškį Tarnybai iš kelionės, kurioje atostogavo visa šeima...

„Kai Darius ir Daumantas buvo maži, prisimenu, tėtis juodu nusivežė į parduotuvę. Berniukai tuo metu turėjo savo slaptą kalbą, tad vos tėtis nusisuko, jie išleido porą garsų, susitarė ir – pasileido abu į skirtingas puses. Tąkart tėčiui ne juokas buvo padaužas sugaudyti“, – kvatoja prisimindama berniukų vaikystę.

Spurgyčių vaikas

Svečius iš Amerikos pavaišinome lietuvišku saldumynu – grybukais. Vaikai į juos žiūrėjo nedrąsiai, mat matė pirmą kartą. „Jie nenuodingi, ragaukit“, – pajuokavo Rūta, o berniukai, vos atsikandę, čia pat suvaidino neva miršta apsinuodiję.

„Daumantas – donuts spurgyčių vaikas. Visų kitų saldumynų jam galėtų ir nebūti. O jeigu apskritai galėtų rinktis, ką valgyti, tai būtų tik daržovės ir vaisiai (ypač bananai), ir dar – lazanija. Be mėsos išgyventų puikiausiai. Mėgstamiausias jo gėrimas – apelsinų sultys. Iš tradicinių lietuviškų patiekalų berniukas mielai kerta kugelį ir šaltibarščius, burokų sriubą“, – vardija Rūta ir prisimena, kad vos Daumantą įvaikino, kartą važiuojant automobiliu davė jam čiulpinuką ant pagaliuko: „Buvo skaudu žiūrėti, kaip vaikas suvalgė ne tik saldainį, bet sugraužė ir kietą popierinį pagaliuką...“.

Įsidrąsinęs Daumantas lietuviškai prašneko apie augintinius: „Turiu šešias kates ir vieną šunuką“, ir čia pat pasiteiravo, ar tikime Didžiapėdžiu, vaiduokliais ir mistiniais sutvėrimais. „Oi, jis mėgsta žiūrėti įvairius pasakojimus, nuotykius, dokumentiką apie vaiduoklius“, – toks klausimais visai nenustebino Daumanto mamos.

Įsidrąsinęs Daumantas prašneko lietuviškai.

„Mokausi 11 klasėje, labai nemėgstu anglų kalbos. Žaidžiu futbolą (puolėjo pozicijoje) ir rankinį, šeštadieniais mūsų mokykla laikosi tradicijos panaudotus, tačiau dar geros būklės sporto reikmenis surinkti ir įteikti tiems, kurie negali jų įsigyti patys. Aš dalyvauju organizuojant šią akciją. Praeitą vasarą leidau lietuvių organizuotoje skautų stovykloje Mičigane, į kurią susirinko apie tūkstantis vaikų“, - mamos padedamas pasakoja jaunuolis. Rūta sako, kad jų šeima jau lankėsi Islandijoje, buvo prie Didžiojo kanjono, prie Niagaros krioklių, Meksiko mieste, Floridoje.

R. Skučas džiaugiasi, kad netoliese, Naujajame Džersyje, gyvena ir du biologiniai Daumanto broliai bei sesuo, kuriuos įvaikino viena šeima. Jiems buvo pasiūlytas ir Daumantas, deja, ketvirto vaiko šeima priimti nebegalėjo. Tačiau šviesioji šios istorijos pusė yra tai, kad minėta šeima ir Skučai bendrauja, broliai ir sesuo matosi, pažįsta vieni kitus.

Terapija ūkyje

„Kas antrą savaitgalį Daumantas lankosi pas gydytoją Susan, labai profesionalią, parašiusią ne vieną knygą. Ji padeda vaikams, turintiems raidos sutrikimų, kuriuos nulėmė alkoholinis vaisiaus sindromas. Daumantas, deja, yra labai to paveiktas, tai atsispindi ir iš jo psichinės, emocinės būklės, ir išvaizdos. Savaitgaliais gydytoja pas save į ūkį, kuriame auga gyvuliai (ožkos, kiaulės, viščiukai ir vištos), susikviečia nedidelę grupelę vaikų ir su jais dirba mokydama rūpintis gyvuliais, maitina juos. Būtent Susan patarė pakoreguoti Daumanto mokymąsi, pakeisti mokyklą“, – Rūta sakosi esanti labai jai dėkinga.

Post scriptum

Gražaus susitikimo „kaltininką“ Tarnybos direktorė pakvietė smagiam selfiui, – bus galima papildyti jaunuolio bylą 2019 metų nuotrauka...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?