Tai padaryti pavyko – rugpjūčio 11 dienos popietę abi į devintą dešimtį įkopusios draugės pirmą kartą po 56 metų tvirtai laikė viena kitos ranką.
Istorija prasidėjo Merkinėje – su reikalais svečiavomės pas ponią Oną ir plepėjome apie tarpukariu bei karo metais miestelyje vyravusį gyvenimą. Prieš išeinant pastebėjome spintos lentynoje stovėjusią vazelę ir į ją atremtą nuotrauką. Ona paaiškino, jog tai jos daugybę metų nematytos draugės fotografija.
„Su Genute 1961-aisiais kartu baigėme Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Geriausiomis draugėmis buvom. Visur kartu, visur. Bet paskui ji ištekėjo, pradėjo savo gyvenimą kurtis, aš irgi savais rūpesčiais užsiėmiau. Tokių gerų ryšio priemonių kaip kad dabar yra dar neturėjom, pamažu kontaktas ir nutrūko. Taip jau būna gyvenime“, – apgailestavo senjorė.
Paklausus, ar ji bandė Genutės ieškoti, Ona ūmai linkteli galva. „Bandžiau, bandžiau... Bet sunkus darbas čia. Jau nelabai beturiu tam jėgų ir sveikatos, – liūdnai kalbėjo senolė. - Nors, būna, naktimis neužmiegu: vis svarstau, Genutė gyva ar jau mirusi“, – pridūrė susimąsčiusi.
Pasisiūlėme Onai padėti ir pabandyti Genutę surasti arba bent sužinoti jos lemtį. Pasinaudojusios technologijų amžiumi feisbuke parašėme skelbimą, kuriuo dalinomės įvairiose šio socialinio tinklo grupėse. Ilgainiui pradėjo plūsti žinutės – atsiliepė buvę ponios Genutės mokiniai bei auklėtiniai. Sumažinome paieškos spindulį iki keletos Žemaitijos regiono miestų ir kreipėmės pagalbos į vietinės žiniasklaidos priemones.
Lemtingo skambučio sulaukėme iš Telšių laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ redakcijos. Jiems prisiskambino Regina Chmieliauskienė, kuri, kaip vėliau sužinojome, yra Telšių Trečiojo amžiaus universiteto direktorė. Tada su ponia Regina susisiekėme pačios ir ši papasakojo, jog Genutė iki pat tol, kol sveikata leido, aktyviai dalyvavo Telšių TAU veikloje, buvo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vadovė. Taip pavyko gauti ir pačios Genutės kontaktus.
Pranešėme šias džiugias naujienas poniai Onai. „Aš negaliu apsakyti, kokia esu laiminga. Negaliu apsakyti“, – tąkart tikino ji susijaudinusi. Tą vakarą draugės telefonu kalbėjosi keturias valandas. Tačiau supratome, jog telefoninio pokalbio tikrai neužteks, tad pradėjome mąstyti apie judviejų susitikimą.
Maršrutas Merkinė-Šiauliai-Merkinė
Pasirodo, Genutė šiuo metu gyvena Šiauliuose pas dukrą ir jos šeimą. Prieš pusantrų metų moteris patyrė insultą ir liga viską apvertė aukštyn kojom.
„Lig tol aš tokia guvi buvau, troboj niekada nesėdėjau. Dar tada gyvenau savo namely Telšiuose. Turėjo sūnus mane paimti ir į Šiaulius vežtis Velykų švęsti. Staiga prastai pasijutau, prisėdau. Paskui atvažiavęs rado jisai mane po stalu nugriuvusią. Taip ir prasidėjo visi vargai. Po insulto ir valgyti, ir kalbėti, ir judėti iš naujo mokytis teko“, – vėliau pasakos ji.
Nors Genutė dabar jaučiasi neblogai, tačiau pati vaikščioti ji nebegali – dalis kūno liko suparalyžiuota.
Tapo aišku, jog į Šiaulius turėtų vykti ponia Ona. Senolę iš pradžių gąsdino didelis nuotolis tarp miestų ir ji samprotavo, kad „šitokiuose metuose tokios kelionės neįmanomos“, tačiau galop ji pripažino, kad Genutę pamatyti labai norėtų ir šį savo norą netgi prilygino stebuklui.
Kadangi Ona nebeturi jokių artimųjų, kurie galėtų ją nuvežti, kelionę ėmėmės organizuoti pačios. Susisiekėme su ne viena įstaiga, kol galiausiai į mūsų pagalbos prašymą atsiliepė Kauno transporto paslaugų įmonėje dirbantis šiaulietis Zakiras Medžidovas. Būtent Zakiras ir pavertė šių dviejų moterų susitikimo idėją realybe.
„Nežinai, kada pačiam prireiks pagalbos“
Zakiras gimęs ir augęs Šiauliuose – azerbaidžaniečio bei lietuvės šeimoje. Vyras didžiuojasi būdamas šiauliečiu ir aktyviai dalyvauja miesto visuomeniniame gyvenime. Jis jau ne kartą prisidėjo prie įvairių labdaros akcijų, drąsindamas taip elgtis ir kitus.
„Gi būna gyvenime, kai prireikia pagalbos. O kai padedi, tai ir pačiam negėda prašyti, nereikia jaustis kažkam labai įsipareigojus. Pavyzdžiui, esu parėmęs „Mamų uniją“: nupirkau dešimt „Kakės Makės“ bilietų. Nuėjo į spektaklį trys šeimos Vilniuje. Taip pat teko paremti senelių namus – nupirkau penkias pagalves bei penkis patalynės komplektus“, – sako Zakiras.
Vyras nesureikšmina tokio savo poelgio ir teigia, kad herojų pilna visur. „Va, eina žmonės turguose ir perka iš bobučių krapus. Galbūt jiems net nereikia tų krapų, bet vis tiek perka. Kita vertus, būna nemalonu matyti, kaip kai kurie drįsta su ta pačia bobute dėl 10 centų valandą derėtis. Jau tada geriau visai nepirk“, – gūžteli pečiais pašnekovas.
Zakiras ponios Onos namuose Merkinėje buvo dar prieš aštuonias ryte ir senolę, jos pageidavimu, iš Šiaulių parvežė tos pačios dienos vakarą. Kaip vėliau pats juokavo, tądien jis suvažinėjo 809 amerikietiškas mylias.
Lituanisčių gyvenimas Daukšos gatvės bendrabutyje
Pokalbio metu senolės guviai žadino viena kitai atmintį, taip lipdydamos praeities prisiminimų mozaiką.
„Aš šiek tiek vyresnė už kitas buvau, nes dirbau, mokiausi, po to vėl dirbau ir vėl mokiausi. Kai buvau dvidešimties, dirbau Alsėdžių bibliotekoj. Vidurinę baigiau ketveriais metais vėliau negu visi kiti. Bet mokytis labai norėjau! Visą laiką vien iš stipendijos gyvenau“, – pasakoja Genutė.
Visai nenuostabu, kad tiek laiko praleidusios bendrabutyje, abi ponios puikiai atmena jo vaizdą ir vyravusią kasdienybę.
„Tas didelis pastatas prie Neries (turima omenyje Lietuvos edukologijos universiteto centriniai rūmai, – aut. past.) buvo tik pastatytas. Paskutiniais metais jau ten nuo Aušros vartų važiuodavom paskaitų klausytis“, – toliau dėsto Genutė.
„Dar pamenu, kaip mes, studentai, to pastato langus plovėm!“ – antrina Ona. Garbaus amžiaus draugės geru žodžiu mini kurso draugus, buvusius dėstytojus ir „visokius kitokius senus čiesus.“
„Ateidavai, Genut, į bendrabutį ir klausdavai žemaitiškai „Kur Uonelė?“, o aš ne taip išgirdusi manydavau, kad vonelės ieškai!“ – kvatoja Ona, užkrėsdama juoku ir Genutę.
„Gerai pamenu Grinaveckį, tarmes tyrinėjusį. Jis ir tarmių žodynėlį sudarė. Kartu važiavom į dialektologinę ekspediciją Šilalės rajone. Taip pat ir Aleksandravičiaus pamokymai didelį įspūdį paliko“, – apie dėstytojus prabilo Genutė. „O atsimeni Aldoną, kurią buvo Skyrelis įsimylėjęs?“ – dar užklausė draugės Genutė.
„Atsimenu, atsimenu! O, kokia ji buvo žvaigždė! Trečiam kurse kalbos kultūrą Rosenas – energingas, išvaizdus vyras – dėstė ir kvietėsi Aldoną į radijo diktorių konkursą. Ji ir pati tokia graži, ir balsas nuostabus. Aldona neretai pirkdavo rusų artisčių nuotraukas. Bet, tiesą pasakius, nei viena tose nuotraukose jai neprilygo. Eini su ja gatve ir visi tik į ją dar kartą pasižiūrėti gręžiodavosi“ – svajingai kalba Ona.
Mokinė Veronika Povilionienė ir kurso vadovas Kazys Saja
Ponia Ona atskleidė, jog yra dėsčiusi lietuvių kalbą Kapčiamiesčio vidurinėje mokykloje. Čia ji pavadavo vieną savo kolegę ir mokytojavo žinomos lietuvių liaudies folkloro atlikėjos Veronikos Povilionienės klasei. Visus šios klasės vaikus atsimena su meile ir susižavėjimu.
„Būdavo, susieina vaikai per pertraukas koridoriuose ir dainuoja. Visi tokie šaunūs, vieningi, pavyzdingi. Mano gyvenime buvo tik viena tokia klasė.“
Su Veronika Povilioniene ponią Oną sieja šilti santykiai, kurie tęsiasi iki pat šių dienų. „Veronika visada buvo kaip gyvsidabris. Jos visur pilna. Jau tada dainuodavo, koncertus rengdavo. Atsimenu, kaip jinai bėgdavo per kelią šitiek (vaizdžiai rodo) knygų glėby nešina. Veronika dažnai ateidavo pas mane pasikalbėti, išsipasakoti, širdį išlieti. Tapome labai artimos. Kai susitinkam, tai taip, lyg vakar išsiskyrusios.“
Abi lituanistės pažinojo ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą, rašytoją, dramaturgą Kazį Sają. Jis tuo metu mokėsi aukštesniame kurse ir kuravo Onos bei Genutės kursą.
„Kazys užaugo Paukštakiuose. Netoli Plungės ir mano tėviškės – Alsėdžių. Saja parašė apsakymą „Dėdė Adomas“ apie tą dėdę, kuris jį Paukštakiuose ir prižiūrėjo. Kazys tikrai simpatiškas vyriškis. Betarpiškai bendraudavom“, – sako Genutė.
Ona Vaščilaitė – Tautos fondo premijos laureatė
Ponia Ona pasakojo, jog seniau dažnai kaip literatūros mokytoja vesdavo literatūrines ekskursijas Kaune. Mini, jog į maršrutą įtraukdavo Adomo Mickevičiaus bei Tado Ivanausko kelius. Vėliau moteris visiškai pasinėrė į kraštotyros veiklą.
„Su mokiniais paruošėme darbus apie dzūkiškas vaikų skaičiuotes, dzūkų pravardes, dzūkų krašto vietovardžius. Su šiais darbais dalyvaudavome „Vilnijos“ draugijos konferencijose. Laimėdavome prizines vietas. Tada „Vilnijos“ draugijai vadovavo Kazimieras Garšva.“
Ponia Ona už atsidavimą ir savo ilgametį darbą kraštotyros srityje buvo apdovanota Tautos fondo premija – 300 dolerių suma.
Paskutinį kartą matėsi 1962-aisiais
Paklausus, kada įvyko paskutinis draugių susitikimas, abi senolės susimąsto. „Tai turbūt, Genut, po tavo vestuvių 1962-aisiais?“ „Turbūt, kad taip. Tada atsimenu, viešėjau Merkinėje. Kopėme į piliakalnį, stebėjausi, kaip gražiai Merkys į Nemuną įteka“, – dėlioja prisiminimus Genutė.
„Ir grybauti buvome po Dzūkijos miškus!“ – prideda Ona. „Duok rankelę dar kartą, Onut! Taip malonu, taip malonu!“ – vis negali draugės buvimu šalia atsidžiaugti Genutė.
Pasirodo, Genutė visą gyvenimą užsiėmė kūryba: mėgo rašyti eilėraščius. Vieną jų, kadaise spausdintą Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis“, pateikiame ir čia.
Beržas
Beržas šimtametis
Prie klėties senos.
Ką jis šiandien ošia?
Ką rytoj jis oš?
Ką kalbės jam paukščiai,
Grįžę į namus,
Iš saulėtų tolių
Šimtamečiui mūs:
„Daug šalių aplankėm,
Tolimus kraštus.
Niekur taip neradom
Kaip tėvynėj mūs.
Ūžia naujos staklės
Mūsų fabrikuos.
Greit žirgai plieniniai
Dirvoj suriaumos.“
Beržas šimtametis
Prie klėties senos
Apie laimę ošia,
Apie laimę oš.
Laime ošia ir šių garbaus amžiaus moterų širdys. Tikimės, jog tai dar tikrai ne paskutinis abiejų draugių pasimatymas, o ryšį jos nuo šiol palaikyti galės tiesiog susiskambindamos.
