„Mes per daug nesiskundžiame ir daromės patys, nes kitaip finansiškai negalime sau leisti. Kviečiame daugiau nei 19 000 sekėjų prisidėti prie virtuvės sutvarkymo, nes juk jie naudojasi mano kuriamais receptais ar patarimais nemokamai“, – sako Toma.
Moters rašomas maisto tinklaraštis skaičiuoja 3,5 metų. „Mintis jį kurti kilo netikėtai, kai dėl rankos problemų nebegalėjau daryti to, ką geriausiai mokėjau ir labai mėgau. Tai buvo mano hobis, lydėjęs mane nuo vaikystės. Kalbu apie individualų siuvimą. Tada vyras pasiūlė susirasti kitą veiklą“, – ir moteris ją rado. Taip visai netikėtai, perėjus prie veganiškos mitybos, po trijų mėnesių gimė Tomos naujasis „kūdikis“ – maisto tinklaraštis.
Sėkmingai dalijantis sočiomis ir sveikomis idėjomis, neganda aplankė Tomos namus – virtuvę užpuolė pelėsis. Su sutuoktiniu stodama į kovą prieš pelėsį, Toma pagalbos kreipėsi ir į ištikimus savo sekėjus.
„Dauguma jų mus seka nuo pat pradžių, jie džiaugiasi mūsų receptais, kasdien gamina pagal juos. Receptais dalijamės nemokamai, juos kuriu iš idėjos. Manome, kad 3,5 metų gavus naudingos informacijos, patarimų, receptų, kuriuos naudoja kasdien, nesunku prisidėti, kiek gali, duoti patarimų mums tvarkant virtuvę ar palaikyti morališkai. Kiekvienas žmogus vertas įvertinimo, tikiu, kad ir mes jo verti“, – įsitikinusi maisto gamybai aistrą jaučianti moteris.
Išpildytų vaikų svajones
Reikalinga remontui suma – 3 000 Eur. Už ją šeima pasiryžo nuvalyti dažus nuo sienų, jas nušveisti, nuglaistyti, gruntuoti, išdažyti ar iškloti plytelėmis, pakeisti grindis, taip pat nupirkti naujus baldus ir įrangą. Prisidėjusiems jie žadėjo padėkoti, o viršijus sumą žadėjo pinigus skirti kilniems tikslams.
„Mes jau kelinti metai iš eilės pildome vaikų svajones, nes matyti laimingus vaikus – kad jie gauna tai, ko nori – kažkas nepaprasta. Smagu, kai tiesiogiai gali padėti vaikams. Nusprendėme jau seniai, kad padėsime įgyvendinti vaikų svajones“, – sako Toma.
Kol kas jai sudėtinga įvardyti tikslią sumą, kurią iki šio laiko pavyko surinkti remontui. Ne visi aukoja pinigais.
„Dar visko neturime surinkę tikrai. Vieni siuntė mums pinigus į sąskaitą, kelios įmonės davė reikiamų medžiagų bei atliks montavimo darbus, pavieniai žmonės nupirko mums reikiamų medžiagų. Taip pat yra kas pasisiūlė padėti fiziškai, dar kiti skolins darbams atlikti savo įrangą, kurią įprastai tektų nuomotis. Tikime, kad atsiras dar žmonių, kurie prisidės prie mūsų virtuvės remonto“, – viliasi tinklaraštininkė.
Remonto ėmėsi jos sutuoktinis. Džiaugiasi bent taip prisidėdamas prie žmonos mėgstamos veiklos.
„Darbas jam kelia džiaugsmą, tik kad užtrunka 3 kartus ilgiau nei sveikas žmogus. Ko nepavyksta jam padaryti, imuosi aš, o jis tuo metu prižiūri mūsų mažiausiąjį“, – pasakoja moteris.
Gimė su negalia
Vyras gimė su neišsivysčiusiomis galūnėmis – kodėl taip nutiko, niekas nežino. Vis dėlto dėl negalios, tikina, niekuomet nėra susidūręs su diskriminacija.
„Jis viską moka daryti pats, tik batraiščių neužsiriša, nes neturi daugiau nei dviejų pirštų, kompiuterius tvarko“, – giria sutuoktinį moteris. Anot jos, kitiems net keista, kad jis taip sugeba – pavyzdžiui, moka atsukti varžtus ar išardyti visą kompiuterį.
„Nesulaukiame neigiamos emocijos iš visuomenės. Per tiek metų įpratęs prie žmonių žvilgsnių, kai eini ir atsisuka, žiūri, bet tai jam netrukdo eiti toliau“, – tikina Toma.
Nesulaukiame neigiamos emocijos iš visuomenės, per tiek metų įpratęs prie žmonių žvilgsnių, bet tai jam netrukdo eiti toliau, – tikina Toma.
Moteris labai džiaugiasi savo vyru, tuo, kad jis, nepaisant negalios, džiaugiasi gyvenimu ir nesėdi vienoje vietoje.
„Jis daro viską, kad tik mes būtume laimingi, jaustumėmės mylimi. Vasaros metu aš su vaikais gyvenau pas savo mamą, tai darbai vyko sklandžiau, dabar, kai visi esame namuose, reikia derintis prie vaikų ritmo, tam, kad jų remontai neišbalansuotų“, – tęsia ji.
Pažintis per draugus nuvedė iki santuokos
Su vyru Toma susipažino per draugus. Šiais metais jau skaičiuoja devynerius metus kartu – šešeri iš jų santuokoje.
„Turime tris vaikus, kuriuos labai mylime. Gyvename kukliai nedideliame bute, tačiau esame laimingi dėl to, ką turime. Jau metai laiko, kai visi kartu niekur nevykstame, nes netelpame į mašiną, mat automobilis – keturvietis, nėra gale trijų sėdynių, tik dvi. Todėl, jei kur vykstame, mažiausią įsidedu į nešioklę ir einame ar važinėjame po miestą autobusu“, – sako ji.
Bet, pasak moters, tai nėra problema, kai viešuoju transportu važiuoti galima visiems kartu.
Šeima gyvena nepasiturinčiai, todėl prabangos sau leisti negali.
„Pagrindinis pinigų šaltinis – vyro invalidumas, kartais būna pinigėliai iš jo kompiuterio meistro veiklos uždirbti arba mano kokoso dubenėlių pardavimo“, – užbaigia moteris.
Informaciją apie tai, kaip galėtumėte paaukoti, rasite tinklaraštyje.
