Psichologas Pavelas Zygmantovičius teigia, kad egzistuoja pozityvaus mąstymo negatyvioji pusė. Taip, optimizmas mums leidžia imtis pačių beprotiškiausių idėjų ir pasiekti naujų aukštumų. Be optimizmo – niekur, jis mums rodo kelią. Tačiau reikėtų nepamiršti ir kito aspekto – pozityvus mąstymas gali kenkti.
Ką reikėtų suvokti?
Kaip teigia psichologas, naudingas ne pats optimizmas, kiek kai kurios jo formos ir apraiškos. O štai kitos apraiškos – kenksmingos; bene kenksmingiausia yra tikėti lengvumu, kad viskas čia paprasta ir nesudėtinga. Toks požiūris, kad čia – viens du ir baigta – sutinkamas gana dažnai.
Tarkime, moteris nori numesti svorio, sulieknėti. Ji mąsto, kad užsispirsiu ir štai numesiu tuos 6 kg beveik be jokių pastangų. Ypač dažnai tokios mintys užplūsta pažiūrėjus ar perskaičius kokią „įkvepiančią“ sėkmės istoriją. Nuotaika ir užsidegimas pakyla, regis, tuoj moteris įveiks visas aukštumas, o iš tikrųjų negalvoja apie tikėtinus sunkumus, nenori jų net matyti, veja šalin, tiki tik tuo, kad pasiseks ir bus liekna.
Labai tikėtina, kad lengvai atsikratyti tų 6 kg moteriai nepavyks. Neabejotinai reikės veiksmų plano, bus atkryčių, o tada moterį apims nusivylimas – ji juk nebuvo pasirengusi susitikti akis į akį su sunkumais ir jų įveikti.
Taigi derėtų įsiminti – reikia nusiteikti optimistiškai ir vertinti savo galimybes, kad pasiseks, kitaip tariant, potencialą. Tačiau pati sėkmė juk dažniausiai priklauso nuo užsispyrimo, įdėtų pastangų, pasirinktų būdų, o ne nuo gebėjimų. Kas iš to, jei turi gebėjimų, tačiau jų nepanaudoji?
Tai rodo įvairūs tyrinėjimai (kaip antai, dr. Gabriele Oettingen, parašiusi knygą „Rethinking Positive Thinking: Inside the New Science of Motivation“). Štai studentai, kurie ieškojo gerai apmokamo darbo ir save motyvavo optimizmu („Susirasti darbą – vieni niekai!“), realybėje darbdaviams išsiuntinėjo gerokai mažiau CV negu studentai, kurie tikėjo savo sėkme, tačiau žinojo, kad teks ir paplušėti, pasistengti. Rezultatas – pirmieji studentai gavo gerokai mažiau gerų pozicijų darbe.
G.Oettingen tyrimuose aiškiai matoma: kas žino apie sunkumus kelyje į sėkmę, su jais susitaiko, tas geriau tam pasiruošia ir eina tuo keliu aktyviau. Logiška – jeigu žinai, kad teks pavargti, tavęs tai negąsdina, nenuvilia, neatstumia, tu tiesiog imi ir darai.
TAIP PAT SKAITYKITE: 6 toksiškų tėvų tipai: elgiasi taip, kad trauma jaučiama ir vaikui suaugus
Džiaugsmingus lūkesčius lydi praradimai
Kita pozityvaus mąstymo problema – klaidingas realybės suvokimas.
Pati sėkmė dažniausiai priklauso nuo užsispyrimo, įdėtų pastangų, pasirinktų būdų, o ne nuo gebėjimų.
Pavyzdžiui, lošimo namuose optimistai dažniausiai padidina statymus po kelių pralaimėjimų, nes tiki, kad „dabar tai jau tikrai pasiseks“ (vadinamoji žaidėjo klaida). Taip elgdamiesi jie neįvertina, kad jokių dėsnių kauliuko išriedėjime nėra, o jeigu tie sėkmingi iškritimai ir neatsitiktiniai, o surežisuoti pačių lošimo namų, juo labiau būtų naivu kliautis sėkme.
Optimizmas suteikia žmogui vilčių, įkvepia jį labiau patikėti savo galimybėmis pasiekti sėkmės, tačiau drauge ir iškreipia vertinimą. Optimistai tiki, kad jie – kur kas geresni vairuotojai nei visi aplinkiniai, kad mažiau rizikuoja susirgti gripu nei kiti, kad gauti geresnį darbą turi daugiau galimybių nei kiti.
Tai tiesa – dauguma žmonių yra linkę geriau manyti apie save, nei yra iš tikrųjų. Todėl ir 90 proc. vairuojančiųjų apie save mano taip: mano gebėjimai vairuoti lenkia vidutinio vairuotojo gebėjimus, esu profas.
Kur tai gali nuvesti? Į perdėtą pasitikėjimą savimi, neatsakingą riziką. Juk kelių eismo statistika rodo – kuo daugiau žmogus rizikuoja, tuo daugiau galimybių nukentėti. Jokių burtų, pliki skaičiai.
Dar įdomiau, kad žmonės, kurie serga vidutinio lygio depresija, aplinką vertina gerokai blaiviau. Pavyzdžiui, jie geriau vertina savo įtakos situacijai laipsnį (t. y. jų nėra apėmusi vadinamoji kontrolės iliuzija), nepagražina ir nepervertina savo laimėjimų (ką, beje, dažnai daro optimistai). Toks požiūris į pasaulį vadinamas depresyviu realizmu, ir gal jis ne toks jau ir blogas.
Žinoma, nereikėtų dabar manyti, kad optimizmas yra blogas. Jis geras, jei nukreipiamas tinkama linkme. Taigi tegu jūsų optimizmo pagrindas būna ne aklas tikėjimas sėkme, likimo palankumu ar sėkmingų aplinkybių „sukritimu“ (kaip jaunimas sako, „korta paėjo“). Tegu optimizmo pagrindas būna stiprių savo asmenybės savybių žinojimas, disciplina ir užsispyrimas, valia. Tuomet pozityvus mąstymas jums pasitarnaus taip, kaip reikia.
Pozityvus mąstymas (optimizmas) itin žalingas, jei tikite, kad viskas jums klosis lengvai, visus planus kuriate remdamiesi jums nepavaldžiais dalykais. Tokio optimizmo jums tikrai nereikia.
Pozityvus mąstymas labai naudingas, kai atsiremiate į savo pastangas ir tvirtai žinote, kad priekyje laukia daug kliūčių, kurias jūs sugebėsite įveikti. Štai tokio optimizmo jums ir linkime.
