Specialistė įsitikinusi, kad kvailumas – tai laikina dvasios būsena, kažkuo panaši į nesubrendimą. Tačiau kažin ar kvaili žmonės linksmai gyvena, o jau jų artimieji tikrai kenčia.
Taigi kaip tas kvailumas pasireiškia ir kaip jis trukdo mėgautis gyvenimu ne tik tiems, kas bendrauja su kvailu žmogumi, bet ir pačiam asmeniui?
Kvailas žmogus kalba tik apie save
Bendraudami įsivaizduojame dialogą, ir subrendusiai asmenybei tai savaime suprantama, jog tai yra būdas pasikeisti informacija. Pasikeisti, tačiau ne užversti ja kitą pašnekovą. Taip, būna, kad žmogui reikia išsikalbėti, – juk gyvenime visko nutinka. Tačiau jeigu kalbame apie patologinį solo, kai jūs tik klausotės ir negalite įterpti nė žodelio ar kažką papasakoti, tai išties didelė tikimybė, kad bendraujate su kvailu žmogumi.
Kas svarbu? Kad žmogus taip ir nesuprato, kad gebėjimas klausytis – labai svarbi savybė gyvenimiškai patirčiai kaupti. O jei bendraudami klausotės tik jūs – gal rastumėte ir ko įdomesnio pasiklausyti tuomet? Puikių lektorių dabar pilna.
Žmogaus pilna, jis garsiai kalba
Prisiminkite etiketo taisykles. Jos, kaip ir virdulio naudojimo instrukcija, daugeliu atveju – apsauga nuo kvailumo.
Taip, iškart reikėtų pasakyti, kad garsiai kalba ir charizmatiškos asmenybės, tačiau tokiais atvejais kažkaip nekyla klausimo: „O gal jis kvailas?“ Taigi M.Tichonova kalba ne apie tokius žmones, o apie tuos, kurie kalbėjimu neperteikia nei gylio, nei prasmės.
Įsivaizduokite: restoranas, jauki šviesa, žmonės tyliai bendrauja, juokauja…. Ir štai nuo kito staliuko atskrieja ne tik juokas, bet ir moters/vyro garsus pasakojimas apie asmeninį gyvenimą su visomis detalėmis. Ir niekas negali būti nuošalyje, visi jaučiasi tokio garsaus kalbėtojo įkaitais.
Net ir nenorėdami klausytis, viską girdite: neįdomu, neprotinga, lėkšta… Bet taip jau sutvarkytos mūsų smegenys: mes neišvengiamai reaguojame į aukštus garsus, nes nuo to priklauso mūsų gyvybė. Taigi jau visi restorano lankytojai žino to visas to garsiakalbio žmogaus gyvenimo peripetijas…
Prisiminkite etiketo taisykles. Jos, kaip ir virdulio naudojimo instrukcija, daugeliu atveju – apsauga nuo kvailumo. Nuo savo paties kvailumo demonstravimo.
Kvailas žmogus ignoruoja pašnekovo poreikius
Ar jam įdomu, ką pasakoju? Gal pavargo? Gal nori kažkur eiti, o aš savo pokalbiu užlaikau? Kvailam žmogui tokių klausimų nekyla. Toks žmogus savo kalbėjimu užpildo visą erdvę. Ypač sudėtinga su tokiu „okupantu“ bendrauti subtiliems ir kultūringiems žmonėms, kurie baiminasi būti netaktiški, įžeisti kažką savo pastaba.
Jei žmogus nepasigenda atgalinio ryšio, tai rodo jo infantilišką įsitikinimą savo teisumu. Tokie pašnekovai panašūs į empatija nepasižymintį vaiką, kuris negali suprasti, kodėl mama pavargo jį nešti penkis kilometrus. Taip ir tie kvaili žmonės: lyg ir leidžia suprasti „jei kas nors nepatinka, tai pasakyk“, bet iš kitos pusės – tik pamėginkite tai jam pasakyti… Žmogus įsižeis akimirksniu.
Kvailas žmogus visko bijo
Nuolatinis saugios ir komforto zonos ieškojimas trukdo evoliucijai. Bet koks protas randa būdų savarankiškai susitvarkyti su savo baimėmis arba kreiptis pagalbos. Labai kvaila leisti baimėms valdyti gyvenimą.
O kam miela bendrauti su žmogumi, kuris nesugeba būti lankstus ir savo nuomonę papildyti naujomis žiniomis bei faktais?
Yra ir kita medalio pusė – kai žmogus stoja į mūšį su savo baimėmis, neįvertinęs galimos rizikos ir savo jėgų bei galimybių. Tai antras „raitelio be galvos“ tipas, bet jis tikrai simpatiškesnis nei tas, kuris visuomet visko bijo ir nerizikuoja.
Juk darydamas bet kokį veiksmą žmogus kaupia patirtį, net ir negatyvią, ir įgauna kažkokios išminties. O ką gali pasakyti žmogus, kuris visko bijo ir lieka tarp keturių sienų, kur patyrimai prasideda ir baigiasi televizijos kanalų paieška ir junginėjimu?
TAIP PAT SKAITYKITE: Aukšto intelekto palydovai: ką pastebi mokslininkai?
Kvailas žmogus neabejoja savo įsitikinimais
Tai kvailumo viršūnė. Juk tereikia peržvelgti mokslo pažangą, kai vyravo vieni įsitikinimai, paskui juos neigė ir įtvirtino naujus. Visa evoliucija yra nenutraukiama turimų žinių patikra, papildymas, nuolatinis įvertinimas naujoje šviesoje, patikslinimas.
O kam miela bendrauti su žmogumi, kuris nesugeba būti lankstus ir savo nuomonę papildyti naujomis žiniomis bei faktais? Kuris nuo paauglystės jau 30 metų kalba tas pačias tiesas?
Kvailas žmogus skirsto dalykus į juodus ir baltus
Kategoriškumas, kuris grįstas užsispyrimu, – tai dar vienas kvailumo požymis. Jei žmogus nemato pustonių, konteksto ir situacijos ypatumų, nemato ir nesuvokia potekstės, tai tikrai protingiems žmonėms sunku su tokiu asmeniu bendrauti.
Beje, jei žvelgtume giliau, šis psichologės tekstas irgi toks, nes skirsto žmones į kvailus ir protingus. Juk kiekvienas žmogus turi savo istoriją, patirtį, kuri jį suformavo būtent tokį, koks jis yra dabar – daug apie save kalbantis, nematantis pašnekovo poreikių, visko bijantis.
Tiesa ta, kad kiekvienas iš mūsų gali elgtis kvailai – tereikia tik palankių aplinkybių… Todėl geriausia, ką galime padaryti, – tai susitelkti į savo vidinį gyvenimą, tobulėti ir dovanoti gėrį supančiam pasauliui.
