Prieš artimuosius smurtavęs vyras: maniau besielgiantis teisingai

Praėjusiais metais dėl smurto šeimoje policija buvo kviesta 60 tūkst. kartų. Didžioji dalis nukentėjusiųjų – moterys, paskui vaikai, rečiausiai – vyrai. Tikslesni duomenys šokiruoja dar labiau – Lietuvoje smurtą šeimoje patiria kas trečia moteris. Šie skaičiai nesikeičia, nepaisant 2011 m. priimto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo. Vis dėlto palaipsniui Lietuvoje daugėja vyrų krizių centrų, kuriuose jiems stengiamasi suteikti pagalbą ir šansą pasikeisti.

Ruošiant šią dokumentiką, kilo klausimas, kaip geriausia, tinkamiausia ir galbūt etiškiausia kalbėti apie pagalbą smurtautojams, kai dalis žmonių, išgirdę šią temą, pasakytų (ir mums pasakė), kad moterims, prieš kurias smurtaujama, iki šiol nesuteikiama tiek pagalbos, kiek reikėtų.

Lietuvoje smurtą šeimoje patiria kas trečia moteris. Šie skaičiai nesikeičia, nepaisant 2011 m. priimto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo.

Taip pat norime pabrėžti, kad jokiu būdu nesiekiame, kad smurtą išgyvenančios moterys kai kurias detales šioje dokumentikoje rastų kaip pasiteisinimą duoti dar vieną šansą smurtaujančiam vyrui. Ši dokumentika apie tai, kad smurtaujantiems vyrams reikia ir galima padėti, kad jie, suvokę savo veiksmus, gali keistis.

Su vyrais dirbantys psichologai pabrėžia, kad padėti gali ne šeimos nariai, su kuriais santykiai ir taip pasiekę dugną. Padėti gali ir turi specialistai. Tačiau, ar įstatymų sukurtas mechanizmas, prievarta atvedantis vyrus į specialistų konsultacijas, tikrai gali padėti žmonėms suprasti savo elgseną, o galbūt tai tik formalumo įgyvendinimas?

Smurto prieš savo merginą nesigailėdavo

„Adrenalinas galvoje... Gal ne tik adrenalinas, gal alkoholis daug duoda. Ne taip galvoji tuo metu – ant akių, galima sakyti, kažkokia plėvelė. Nieko nematydavau. Tik sesė galėdavo mane sustabdyti“, – pasakoja vienas smurtavęs vyras.

Jam vos per 20 metų. Smurtiniai santykiai jam gerai pažįstami. Vien tik agresija ir muštynėmis su kitais vaikinais jis neapsiribojo.

„Aš savo merginą daužiau. Kartą per mėnesį stabiliai. Seniai ją buvau įsimylėjęs, tai mano pirma meilė, sakyčiau. Ji rūkydavo „žolę“, eidavo į klubus. Viską suprantu – jauna. Aš kažkaip jau tuo laiku buvau ramesnis, norėdavosi pabūti namie, dirbdavau. Jai uždrausdavau visą laiką, nes ji išdarinėdavo tokius dalykus...“ – pasakoja vyras.

Vis dėlto, paklaustas, ar po agresijos protrūkių jis grauždavosi, jis prisipažįsta sąžinės graužaties nejausdavęs ir dažniau patirdavęs piktdžiugą: „Aš ją paprasčiausiai prispausdavau kampe – „Nu, ką tu tipo?“ Tokiu žargonu, galima sakyti, netgi kalėjimo žargonu gąsdindavau. Ji drebėdavo ir aš dėl to džiaugdavausi. Jeigu rimtai, aš per ją taip prasigėriau paskutinius tuos metus... Apie kai kurias klaidas iki šiol galvoju, bet negaliu jų pakeisti.“

Tik keletas iš probacijos tarnyboje sutiktų smurtavusių vyrų visiškai atvirai pripažino savo kaltę. Didelė dalis jų bandė pateisinti savo veiksmus arba apskritai tylėjo.

Pirmieji smurto prisiminimai – vos dvejų

Knygos „Dukra“ autorė Erika Burinskaitė prisiminimus apie metai iš metų besitęsusį tėvo smurtą prieš mamą sudėjo į knygą prieš mažiau nei metus. Šiandien ji nuo tėvo gyvena už dešimčių kilometrų ir spinduliuoja pozityvumu, tačiau jos vaikystė toli gražu nebuvo tokia.

„Patį pirmą smurtą atsimenu, kai man buvo dveji ar treji metukai. Atsimenu, kad tėvas buvo išgėręs. Tėvai dėl kažko susipyko, susimušė. Mamai tada buvo praskelta galva. Man likę tik tokie prisiminimai, faktai, kaip atvažiuoja greitoji, policija. Kaimynai mane su broliu, kuris už mane jaunesnis, išsiveda. Paskui giminaičiai mus išsiveža pas save į namus. Tada atsimenu, kaip mes grįžtame kitą dieną namo. Mamos galva sutvarstyta, tėvas namie, visi gyvename toliau. Toks pirmas prisiminimas.“, – pasakoja E.Burinskaitė.

Jei iš pradžių tėvas prieš Erikos mamą smurtaudavo kartą per metus, metams bėgant šie atvejai dažnėjo: kas metus, kas pusmetį, kas mėnesį, kas savaitę, savaitgalį, darbo dienomis.

„Tėvas siautėjo. Jis pajuto galią. Aš taip įsivaizduoju. Ypač, kai būdavo išgėręs. Tai dažniausiai vykdavo naktimis, kai jis grįždavo vėlai vakare iš darbo, prisigėręs, toliau gerdavo ir namuose, kartais būdavo vienas, kartais būdavo draugų. Labai įvairiai. Nebūdavo kažkokios vienos schemos“, – tvirtina E.Burinskaitė.

Ji prisimena, kad tokiais atvejais ir pati kviesdavo policiją: „Kai turėjome laidinį telefoną, iškviesdavau policiją. Visada apsiverkusi, drebančiu balsu, skambėdavo eilinis sakinys: „Gelbėkit, tėvas muša mamą“. Ar policija visada ateidavo pas mus į namus? Klausimas. Tėvas ne visada ją įleisdavo. Sakydavo, kad pas mus viskas gerai. Jeigu pavykdavo man arba mamai įleisti, policija įeidavo. Kas sekdavo po to? Sakydavo – kreipkitės į teismą dėl savo problemų. Kartais tėvą išveždavo, jei jis būdavo labai girtas. Išveždavo į blaivyklą, kas būdavo labai gerai, nes mes naktį galėdavome išsimiegoti prieš mokyklą.“

Pirmieji bendro gyvenimo metai – be smurto

„Tai prasidėjo po penkerių bendro gyvenimo metų. O kaip tai prasidėjo, sunku pasakyti. Tiesiog nesusivaldžiau. Tiesiog tie riksmai, pykčiai, barniai... Kai ji pradeda rėkti, net pačiam norisi trenkti. Nuo pat pirmų kartų jau galvoji, kad paimsi, pastumsi ar gerai trinktelėsi“, – pasakoja kitas šeimoje smurtavęs pašnekovas.

Labiausiai smurtas priklauso nuo dviejų žmonių bendravimo, kaip jie žiūri vienas į kitą, ar kitas žmogus yra mano meilės objektas, ar jis yra mano meilės subjektas. Ar jis kaip daiktas, ar kaip gyvas žmogus, kuris turi tiek pat interesų ir tokių pačių kaip ir mano?

Jis pirmą kartą ranką prieš žmoną pakėlė prieš maždaug pusmetį. Anksčiau penkerius metus gyvenusi šeima neturėjo su smurtu susijusių problemų. Vėliau paprasti šeimos kivirčai virto barniais, kuriuos lydėjo abipusiai riksmai, galiausiai smurtas bei agresija.

„Tu pradedi galvoti – ką čia dabar padariau, kodėl tai padariau, kaip tai reikėjo daryti? Normaliam, sveikam žmogui... nelaikau savęs sveiku, nes taip neturėtų būti. Tai įvyko spontaniškai. Kelis kartus tikrai stipriai susibarėme. Paskui kažkaip ji... na, kaip moteris „tu nesveikas, tau gydytis reikia!”, – pasakoja vyras

Pirmasis istorijos herojus neslepia galvojęs, kad jo elgesyje nėra nieko neįprasto: „Aš galvojau visą laiką, kad elgiuosi teisingai, taip turi būti, taip „veda save bachūrai“, viskas čia gerai. Atsimenu, man nuo vaikystės sakydavo, kad man reikia pavaikščioti pas psichologą. Aš sakydavau, kad aš ne psichas.“

Smurtavę prisipažįsta tik nedaugelis vyrų

Po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo didelė dalis smurtaujančių asmenų patenka į probacijos tarnybų pareigūnų priežiūrą. Ten dirbama su tais smurtavusiais asmenimis, kuriems neskiriamos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jie įpareigojami lankyti smurtinį elgesį keičiančias programas. Vilniaus apygardos probacijos tarnyboje psichologas A.Kuras dešimties vyrų grupei veda tris mėnesius trunkančią programą.

Tik keletas iš probacijos tarnyboje sutiktų smurtavusių vyrų visiškai atvirai pripažino savo kaltę. Didelė dalis jų bandė pateisinti savo veiksmus arba apskritai tylėjo.

„Savo smurtą ir agresyvius veiksmus sumenkina kiekvienas, nes, kai žmogus taip elgiasi, tuo momentu jam atrodo, kad jis elgiasi teisingai. Kaip jis gali sumenkinti savo elgesį, kuris tam tikroje situacijoje galbūt, jo nuomone ar jo kokio nors draugo nuomone, ir atrodytų teisingas, bet visuomenės nuomone jis yra neteisingas? Antras dalykas, tai yra mūsų kultūrinis palikimas – vyrai turi daugiau teisių, vyrai turi daugiau galių ir jie yra to palikimo aukos, kurios dar nepakeitė savo požiūrio, savo nuomonės“, – tvirtina A.Kuras.

Smurtaujantis vyras gali būti išsilavinęs, pasiturintis, atėjęs ne iš smurtinės aplinkos. Kitas – pats vaikystėje patyręs smurtą arba nematęs kitokio santykių pavyzdžio.

Anot jo, ar žmogus linkęs į smurtą, priklauso nuo jo charakterio, psichikos būsenos. „Labiausiai smurtas priklauso nuo dviejų žmonių bendravimo, kaip jie žiūri vienas į kitą, ar kitas žmogus yra mano meilės objektas, ar jis yra mano meilės subjektas. Ar jis kaip daiktas, ar kaip gyvas žmogus, kuris turi tiek pat interesų ir tokių pačių kaip ir mano?“ – sako A. Kuras.

Nepaisant tėvo smurtavimo, norėjo būti panašus į jį

Vieno smurtaujančio vyro portreto nėra. Dalis vyrų smurtauja nuolat, nepaisant to, su kokia moterimi susitikinėja. Dalis į probacijos tarnybą patenka po vieno ir paskutinio smurto atvejo. Smurtaujantis vyras gali būti išsilavinęs, pasiturintis, atėjęs ne iš smurtinės aplinkos. Kitas – pats vaikystėje patyręs smurtą arba nematęs kitokio santykių pavyzdžio.

„Aš gyvenau visą laiką tokiuose rajonuose. Ten smurtas, alkoholis, narkotikai – viskas vienoje krūvoje. Aš visą laiką buvau blogas jau nuo vaikystės, tai ir rajone pradėjau bendrauti su tokiais pat chuliganais, galima sakyti“, – pasakoja pirmasis istorijos herojus.

Paklaustas, kodėl tvirtina buvęs blogas nuo vaikystės, pašnekovas teigia – visi taip sakydavo. „Aš, iš šono matydamas, irgi galvojau, kad stipresnis viską gali. Tokią nuomonę turėjau nuo vaikystės. Žinau, mano tėvo visi visą laiką bijodavo. Visada norėdavau būti tokiu pačiu, kad manęs visi bijotų. Mokykloje mane skriausdavo vienas vaikas. Visą laiką norėjau atkeršyti. Buvau mažas, silpnas, mažo ūgio. Man norėjosi tos jėgos“, – sako vaikinas.

Nors jis tėvo neteko, kai dar buvo vaikas, ir dalis atsiminimų išblukę, apie tėvo smurtavimą šiek tiek daugiau nei 20 metų turintis vaikinas žino: „Atsimenu, kad kartu eidavome prie ežero, kur aš rinkdavau sau rykštę. Jeigu dešimt kartų nesutvarkydavau savo žaislų ar pan., gaudavau. Bet aš pats, atsimenu, sakydavau, kiek „užsidirbau“. Kiek žinau, jis smurtaudavo prieš motiną, mušdavo ją. Jeigu tėvas gerdavo, bėgdavome visą laiką pas senelį.“

Visi šie prisiminimai nepakeitė pašnekovo noro būti tokiu, koks buvo tėvas: „Jis mane labai mylėjo, nes aš – vienas jo sūnus. Jis labai mane mylėdavo, ant rankų visą laiką nešiodavo. Jau ketverių metų mane mokė šaudyti iš orinio šautuvo. Man įdomu būdavo. Norėjosi kažkokio autoriteto.“