– Asmeninis gyvenimas ir darbas yra dvi itin svarbios sritys žmogaus gyvenime. Tačiau, kai riba tarp darbo bei asmeninio gyvenimo išnyksta, dažnai susiduriama su sunkumais, kyla daug vidinių konfliktų. Ar šios ribos nebuvimas gali sukelti perdegimą?
– Pradėkime nuo to, kad, be jokios abejonės, darbas ir asmeninis gyvenimas yra dvi visiškai skirtingos žmogaus gyvenimo sritys. Jeigu žmogus darbe pradeda gyventi, o gyvenime – dirbti, šie dalykai susipainioja ir tai tampa viena iš pagrindinių perdegimo pasireiškimo formų.
Nemokėjimas gyventi savo asmeninio gyvenimo reiškia ir tai, kad žmogus nemoka ilsėtis. Gerai gali dirbti tik tas, kuris moka gerai ilsėtis. Tai yra vienas iš svarbiausių principų, kuris turėtų galioti kiekvienam. Kai mes kalbame apie ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo išnykimą, būtent darbo ir poilsio nesuderinimas yra viena iš pirmųjų apraiškų, kad žmogus pradeda perdegti.
– Kokius pagrindinius perdegimo sindromo bruožus išskirtumėte?
– Kuomet žmogus pasineria į darbą, profesinė veikla tampa pagrindiniu gyvenimo tikslu, tačiau tai veda prie to, kad perteklinis darbas silpnina socialinius ryšius su artimaisiais ir draugais. Tuomet keičiasi ir asmens vertybės. Artimieji yra nustumiami į antrą planą, o mintys nuolatos sukasi apie darbą.
Nustojama užsiimti laisvalaikio veiklomis, daryti tai, kas anksčiau buvo malonu. Nebėra malonu, pavyzdžiui, sėdėti kino teatre, nes mintys nuolatos sutelktos į darbe nenuveiktas veiklas. Be to, sutrinka miegas. Žmogus pradeda sapnuoti darbą, galimus sprendimus, veiklas. Taip pat pasikeičia požiūris į kitus asmenis. Jie tampa mažiau svarbūs.
Būtent darbo ir poilsio nesuderinimas yra viena iš pirmųjų apraiškų, kad žmogus pradeda perdegti.
Dar vienas svarbus bruožas yra dingusi energija – tai taip pat byloja apie emocinį išsekimą. Vėliau išnyksta tikras nuoširdus susidomėjimas savo profesine veikla ir atsidavimas.
Nusivylimas ir nepasitenkinimas savimi kaip profesionalu atsiranda tada, kai entuziastingas ir norintis daug pakeisti žmogus pamato, kad tokių rezultatų ir pokyčių, kokių jis siekė, nepavyks įgyvendinti. Galiausiai pradedama kritiškai vertinti savo jėgas, kompetencijas, įgūdžius ir žinias. Asmuo pradeda abejoti savo profesionalumu ir būtent tada pradedamas jausti perdegimo sindromas.
– Kokie kiti veiksniai skatina perdegimo sindromo atsiradimą?
– Galima išskirti dvi faktorių grupes, kurios skatina perdegimo sindromą.
Pirmoji yra profesinė. Egzistuoja profesijos, kurios pačios savaime yra labai pavojingos šio sindromo atsiradimui ir jos susijusios su darbu su žmonėmis. Žmonės yra patys sudėtingiausi darbo objektai. Galima pateikti ilgiausią sąrašą darbų, kur asmenys turi nuolatinį kontaktą su žmonėmis, tai gali būti gydytojai ir medicinos personalas, mokytojai, kurie dirba su mokiniais, pardavėjai, vadybininkai ir t. t. Toks darbo pobūdis reikalauja nuolatinių permainų darbo vietoje, nes yra būtina prisitaikyti prie kiekvieno kliento.
Antroji yra administracinė organizacinė. Ji apima pačių organizacijų darbo kultūrą. Egzistuoja darbų, kuriuose darbas prasideda 8-tą valanda ryto, o baigiasi, kada baigiasi. Tai gali būti ir 18-kta, 20-ta valanda ar net po vidurnakčio. Reikia neužmiršti, kad para sudaryta iš 24-ių valandų, todėl darbo laikas turi būti proporcingas poilsiui ir asmeniniam gyvenimui. Mes neturime teisės šių proporcijų keisti, ypač didindami darbo valandų skaičių.
– Ar identifikavus galimą perdegimo sindromą reikėtų kreiptis į specialistus?
– Manau, kad pirmiausia reikėtų pabandyti susitvarkyti gyvenimą patiems ir imtis šių 3-jų taisyklių:
Pirmoji taisyklė. 3×8 = 24. 8-ios valandos poilsiu, 8-ios valandos asmeniniam gyvenimui ir 8-ios valandos darbui.
Antroji taisyklė. Gerai dirbti gali tik tas, kuris gali gerai ilsėtis.
Trečioji taisyklė. Deimantinė kinų patarlė: „Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.“
Svarbiausia, kad žmogus sugebėtų laikytis šių taisyklių, nes permainos ateina tik tuomet, kai nuoširdžiai jas taikome.
Ir iš tiesų, jei jau visos šios taisyklės yra taikomos, tačiau vis dar nepavyksta pajusti pagerėjimo, tuomet būtina kreiptis į specialistus. Kodėl dar būtina? Jau daugiau nei keturi metai perdegimo sindromas yra oficialiai įtrauktas į psichikos ligų klasifikaciją ir tai yra medicininė diagnozė.
– Kokios galimos socialinės, emocinės ir fizinės pasekmės asmeniui, kenčiančiam nuo perdegimo sindromo? Kokią įtaką tai gali daryti asmeniniam ir profesiniam gyvenimui?
– Žmogaus profesinis gyvenimas pradeda jam nebeteikti džiaugsmo – darbas yra atliekamas be užsidegimo ir entuziazmo. Taip pat krinta jo produktyvumas, darbo našumas ir kūrybiškumas atlikti tam tikras profesines užduotis. Visa tai paliečia ir profesinį kolektyvą. Socialiai ryšiai su artimaisiais jau yra atitolę. Asmuo jaučiasi vis vienišesnis ir jo viduje darosi vis tuščiau.
Darbas, kuriam tiek laiko skirta, savo prasmę praranda, o asmeninis gyvenimas, kurį turėjo, taip pasikeičia, kad yra nebeatpažįstamas ir svetimas. O kas tada? Tada iškyla pakankamai rimti egzistenciniai klausimai.
– Auginantiems vaikus dažnai tenka susidurti su įvairiais emociniais sunkumais, siekiant suderinti šeimos ir darbo įsipareigojimus. Kaip manote, ar perdegimo sindromas turi įtakos sėkmingam tėvų įsitraukimui į vaiko priežiūrą?
– Perdegimo sindromas naudojamas tik darbo kontekste. Tačiau, kai darbo išvargintas tėtis ar mama turi užsiimti vaiku, su juo žaisti ir džiaugsmingai leisti laiką, iš tiesų kyla labai daug sunkumų. Perdegimo sindromą turintys tėvai neabejotinai gerokai prasčiau išpildo įsipareigojimus šeimai nei tie, kurie sugeba suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
– Ar galėtumėte pasidalyti patarimais, kurie padėtų išvengti perdegimo ir sėkmingai suderinti darbą bei asmeninį gyvenimą, išmokti padėti sau?
– Svarbiausia yra atskirti laiką, kuris yra skirtas darbui, asmeniniam gyvenimui ir poilsiui. Suprasti, ką mes galime padaryti ir ko negalime. Turime suvokti savo prioritetus ir galimybių ribas. Daugelis šioje situacijoje susiduria su sunkumais ir, žinoma, norisi daryti norisi kuo daugiau, tačiau arba turime išmokti suderinti šiuos svarbius dalykus, arba su jais atsisveikinti.
