Viešai kalbėti apie Lietuvos visuomenės bei sveikatos apsaugos problemas nevengiantis gydytojas-psichiatras pokalbyje su Urte Karalaite tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode išlieka atviras ir nebijo įvardyti esminės sistemos klaidos, nepadedančias stiprinti visuomenės sveikatos.
Jis svarsto apie pasekmes, kurias palieka Lietuvoje įsitvirtinęs medikamentinis gydymas, ir klausia, kodėl psichoterapija mūsų šalyje jau tapo aukštesnio socialinio sluoksnio žmonių privilegija.
Visą pokalbį su Dainiumi Pūru klausykite čia:
Sergančią visuomenę išduoda ne tik didelis savižudybių skaičius
Lietuvoje per metus priskaičiuojama apie kelis tūkstančius mirčių dėl išorinių priežasčių. Į šią statistiką pakliūva ne tik savižudybės ir žmogžudystės, bet ir rizikingo elgesio sukeltos mirtys: „Lietuvoje kasmet labai daug žmonių miršta „keista“ mirtimi: paskęsta, sudega, sušąla, nukrenta“, – sako D.Pūras ir priduria, kad tai ne tiek pavienių individų, kiek visos visuomenės emocinės sveikatos problemų išraiška.
Visuomenės sveikatą galima apibrėžti kaip visų mūsų tarpusavio santykių sankaupą, aplinką, kurioje gyvename. Aplinkos įtaką visų visuomenės narių savijautai pirmą kartą aptarė vienas sociologijos pradininkų Emilis Durkheimas XIX a., o šiandien jos didelę įtaką mūsų psichinei bei fizinei sveikatai akcentuoja ir Pasaulio sveikatos organizacija bei kitos tarptautinės institucijos.
Modernus požiūris į visuomenės sveikatą leidžia ją ir pamatuoti. „Analizuojama, ko visuomenėje daugiau – pagarbos, pasitikėjimo ir sutarimo, ar smurto, nepasitikėjimo, patyčių. Pavyzdžiui, pas mus gajus moralizavimas. Tai pastaruoju metu itin pamėgo elitas, kuris, suprask, labai šaunus, ir vis apgailestauja, kad yra ta kita Lietuva, kuri vis „paveda“, pirmiausia, kalbant apie karantino reikalavimų nepaisymą.
Tokia tendencija primena kitą palyginimą: dauguma žmonių linkę vartoti alkoholį, bet kiekvienas galvoja, kad kiek jis išgeria, yra normalu, bet piktinasi tuo, kuris išgeria daugiau. Toks požiūris tikrai nepadės laimėti“, – dėsto D.Pūras.
Pamatuoti visuomenės sveikatą įmanoma ir kiekybiniais metodais – tam naudojami netiesioginiai rodikliai, pavyzdžiui, įvairių smurto apraiškų paplitimas. „Sudėjus visus šiuos skaičius, išaiškėja, kad visuomenės į Vakarus ir į Šiaurę nuo mūsų yra žymiai „sveikesnės“. Taip pat matosi, kad didžiojo kaimyno Rytuose visuomenė „serga“ kur kas labiau nei Lietuvos“, – pasakoja Vilniaus universiteto medicinos fakulteto profesorius.
Ar tikrai galime didžiuotis viena geriausių pasaulyje vadinama sistema?
Viena iš priežasčių, kodėl bėgant dešimtmečiams Lietuvos visuomenės sveikata negerėja, D.Pūro teigimu yra tai, kad sveikatos apsaugoje įsitvirtinęs biomedicininis gydymo modelis, kuris naudojamas pertekliniais būdais.
Pagal jį, į žmogų žiūrima pirmiausia biologiškai ir, sprendžiant daugelį emocinės sveikatos problemų, pasitelkiami vaistai. „Oficialiai mūsų psichikos sveikatos sistema puiki: turime per 100 psichikos sveikatos centrų, psichinės sveikatos paslaugų prieinamumas – vienas geriausių pasaulyje. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad bet kas gali nueiti pas psichiatrą ir gauti vaistų, net jeigu jų nebūtinai reikia. O toks gydymo modelis yra labai ydingas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pas mus psichinės sveikatos paslaugų prieinamumas – vienas geriausių pasaulyje. Tačiau praktiškai tai reiškia, kad bet kas gali nueiti pas psichiatrą ir gauti vaistų.
Šią esminę psichikos sveikatos apsaugos problemą D.Pūras kildina pirmiausia iš istorijos – tuo metu, kai už Geležinės uždangos Vakaruose vyko proveržiai asmenybės ir vaikystės psichologijos srityse, Sovietų Sąjungoje vyravo visiškai kitoks požiūris. „Buvo laikoma, kad geriausiai visas problemas gali išspręsti valstybė. Agresyvus medikamentinis gydymas tuomet buvo visiškai įprastas – siaubingų tokio gydymo pavyzdžių esu matęs ir savo profesinio kelio pradžioje. Tuo metu, kai Vakaruose vaistai tik papildydavo psichoterapiją, pas mus buvo taikomas tik medikamentinis gydymas“, – pasakoja gydytojas-psichiatras.
Padrąsinimą stiprinti medikamentinį gydymą kaip vienintelį veiksmingą būdą Lietuva gavo ir po nepriklausomybės atgavimo, pradėjus konsultuotis su psichikos sveikatos specialistais iš užsienio, pastebi pašnekovas: „Tuo metu Vakarai kaip tik išgyveno medikamentinio gydymo bumą. Tikėta, kad psichikos problemos, tokios kaip depresija, gali būti įveiktos atkūrus cheminį balansą smegenyse. Dabar Vakarai jau suprato, kad perlenkė su vaistais, o mes, tarsi būtų sugedę stabdžiai, smaginamės toliau.“
Gydyti vaistais – ir pigiau, ir greičiau
Kita, dar nepatogesnė priežastis, dėl kurios šalyje toliau vyrauja medikamentinis psichikos sveikatos problemų gydymas, panašu, yra sąlyginai didelė psichoterapijos kaina ir ilga trukmė, lyginant su medikamentiniu gydymu. Kaip pastebi pašnekovas, nors visuomenės sąmoningumas emocinės sveikatos klausimais auga, daugiau žmonių ryžtasi kreiptis pagalbos dėl depresijos ir kitų psichikos sutrikimų, tačiau nuoseklios, ir tęstinės emocinės pagalbos prieinamumas nedidėja.
„Tikrovėje ši pažanga emocinės sveikatos srityje pirmiausia pasiekia tas žmonių grupes, kurios turi pinigų. Juos puikiai aptarnauja privatus sektorius – profesionalūs psichoterapeutai, turintys kokybišką išsilavinimą. Visi kaip ir patenkinti – žmonės turintys pinigų gauna kokybiškas paslaugas, geri specialistai – mokius klientus. Tačiau didelė dalis Lietuvos gyventojų tokių paslaugų gauti negali ir to net nereikalauja“, – kalbėdamas apie menkas galimybes gauti ilgalaikę valstybinės finansuojamą emocinę pagalbą, pabrėžia D.Pūras.
Pašnekovo nuomone, padėtis galėtų keistis nebent kilus didesniam visuomeniniam judėjimui, kuris reikalautų ne vien vaistų prieinamumo, bet ir valstybės finansuojamų psichologinio gydymo paslaugų.
„Ko gero, turime tokią sistemą, kokios nusipelnėme, nes nejausdami spaudimo, politikai nesiima pokyčių, sako, kad terapijų niekam nereikia. Beje, tikiuosi, kad karantinas ir naujos valdžios atėjimas padės pasiekti proveržį šioje srityje“, – atsargiai viliasi pašnekovas ir išdėsto savo viziją, kad didžiausia dalis šiuolaikinės, pažangios psichikos sveikatos sistemos finansavimo turėtų būti skirta tam, kad žmonės nepatektų į psichiatrijos ligonines, o vaistai būtų skiriami tik kraštutiniais atvejais, kai to būtinai reikia.
Dabar, pašnekovo vertinimu, net apie 90 proc. lėšų šiai sričiai „suvalgo“ valstybės kompensuojamas medikamentinis gydymas, psichiatrijos ligoninių bei nuolatinės globos įstaigų, turintiems sunkių psichikos sutrikimų, išlaikymas.
Ko gero, turime tokią sistemą, kokios nusipelnėme, nes nejausdami spaudimo, politikai nesiima pokyčių, sako, kad terapijų niekam nereikia.
Psichologinių problemų neigimas atsisuka bumerangu
Kalbėdamas apie pokyčius ir sąmoningumą, kuris padėtų visuomenei rūpintis savo emocine sveikata, D.Pūras pirmiausia pamini būtinybę atsikratyti stereotipų, susijusių su psichikos sveikata ir stiprių gynybinių mechanizmų, kurie skatina neigti akivaizdžias problemas.
„Dar daug žmonių pas mus stokoja emocinio raštingumo, nemoka tvarkytis su savo jausmais. Ilgą laiką pas mus žmonės, ypač – vyrai, įsižeisdavo, jeigu kas nors užsimindavo, kad reikėtų psichologo pagalbos. Gynyba yra tokia stipri ir klaiki, kad kiekvienas psichologas pasakytų, kad problemų yra, nes kaip įmanoma neigti psichologines problemas ir piktai sakyti „aš niekada nebūnu piktas“? Deja, taip elgiasi ne pavieniai žmonės, bet nemaža visuomenės dalis, čia mūsų paveldas. Šitoje srityje esame atsilikę apie 50 metų, bet aš netikiu, kad visą laiką liksime atsilikę ir neigsime emocinės sveikatos svarbą.“
Kitas svarbus žingsnis geresnės visuomenės sveikatos link, pašnekovo teigimu, galėtų būti visos visuomenės mokymas atskirti sveikas tradicijas nuo žalingų. „Gaila, bet Lietuvoje tradicijas ginantys žmonės ar net visuomenės grupės to nemoka. Ginamos bet kokios tradicijos ir taip proteguojama smurto kultūra“, – sako pašnekovas ir pateikia vieną ryškiausių tokių tradicinių įvaizdžių pavyzdžių – „tikro vyro“ stereotipą, kurį atitinkantis vyras turi bent kartais smurtauti, nerodyti emocijų, sugebėti išgerti daug alkoholio ir t. t.
Kaip pastebi pašnekovas, tokių vyriškų „tradicijų“ pasekmės tai, kad Lietuvoje bei visame Rytų Europos regione vyrai, neatlaikę emocinio krūvio, žudosi 4–5 kartus dažniau nei moterys. „Visuomenės sveikatos gerinimas prasideda ir nuo tokių dalykų – sutarkime, kad nebedrausime berniukams verkti“, – šypteli pašnekovas.
Visuomenės sveikatos gerinimas prasideda ir nuo tokių dalykų – sutarkime, kad nebedrausime berniukams verkti.
Žmogus, nejaučiantis jokio nerimo, sustoja savo raidoje
Kalbėdamas apie emocinės sveikatos pradžiamokslį, kuris galėtų padėti kiekvienam individualiai sekti savo savijautą, D.Pūras sako, kad svarbiausia – suprasti, kada psichologų ar psichiatrų pagalbos reikia, o kada – ne.
„Siūlau vadovautis taisykle – jeigu tam tikra būsena trukdo vaikui arba suaugusiam bendrauti, mokytis, dirbti, ir trunka keletą savaičių – greičiausiai pagalbos reikėtų. Tačiau svarbu nelaikyti žmogaus charakterio ypatumų sutrikimais, kuriuose reikėtų gydyti.
Jeigu vaikas jaučia nerimą ir eidamas į mokyklą tris kartus apeina aplink medį – tai ne sutrikimas, tai – puiku. Žmogus atrado būdą, kaip jam susitvarkyti su savo nerimu. Tačiau jeigu vaikas pakeliui į mokyklą jaučia būtinybę apeiti kiekvieną medį po 33 kartus – greičiausiai reikėtų atkreipti į tai dėmesį ir vaikui suteikti pagalbą“, – vaizdingą pavyzdį pateikia pašnekovas ir šyptelėjęs priduria: „Net savo jaunesniems kolegoms sakau – tik nepradėkit gydyti kiekvieno nerimo. Yra nerimų, kuriuos jau reikia gydyti, bet dauguma nerimų yra sveiki. Apskritai, žmogus, kuris nejaučia jokio egzistencinio nerimo, yra sustojęs savo raidoje.“
Viso pokalbio su gydytoju-psichiatru, prof. Dainiumi Pūru bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
