Asmens sveikatos klinikos (VšĮ Vilniaus psichoanalizės ir psichoterapijos centras) psichiatras Jonas Fugalis išskiria tris pagrindinius veiksnius, lemiančius skirtingas žmonių reakcijas. Tai – dabartinė socialinė aplinka, ankstyvosios vaikystės patirtis ir istorinės, iš kartos į kartą perduodamos traumos.
Socialinės aplinkos įtaka nerimui
„Aplinka, kurioje žmogus yra, diktuoja skirtingas reakcijas į tuos pačius įvykius. Pavyzdžiui, jei miesto komanda laimi krepšinio čempionatą, vienaip žmogus reaguos stebėdamas varžybas vienas namie, o kitaip – būdamas stadione tarp kitų komandos gerbėjų. Analogiškai yra ir susidūrus su pandemija, kai žmogus susiduria su begale kitų individų reakcijų“, – sako psichiatras.
Kiekvienas žmogus su šiuo krūviu tvarkosi skirtingai. Vieni šluoja maisto prekių parduotuvių lentynas, kiti burnoja ant atsakingų institucijų.
Anot jo, dabar lengva pajusti nerimą, kuris nebūtinai turi aiškią priežastį. Dabar vieno žmogaus nerimas sniego gniūžtės efektu ima veikti kitus: jis pasiekia kitą žmogų, kuris šią „sniego gniūžtę“ papildo savomis baimėmis ir paleidžia toliau. Galų gale įvyksta griūtis, kuri kiekvienam iš mūsų kainuoja daugiau, negu pradinis nerimas dėl susidariusios situacijos.
Kiekvienas žmogus su šiuo krūviu tvarkosi skirtingai. Vieni šluoja maisto prekių parduotuvių lentynas, kiti burnoja ant atsakingų institucijų, treti vysto konspiracijos teorijas apie dirbtinai sukurtą virusą, skirtą pasipelnyti arba į kapus nuvaryti silpnesnės sveikatos žmones.
Pasitelkiame vaikystėje išmoktus būdus
Šias individualias reakcijas nulemia tai, ką prieš tai žmogus yra patyręs gyvenime. Šį elgesį, anot J.Fugalio, būtų galima aiškinti atsispiriant nuo prieraišumo teorijos, kuri teigia, kad jei mama yra nerimastinga, jos vaikas turės mažiau galimybių išvystyti savęs nuraminimo funkciją, kuri reikalinga įvairiais gyvenimo tarpsniais.
„Nerimaujantys žmonės girdi įvairius komentarus: „ko tu čia jaudiniesi, viskas praeis“, „nusiramink, nieko čia neįvyko“, „pastresuosi ir praeis“. Bėda ta, kad nepraeina.
Susidūrus su sudėtingomis situacijomis įsijungia dar vaikystėje išmoktas nerimastingas reagavimo būdas. Žmogus pradeda stipriai nerimauti, nors aiškiai supranta, kad tam nėra stipraus nerimo. Tokius žmones galima pavadinti fobiškais“, – sako psichiatras.
Kita jo išskiriama grupė – kontrafobiški žmonės. Tuomet, kai vieni ruošiasi blogiausiam ir iš parduotuvių nešasi kruopas ir konservus, kontrafobiški žmonės linkę neigti kylančias grėsmes ir kartais net patys sąmoningai keliauja tiesiai į pavojaus nasrus.
Vasario gale jie keliavo į Šiaurės Italiją ar kitus COVID-19 židinius, dabar drąsiai juda mieste ir leidžia savo vaikus į bendras žaidimų aikšteles. Dažnai jie sako: „nebijau viruso“, „turiu stiprų imunitetą, man nebaisu“,„čia masinė psichozė, o ne pandemija“, „kam čia tas karantinas, vis tiek į viešumą eisiu“. Tokių žmonių aplaidumas kitiems gali kainuoti gyvybę.
Anot J.Fugalio, psichoterapija tokiu sudėtingu metu tiek fobiškiems, tiek kontrafobiškiems žmonėms gali padėti pamatyti realybę – atrasti pilką, o ne tik juodą ar baltą spalvas.
Kolektyviniai išgyvenimai
Tam, kaip šiandien reaguojame į COVID-19 grėsmę, įtakos turi ir mūsų tautos kolektyviniai išgyvenimai.
„Nustatyta, kad trauminės patirtys yra perduodamos iš kartos į kartą. Jei mūsų seneliai patyrė itin sudėtingus išgyvenimus, ši patirtis – nori to ar nenori – darys įtaką ir mūsų gyvenimui. Reikia, kad praeitų bent kelios kartos tam, kad kolektyvinės praeities traumos nebedarytų stiprios įtakos bendrai visuomenės psichologinei sveikatai,“ – sako J.Fugalis.
Lietuviai dar palyginti neseniai patyrė daug sukrėtimų: išgyveno okupacijas, karus, trėmimus, iš arti matė genocidą bei jame dalyvavo. Tai paliko randą ne tik šias patirtis tiesiogiai išgyvenusiems, bet atsiliepė ir visos tautos psichinei sveikatai.
Gali būti, kad šiam laikotarpiui užsitęsus, atsiras nuovargis, nuo kurio galima pailsėti. Tačiau persipildžius emociniams rezervams, ateina perdegimas, nuo kurio pailsėti jau nebeįmanoma.
J.Fugalis atkreipia dėmesį, kad tai gali paaiškinti, dėl ko šlavėme parduotuvių lentynas ar vaistinių atsargas, nors dar neturėjome nei vieno patvirtinto COVID-19 atvejo.
Su šia reakcija – nieko blogo, tačiau, anot psichikos sveikatos specialisto, turėtume pasisaugoti, būti sąmoningi vis didėjančios panikos, augančios nerimo sniego gniūžtės akivaizdoje. Kaip tauta patyrėme daug sunkumų, dėl to tokioms patirtims esame itin jautrūs.
Visgi psichiatras atkreipia dėmesį, kad kiekvienas žmogus turi ribotą emocinį rezervą. Į jį telpa ribotas kiekis nerimo, pykčio ant atsakingų asmenų, vaistinių ar paties Aukščiausiojo.
„Tikrai gali būti, kad šiam laikotarpiui užsitęsus, atsiras nuovargis, nuo kurio galima pailsėti. Tačiau persipildžius emociniams rezervams, ateina perdegimas, nuo kurio pailsėti jau nebeįmanoma – tuomet tokį pervargimą reiktų gydyti kreipiantis į psichikos sveikatos specialistus,“ – sako J.Fugalis.
