Kai pasaulis eina iš proto, rimtį, bendrystę, vienybę vertėtų pradėti puoselėti nuo savęs ir savo partnerio, vyro, žmonos, šeimos. Pasak Gintarės Petrauskaitės, porų emocinį intelektą stiprinančio žaidimo kūrėjos („Dūšios“), stiprus poros ryšys – tai galimybė krizę pergyventi lengviau, adekvačiai reaguoti į situacijas, suprasti savo ir kito jausmus.
Klausimai, kuriuos aptarus, mažinamas nerimas
Stiprų emocinį ryšį puoselėjančios poros geba atvirai pasikalbėti apie esamą situaciją. Svarbiausi klausimai – kaip jie šiuo metu jaučiasi, kaip jie mato įvykius ir kaip emociškai išgyvena. Kalbėjimasis, regis, toks paprastas dalykas, tačiau daugeliui porų atvirai pasikalbėti yra iš tiesų didelis iššūkis. Poroms, turinčioms kalbėjimo patirtį, yra daug lengviau ir paprasčiau išgyventi krizes.
Gera žinia ta, jog kalbėtis poroje yra išmokstama, primena psichologė-psichoterapeutė, lektorė, Psichologinės paramos ir konsultavimo centro direktorė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė.
Pirmas žingsnis – sužinoti, kaip žmogus jaučiasi esamoje situacijoje. Paklausus – būtinai išklausyti. Nepertaukiant, nebandant neigti jo esamų jausmų, matymo. Neprimetant savo nuomonės, tiesiog išklausant.
Kiekviena pora, norėdami paremti vienas kitą ir padėti šioje situacijoje jausti mažiau nerimo, baimės ir panikos, turėtų tai daryti labai sąmoningai. Vienas iš būdų – „rato“ principas. Įtraukite visus šeimos narius ir nuo vieno iki kito šeimos nario paleiskite klausimus.
Klausimai, kuriuos aptarę poroje ar šeimoje galime sumažinti nerimą:
-
Kaip tu gyveni dabar?
-
Kokius jausmus jauti?
-
Kokias baimes išgyveni?
-
Kas tau labiausiai kelia nerimą dabartinėje situacijoje?
-
Kaip stipriai jauti nerimą, baimę?
-
Kaip tu su tuo tvarkaisi?
Taip pradėsite paprastą, bet labai veiksmingą pokalbį. Atrodo įprastas, tačiau daliai žmonių nepaprastas veiksmas.
Antras žingsnis – atskirti ir išgryninti realiąsias grėsmes ir vaizduotės (arba minčių) grėsmes. Realios grėsmės – kas iš tikrųjų yra pavojinga dabar ir ką galiu su tuo realiu pavojumi padaryti. Tai yra įvairūs dalykai, kuriuos šeimos daro esant realiam pavojui. O mūsų galvose kyla įvairiausių grėsmių, kurių mes, žmonės, sugalvojame. Jų dar nėra čia ir dabar, bet mūsų mintys jas sugalvoja, o mūsų vidus pradeda į tas mintis reaguoti.
Atskyrus realias ir vaizduotės grėsmes, mes galime sau padėti, kad toje situacijoje jaustume mažiau nerimo ir baimės. Savo vaizduotės scenarijus galime kontroliuoti, neleisti jiems išsivystyti. Nesuvaldyti ir įsišakniję vaizduotės scenarijai dažnu atveju veda iki panikos priepuolių. Atskyrus realius pavojus nuo vaizduotės, apie juos pakalbėti.
Klausimai, kurie padės atskirti realius ir vaizduotės pavojus:
-
Kas mes esame kaip pora? Kokios yra mūsų stiprybės?
-
Kokie pavojai gresia ir kaip mes galėtume jiems pasiruošti?
-
Kokį palankiausią scenarijų galime sugalvoti?
Jei net ir nežinome tinkamų atsakymų, galime klausti artimųjų, kuriais pasitikime, ar profesionalų. Tokiu būdu padėsime patys sau gauti didesnį saugumą esamoje situacijoje.
Trečias žingsnis – fizinis ryšys. Šiuo laikotarpiu yra itin svarbus fizinis ryšys, kuris gali būti vienas iš nerimo mažinimo būdų. Apsikabinimai kuria pasitikėjimo ir saugumo jausmą, mažina stresą, daro mus laimingesnius, padeda atsiverti. Apsikabinti, palaikyti už rankos, pabūti čia ir dabar. Išvardyti gerus dalykus, už kuriuos galime padėkoti šiame gyvenime. Tokia praktika duoda įsižeminimą, fizinį nuraminimą, jausmą, kad čia esu ir būnu tiek, kiek galiu.
Kaip reaguoti, jei partneris nelinkęs kalbėti?
Žmonės, susidūrę su išorine grėsme, naudoja labai skirtingus gynybinius mechanizmus. Vienas jų – neigimas. Tai prilygsta apsimetimui mirusiu vabalu. Neigiantys situaciją žmonės dažnu atveju atsisako kalbėtis, matyti, priimti esamą situaciją, nes jiems tai – tiesiog per sunki našta.
Taip reaguojančio žmogaus jokiu būdu negalima laužyti ar versti prievarta kalbėtis, nes tik dar labiau sustiprinsime jo gynybinį mechanizmą. Galimos įvairios spaudimo reakcijos – pyktis, atmetimas arba visiško atsitraukimo reakcija. Tinkamiausias būdas pralaužti ledus – tiesiog švelniai kalbėti ir priimti tai kaip gynybinį mechanizmą, atsargiai, švelniai bandyti jį mažinti. Kantriai palaukite kitos dienos ar dviejų. Kai partneris nurims, pasikalbėkite apie tai dar kartą aplikuodami į sveiką protą.
Kitai daliai žmonių pasireiškia stiprus gynybinis mechanizmas – panika. Tokiu atveju efektyviausias panikos valdymo būdas – įsižeminimas. Padėkite parteriui pajausti, kas yra čia ir dabar. Koks realus pavojus gresia? Katastrofos šiuo konkrečiu metu nevyksta. Taigi, jeigu nėra šiuo momentu kritinio įvykio, vadinasi, nėra reikalo ko nors daryti staiga, nedelsiant. Geriausia taktika – tiesiog raminti.
Ką daryti, jei nerimą patiriantis visiškai užsidaro?
Atsižvelgiant į psichologo Laurinaičio mintis, neseniai išsakytas paskaitoje nerimo tema, reikia suprasti, kad dėl nerimo ir panikos sunku koncentruoti dėmesį ir mintis. Pasidaro sunkiau atlikti net pačius paprasčiausius rutininius darbus, sutrinka miego kokybė. Dėl nežinojimo, kaip elgtis ir ką daryti, atsiranda pasimetimas ir bejėgiškumas, o tai sužadina pyktį. Pyktis – tai reakcija į bejėgiškumą. Pykdami ant realybės mes nustojame ją matyti teisingai, vaizdas iškreipiamas taip, kad būtų „patogus“. Tinkamiausia praktika – suprasti savo pykčio priežastį – užduoti sau klausimą ne dėl ko, o ant ko ir už ką pykstame. Tinkamai uždavę klausimą kur kas geriau suvoksime save.
Esant dideliam nerimui ar pasireiškiant panikos reakcijoms, pagalbos ir palaikymo reikėtų ieškoti artimoje aplinkoje arba prašyti specialisto pagalbos. Pasak psichologės I.Šidlauskaitės-Stripeikienės, pagalbą teikia ir įvairios nevyriausybinės organizacijos, psichologinės paramos konsultavimo centras. Vis dėlto reikėtų pradėti nuo gynybinio mechanizmo mažinimo. Tai geriausiai pasiekiama žmogaus nespaudžiant, švelniai kalbant, atkreipiant dėmesį į tuos gerus dalykus, kurie dabar yra šią akimirką, pvz., pasidžiaugti, kad vaikai, artimieji yra šalia, juos galima apsikabinti, skirti jiems dėmesio, būti kartu.
Ar yra būdų apsisaugoti nuo nerimo dirgiklių?
Pirmiausia – stebėti informacijos srautą. Būti paskendus nuolatiniame informacijos sraute, stebėti įvykius dieną ir naktį – didelė žala sau ir savo psichologinei būsenai. Dalis žmonių bando saugumą gauti nuolat stebėdami. Tai išerzina, duoda emocinį nuovargį. Informacijos dozavimas yra ypač reikšmingas psichologinei pusiausvyrai palaikyti.
Ar dabar turėtume nustoti gyventi įprastą gyvenimą?
Yra žmonių, kurie dėl esamos situacijos jaučiasi taip, lyg būtų smerkiami, kad gyvena įprastą gyvenimą – neva taip tampa abejingi dabartinei situacijai.
Padidėjusios kaltės būsenos nėra geros, įspėja psichologė I.Šidlauskaitė-Stripeikienė. Mes empatiškai jaučiame tuos žmones ir jų skausmą. Nustoję valgyti, ilsėtis, save vargindami ir kankindami išeisime iš rikiuotės, tokiu būdu tik dar labiau prisidėsime prie nerimo sėjimo. Susitapatinimas su situacija dirgina, vargina, o kuo mes patys esame ramesni, tuo naudingesni galime būti prisidėdami prie gerų darbų ir iniciatyvų.
Būdami ramūs ir adekvatūs galime geriau pasirūpinti savimi ir savo šeima. Rutina, mankšta, valgis, miegas – tai esminiai dalykai, kuriuos turėtume sąmoningai užtikrinti sau ir savo artimiausiems žmonėms.
Kyla liūdesys? Leidi sau paverkti. Kyla pyktis – leidi sau papykti. Paskui vėl grįžti į stabilumo būseną.
Kokius klausimus žmonės užduoda specialistui?
Dažniausi klausimai – kaip išbūti su nerimu, su stipriu liūdesiu, su pykčiu. Gyvenime vyksta ir teigiami, ir neigiami dalykai. Tai yra duotybė, kuri nuo mūsų nepriklauso. Yra dalykų, kuriems mes negalime daryti įtakos. Tačiau galime daryti įtaką savo aplinkai. Kai mūsų dėmesys yra nukreiptas į dalykus, kuriems negalime turėti įtakos, kenčia artima aplinka, kuriai nustojame skirti dėmesį, ją apleidžiame.
Žmonės dalijasi ir labai konkrečiomis situacijomis, kurių anksčiau nėra patyrę ar išgyvenę. Pasak jų, partnerio elgesys arba reakcija iš esmės keičia poros ir šeimos „žaidimo“ taisykles. Psichologai ir šeimų konsultantai bendrai sutaria – poras užklupusi nauja realybė glumina ir verčia ieškoti atsakymų.
Kaip patys specialistai atranda ramybę?
Psichologė I.Šidlauskaitė-Stripeikienė patikina, kad susikaupimas ir leidimas jausmams ventiliuoti labai pasiteisina ir padeda. Tai liečia visus žmones, ne tik specialistus. Kyla liūdesys? Leidi sau paverkti. Kyla pyktis – leidi sau papykti. Paskui vėl grįžti į stabilumo būseną.
Nėra blogai jausmus jausti. Blogai, kai mes juos slopiname ir jų neišreiškiame. Kai prisikaupia per daug jausmų, jie sprogsta. Sveikai reiškiant jausmus šie tiesiog nesikaupia. Poros ryšyje moka atpažinti tuos jausmus, dėl to lengva būti tame santykyje, kai jausmai kyla. Tai tam tikra asmenybinė branda.
Kaip spręsti sunkumus: realios situacijos ir patarimai
Nerimas, baimė, panika – jausmai ir emocijos, kurios šiomis dienomis aplanko dažną. Nors psichologai daug kalba apie galimas technikas ir būdus nerimui ir baimei mažinti, pastebėjome, kad susidūrus su realiais iššūkiais vis tik nežinome, kaip elgtis. Todėl praėjusią savaitę uždavėme „Dūšios“ sekėjams klausimą, kas šiuo metu jiems kelia didžiausią nerimą, su kokiais sunkumais poroje susidūrė karo grėsmės akivaizdoje.
Prie šios iniciatyvos prisijungė psichologės ir atsakė, kaip sekėjų situacijose būtų galima elgtis ir kaip spręsti iškilusius sunkumus. Psichologės atsakė į 10 realių, gyvenimiškų situacijų, keletą jų galite perskaityti žemiau, o likusias rasite čia.
1 SITUACIJA
Partneris smerkia ir teisia, kad renkuosi gyventi įprastą gyvenimą (einu į restoranus, susitinku su draugais ir pan.) šiomis dienomis. Pradedu svarstyti galbūt tikrai elgiuosi netinkamai, bet buvimas namuose atrodo dar labiau kenkia. Kaip reikėtų elgtis ir komunikuoti? Kaip su juo apie tai pasikalbėti?
(Atsako psichologė Evelina Savickaitė-Kazlauskė)
„Mes – skirtingi žmonės, į įvairiausius įvykius reaguojame skirtingai. Taip yra todėl, kad esame skirtingų asmenybės tipų, skirtingos šeiminės patirties, skirtingai reaguojame į pavojus dėl psichofiziologinių skirtumų (pvz., jautresni įvairiems stimulams) ir galiausiai skirtingai atnaujiname savo atsparumo šaltinius. Be to, mes galime tik numanyti, tačiau ne garantuoti, kaip reaguosime susiklosčius tam tikroms sudėtingoms situacijoms. Todėl mums kartais labai sunku suprasti, kodėl partneris ar partnerė gali reaguoti priešingai nei mes.
Šiuo atveju būtų naudinga pasikalbėti tarpusavyje, patyrinėti tuos skirtumus – kaip apskritai esame linkę reaguoti į neįprastas ir baimės ar nerimo kupinas situacijas, kas paprastai mums gali padėti atnaujinti vidinės stiprybės išteklius, kurių galėtų prisireikti situacijai susiklosčius nepalankiau.
Mokytis gerbti savo ir kitų pasirinkimus būtų geriausias atsakas.
Atkreipkime dėmesį, kaip patys ukrainiečiai palaiko aukštą dvasią – dažnai bendruomeniškumu, humoru ir sutelktumu. Galbūt jie gali būti mums gražus pavyzdys, kas gali padėti neprarasti jėgų ir jas naujinti reguliariai.
Tad klausimas, ar vertinga jausti kaltę ir gėdą dėl toliau vykstančio palaikomo kuo įprastesnio gyvenimiško ritmo? Susitikimai su draugais gali būti būdas nerimą atidėti / jį įveikti pozityvesnėmis formomis. Svarbiausia pasikalbėti apie savo skirtumus, kodėl reaguojame vienaip ar kitaip sudėtingose situacijose, paieškoti bendrų taškų, tačiau nebūtina bandyti suvienodinti reakcijos būdų. Mokytis gerbti savo ir kitų pasirinkimus būtų geriausias atsakas.“
2 SITUACIJA
Įlipus į ukrainiečių batus ir besikalbant apie galimą karą Lietuvoje, vyras pasakė, kad mane išsiųstų saugiai, o pats eitų kariauti. Suprantu ir sutinku su juo, juk kas kitas kovos už savo šalį, jei ne pats. Bet po to pokalbio prasidėjo košmarai ir nerimas dėl tokios galimos situacijos. Kaip suvaldyti mintis ir emocijas, kalbant apie tai, kas būtų, jeigu būtų?
(Atsako porų psichologė Romena Kačinienė, „Vaisingumo psichologija“)
„Nuolatiniai svarstymai „kas būtų, jeigu būtų“ be jokios abejonės yra destruktyvūs ir kursto nerimą. Šiuos minčių ratus reikėtų stabdyti. Pirmiausia, neaišku „ar bus“ ir „kas bus“. Antra, susidūrus su realia situacija, žmonių emocijos ir veiksmai gali skirtis nuo iš anksto apsibrėžtų ketinimų, todėl būsite be reikalo skyrę daug energijos dalykui, kuris nė neįvyko.
Mums atrodo, kad daug galvodami bandome pasiruošti ir ieškome sprendimų, bet iš tiesų tik gąsdiname save ir kurstome nerimą. Įvairių scenarijų sukimas galvoje ir svarstymai apie dalykus, kurių negalime pakeisti, tiesiog išsekina ir tikrai nenuramina. Užtenka kartą kitą išsamiai, atvirai pasikalbėti. Ne bandyti perkalbėti, ne įtikinėti vienas kitą, bet pasikalbėti, pasistengti išgirsti ir suprasti kito poziciją. O suderinus veiksmų planą, grįžti į šiandien dieną, koncentruotis į tai, ką galite padaryti, ir stengtis kokybiškai gyventi dabar.“
Vyrai labiau linkę problemas spręsti tyliai, moterys garsiai, todėl moterims nuolat atrodo, kad vyrams nerūpi, o vyrai skundžiasi, kad šios panikuoja.
3 SITUACIJA
Partneris ignoruoja esamą karo padėtį ir tiesiog atsisako apie tai kalbėtis. Jaučiuosi nesaugiai, nes neturime jokio plano. O galbūt jis elgiasi tinkamai ir reikėtų nuo visko atsiriboti? Kaip elgtis?
(Atsako porų psichologė Romena Kačinienė)
„Pasak Į krizinę situaciją žmonės reaguoja skirtingai ir labai asmeniškai: vieni sustingsta, užsisklendžia, kiti imasi konkrečių veiksmų, treti neigia pavojų, gyvena kaip gyvenę arba kompensuoja nerimą perdėtomis linksmybėmis. Skiriasi ir laikas, per kurį žmonės prisitaiko prie naujų aplinkybių. Įvairių reakcijų būna ir nė vienos nėra netinkamos.
Tai, kad partneris atsisako kalbėti, nereiškia, kad jis ignoruoja. Galbūt procesai vyksta jo viduje? Vyrai labiau linkę problemas spręsti tyliai, moterys garsiai, todėl moterims nuolat atrodo, kad vyrams nerūpi, o vyrai skundžiasi, kad šios panikuoja.
Išeitis – sukurkite veiksmų planą pati ir persiųskite jam, kad visada turėtų po ranka.“
