15min GYVENIMO kalbinami psichologai Julius Tilvikas ir Nida Matiukienė pataria, kaip spręsti pykčio problemas.
Dažniausiai pyktis būna neobjektyvus
Psichologas Julius Tilvikas teigia, kad pyktis yra vienas iš nemalonių jausmų, pasireiškiantis kaip reakcija į neteisybę mūsų pačių ar mums artimų žmonių, svarbių dalykų atžvilgiu. Pyktis gali būti tiek objektyvus (kada neteisybė, į kurią reaguojame, yra reali), tiek neobjektyvus (kada mes kažką įsivaizduojame esant neteisybe).
„Visgi dažniausiai mes pykstame dėl priežasčių, kurios, objektyviai pažiūrėjus, galbūt ir neturėtų sukelti tokios stiprios mūsų reakcijos. Bet, vėlgi, nesame idealiai racionalūs padarai – mūsų aplinkos vertinimas labai remiasi ir mūsų emociniu pasauliu, ir dėl to mes neretai iracionaliai į ją reaguojame“, – sako J.Tilvikas.
Pyktis įstumia į uždarą ratą
Nemažai žmonių susiduria su pykčio problemomis. Pasak J.Tilviko, dažnai pasireiškiantis pyktis rodo, kad žmogus patiria daug vidinių konfliktų, susiduria su neišspręstomis vidinėmis problemomis. Neretai tai būna skaudžios vaikystės patirtys, psichologiniai kompleksai ar traumos.
„Dažniausiai tokie žmonės neišreiškia savo pykčio adekvačiai, o veikia reaktyviai, nekontroliuodami savo veiksmų ir emocijų, impulso pagauti negalvoja apie pasekmes. Po pykčio proveržio jie neretai išgyvena ir stiprius kaltės, gėdos jausmus, gailestį dėl nesusivaldymo.
Susidaro tarsi uždaras ratas: nekontroliuojamai išreikštas pyktis neišsprendžia pykčio priežasties (neretai tik dar labiau pablogina situaciją), o žmogus dėl to pradeda jausti dar didesnę psichologinę įtampą, kuri veda į tolimesnį pyktį“, – apžvelgia psichologas.
Kaip kitą kraštutinumą J.Tilvikas išskyrė pykčio internalizaciją – tai yra, kada dėl susidariusių situacijų arba pradedame pykti ant savęs, arba visiškai užslopiname patiriamą pyktį.
„Tokie žmonės kenčia lygiai taip pat, kaip nekontroliuojamai savo pyktį išliejantys į išorę. Pastariesiems gal netgi paprasčiau. O tie, kurie kaupia savyje neperdirbtas emocijas ar jas nukreipia į save – daug labiau jaučia įtampą, stresą, kas ilgainiui priveda ir prie fizinių sveikatos sutrikimų“, – aiškina psichologas.
Užslopintas pyktis pasitaiko dažniau
Pasak psichologės Nidos Matiukienės, gyvenime kur kas dažniau susiduriame su neįsisąmonintu, užslėptu, pasyviu pykčiu, nei kad nekontroliuojamai išreiškiamu į išorę.
„Kolektyvuose tvyro įtampa nežinia iš kur. Nors šypsomės vieni kitiems, tačiau migrenos vis dažnėja. Šeimose nebėra apie ką kalbėti. Kažkur netikėtai dingsta meilė. Visa tai – užslopinto pykčio padariniai“, – teigia N.Matiukienė.
Ji sako, jog pyktis įprastai laikomas nepriimtina emocija, todėl bijodami padaryti žalos kitam, dažniausiai pyktį „nuryjame“. Tokiu būdu pyktis tampa pasyvus ir destruktyviai veikiantis santykius, juos tyliai, lėtai ir kankinančiai naikinantis. Ilgainiui toks pyktis įgauna kitas formas: gali virsti kartėliu, sarkazmu, skepticizmu, panieka, neapykanta, kerštu, noru kontroliuoti, naudoti prievartą.
„Neturėdamas „išėjimo“, pyktis neretai atsisuka prieš patį pykstantįjį ir pasireiškia depresija, migrena, panikos priepuoliais, priklausomybėmis, valgymo sutrikimais“, – priduria ji.
Svarbu pradėti gilintis į save
Kaip sako N.Matiukienė, pyktis pats savaime nėra jokia problema – jis žmogui leidžia suprasti, kur yra peržengiamos jo asmeninės ribos, kas jam sukelia skausmą, kada jis turi kovoti arba atsitraukti.
Tačiau pajutus, kad pyktis transformavosi į neapykantą ar kitus sudėtingesnius jausmus, svarbu pradėti gilintis į save, iš naujo išgyventi skriaudą; suprasti, įvertinti bei gerbti savo poreikius, kad ateityje netektų perženginėti asmeninių ribų, kaupti savyje pykčio.
„Reikia mokytis atpažinti, kada pradedu pykti ir dėl ko, nekaltinant nei savęs, nei kitų. Trumpam stabtelėti ties jausmu ir tarsi pažvelgti į situaciją iš šalies. Karštiems jausmams nurimus, jei įmanoma, geriausia išsakyti savo pykčio priežastis ir konkrečios situacijos matymą savo akimis. Tokiu būdu mes gyjame – paleidžiame, atleidžiame ir keičiamės“, – sako psichologė.
Reikia mokytis atpažinti, kada pradedu pykti ir dėl ko, nekaltinant nei savęs, nei kitų.
Ji taip pat papildo, jog tam, kad išmokti tinkamai pykti, galima eksperimentuoti įsivaizduojant konfliktines situacijas saugioje aplinkoje ar psichoterapinėje grupėje.
Pykčio situacijos dažniausiai būna pasikartojančios
Tuo tarpu psichologas J.Tilvikas susiduriantiems su pykčio problemomis, kurios yra nekontroliuojamos, pataria visų pirma ieškotis psichikos sveikatos specialisto pagalbos. Jo teigimu, jei dėl išgyvenamo pykčio kenčia ne tik pats žmogus, o ir jo aplinkiniai, tai jau signalas, kad žmogus savarankiškai nesusitvarko su savo problemomis ir neranda būdų, kaip tą padaryti.
„O jei vis dėlto tą pyktį įmanoma kažkiek kontroliuoti, vienas iš būdų išvengti neadekvačių pykčio priepuolių ateityje – tiesiog mokymasis atpažinti situacijas, kurios kelia pyktį. Gerai pagalvojus, dažniausiai tos situacijos būna pasikartojančios (nors pačiam žmogui kiekvieną kartą ta situacija gali atrodyti netikėta), tad svarbu aiškiai suprasti, kas jose kelia pyktį, ir tuomet įsąmoninti jas ir apgalvoti, kaip galima elgtis kitaip, kad pyktis būtų mažesnis; arba tų situacijų vengti apskritai“, – sako jis.
Kaip dar vieną būdą, padedantį tvarkytis su pykčiu, psichologas išskiria paprastą taisyklę – pajutus pirmuosius pykčio signalus, pakvėpuoti ir suskaičiuoti iki dešimt.
„Kai susiduriame su dirgikliu, kuris paleidžia pyktį, turime tarpą apsisprendimui, kaip galime į tai reaguoti. Dažniausiai tai būna labai trumpa akimirka, ir būtent pakvėpavimas gali suteikti laiko atitinkamos reakcijos pasirinkimui. Pajutus pyktį, taip pat svarbu imti sau ir pasakyti „aš jaučiu pyktį“ – tokiu būdu mes įsąmoniname jausmą ir daug lengviau galime su juo išbūti“, – teigia J.Tilvikas.
