Gali susidaryti įspūdis, kad moterys turi problemų todėl, kad jos yra moterys, vis dar tebesivaduojančios iš patriarchato gniaužtų, o štai vyrai – ne, neva visos jų psichologinės bėdos – tik todėl, kad jie negeba susitaikyti su moterų lygybe ir laikosi įsikibę dominuojančių pozicijų.
Su psichologu Antanu Mockumi kalbamės apie tai, kaip besikeičiančioje visuomenėje vieni stereotipai irgi keičiasi, o kiti lieka kone nepakitę, nors sąlygos bei aplinkybės jau kitokios. Beje, daugelis jų siejasi su vyro vaidmeniu. Šį kartą – būtent apie juos.
– Nors šiandien ir vyrai, ir moterys turi tiek galimybių rinktis profesiją, šeimos modelį, gyvenimo būdą, kaip niekada istorijoje, tačiau panašu, kad kol kovojama su vienais stereotipais, nepastebimai įsitvirtina kiti. Ir jie nebūtinai padeda žmonėms jaustis laimingesniais?
– Kiekvienas laikmetis turi savo dvasią, kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikri įsivaizdavimai apie gyvenimo būdą, lyčių santykius, koks turi būti vyras, kokia moteris.
Dabar tam tikras trendas yra mąstyti progresyviai. Egalitarinė šeima, kurioje vyras ir moteris lygūs 100 proc., kur tėvai vertinami vienodai: profesinėje srityje jie abu yra šeimos maitintojai, visuomenėje jie yra du piliečiai, o laisvalaikiu tai yra du atskiri individai. Tai idealas, teisingas modelis, kurio siekiama šiuolaikinėje visuomenėje. Kvestionuodami tokią sampratą, mes tarsi pateisiname patriarchalinę santvarką ir visus iš ten ateinančius santykius.
Mes perimame individualistinę kultūrą, kurioje svarbu savęs atskleidimas. Psichologai tam tikra prasme irgi skatina individualizmą: individualistinėje sampratoje jau keliamas klausimas, ne teisingai ar ne atlieki vyrišką ar moterišką vaidmenį, bet kas tu esi? Ką tu jauti? Ar patenkintas savo gyvenimu?
Bet kiek žmonių šiandien gali skaityti, domėtis savo ir kito vidiniu pasauliu? Daugelis dirba savo darbus, po kurių tenori atsikvėpti.
Liberalizmas kuria iliuziją, kad esi laisvas ir gali viską nuspręsti. Tačiau jei neturi žinių, tai ir sprendimas nėra toks laisvas.
Nors aš pats esu labiau linkęs prie egalitarinio, progresyvaus lyčių santykių modelio – man jis atsako į klausimus ir padeda susigaudyti, kaip būti – tačiau nebūtinai jis tinkamas visiems.
Šiandien gausu įvairių idėjų apie vyro ir moters vietą visuomenėje, šeimoje, santykius. Tiesa, vienos dominuoja, kitos ne.
Lietuvoje paplitęs krikščioniškas modelis, kuriame vyro ir moters vaidmenys apibrėžiami kaip prigimtiniai, teigiama, kad žmogaus biologija apibrėžia jo vaidmenį ir veikia elgesį. Čia šeima ir santuoka neatsiejami, šeimoje turi gimti vaikai, atvirumas gyvybei yra santuokos pagrindas.
Liberalizmas kuria iliuziją, kad esi laisvas ir gali viską nuspręsti.
Ir tai nėra neišsilavinusių žmonių mąstysena, kaip kartais bandoma teigti. Pasiskirstymas tradiciniais vaidmenimis kai kuriose šeimose veikia, ir žmonės yra patenkinti, jie jaučiasi komfortiškai, tas modelis jiems paaiškina ir įtvirtina tam tikrą šeimos sampratą.
Taigi, stereotipai irgi gali būti žmonėms svarbūs, nes jie padeda susigaudyti daugelyje situacijų, pasako, kaip jose elgtis. Tiesa, jie būna ir teisingi, ir klaidingi.
– Vadinasi, individualizmas labiau iliuzija, o realybėje žmonės tiesiog vienus stereotipus keičia kitais?
– Šiuolaikiniai žmonės pavargsta nuo neapibrėžtumo, kuriuo pasižymi individualistinė kultūra, kai viską reikia pasirinkti, nuspręsti. Yra sunku nuolat ieškoti atsakymų į klausimus, kai šalia yra sistema, kuri juos pateikia.
Galbūt todėl – nors tai ne mano ekspertiškumo sritis, labiau hipotetinis pasvarstymas, interpretacija – nemažai europiečių dabar atsiverčia į islamą: ten jie gauna schemą, kuri pateikia, kaip gyventi. Ir tai patogu, komfortiška, saugu, ramu, nereikia nuolat galvoti.
Psichologiniu požiūriu mes, žmonės, esame linkę vadovautis supaprastintomis schemomis, kurios mums sutaupo laiko, padeda greičiau priimti sprendimus, orientuotis aplinkoje, tačiau jos gali būti ir klaidingos.
Gali būti, jog tokiu būdu išsižadama tikrojo individualizmo. Erichas Frommas knygoje „Pabėgimas iš laisvės” svarsto, jog žmogus gali pabėgti nuo savo laisvės, taip vaduodamasis nuo patiriamo susvetimėjimo, izoliacijos, savo bejėgiškumo.
Šiuolaikiniai žmonės pavargsta nuo neapibrėžtumo, kuriuo pasižymi individualistinė kultūra.
Anot E.Frommo, šiuo išsižadėjimu „prisitaikydamas prie aplinkinių lūkesčių, stengdamasis nuo jų nesiskirti, žmogus gali nutildyti abejones dėl savo tapatybės ir susikurti tam tikrą saugumą. Tačiau už tai tenka mokėti didžiulę kainą: atsisakyti savo spontaniškumo, individualumo bei laisvės”.
– Vadinasi, skirtingiems žmonėms tinka labai skirtingi modeliai ir nėra vieno universalaus?
– Čia galima diskutuoti iki begalybės, kai kurie gyvena patriarchaliniame modelyje ir abu jaučiasi gerai, saugiai, nes žino savo vaidmenis ir juos atlieka. Kiti kels klausimus, ar normalu, kad jie jaučiasi gerai?
Remiantis feministiniu požiūriu, šis patriachalinis santykių modelis kritikuojamas kaip žalingas moterims, sukuriantis prielaidas smurtui prieš moterį, jos žeminimui.
Šis požiūris man padeda kritiškiau apsvarstyti savo paties vyriškumo vaidmenį, bendrai vyriškumo ir moteriškumo sampratas, kurias stebiu savo asmeninėje ir profesinėje aplinkoje.
Jame jaučiuosi komfortiškai. Neįsivaizduoju, kad man vienam reiktų rūpintis visais šeimos finansais, o mano žmona, kuri yra veikli, protinga, rūpintųsi tik buitimi, namais.
Vienas iš brandaus žmogaus bruožų ir yra gebėjimas prisirišti – būti priklausomu ir tuo pat metu išlikti autonomišku.
Kaip psichologas galiu sakyti – jei žmogui gerai, tai ir gerai. Tai sakau profesine, ne asmenine prasme. Jei žmogus jaučiasi gerai, man kaip psichologui nėra jokio skirtumo, kokiomis prielaidomis jis vadovaujasi.
Asmeniniame gyvenime svarstau plačiau: apie tai, kokios mano vertybės, prielaidos ir koks santykių modelis man priimtinesnis. Jį sąmoningai įsivardinu ir pasirenku.
Bet pripažinkime, kad yra įvairovė. Žmonės gyvena pagal įvairias taisykles. Ir svarbu susigaudyti tame ir sąmoningai pasirinkti tai, kas yra mano.
Nors kalbėjau labiau per psichologijos mokslo, profesinės patirties prizmę, tačiau kiek pafilosofavau. Anot kai kurių filosofų, mokslas neduoda visuminio vertybinio požiūrio į pasaulį, tik fragmentuotą.
Jei remiesi tik mokslu, vis tiek kyla klausimai: o kur žmogaus šerdis? Koks jo vertybinis pagrindas? Ir čia prasideda tikėjimas, sąmoningas pasirinkimas arba tradicija. Žmogui svarbu, ką jis perima iš savo šeimos, iš savo kultūros, savo šalies.
– Šiandien socialinė struktūra jau pasikeitusi: ir vyras, ir moteris dirba, ir tai niekam nekelia nuostabos. Dauguma konfliktų, nesusikalbėjimų turbūt kyla tada, kai reikia derinti šeimą ir darbą?
– Ir moterys, ir vyrai gyvena vadovaudamiesi tarsi įprastu šablonu – reikia dirbti, uždirbti, būti sėkmingu.
Darbe mūsų pareigos labai apibrėžtos, o buityje atsiranda susikirtimo taškų, nes tampa nebeaišku, kaip gi tie du sėkmingai dirbantys ir uždirbantys turi dalintis buitį.
Būna vyrai su labai griežtomis tradicinio vyriškumo nuostatomis. Jie yra įsitikinę, kad turi būti stiprūs, uždirbti pinigus, rūpintis tik tam tikrais buities darbais, o vaikai ir namai – likti moters rūpesčiu. Ir toks vyras jau nebesupranta, ko moteris iš jo nori dar namuose. Nors ji grįžta iš darbo irgi labai pavargusi, kartais galbūt net užima aukštesnes pareigas ir daugiau uždirba, ir jos pečius užgula dar rūpestis vaikais bei buitimi.
Ir tada prasideda konfliktai.
Labai dažnai krizę sukelia vaiko gimimas. Idėja ruoštis šeimai – kuri kol kas sistemingai įgyvendinama turbūt tik katalikiškuose kursuose prieš santuoką – duoda supratimą, kad reikia turėti ir dvasinį, ir emocinį balansą, kad galėtum susidoroti su iššūkiais.
Deja, daugelis žmonių tam nepasiruošę. Ypač tie vyrai, kurie negeba rūpintis savo emociniais poreikiais.
Gebėjimas pasirūpinti savo poreikiais, mokėti juos atidėti ir rasti, kaip realizuoti pasikeitusioje situacijoje, labai svarbūs tiek paties vyro psichinei sveikatai, tiek aplinkiniams: dirglus, irzlus, nuolat nepatenkintas vyras neigiamai veikia santykius su žmona, kuriai ir taip emociškai sunku būnant nuolat su vaiku (ar vaikais).
Kai vyrai nepažįsta savo jausmų, nemoka apie juos kalbėti ar tai daryti nemato prasmės, jie neįvertina, koks tai svarbus dėmuo santykiams, ir jo neišnaudoja.
Jei vyro emocinius poreikius iki vaiko gimimo atliepdavo moteris – o taip būna dažnai, tai gimus kūdikiui moteris nukreipia visą dėmesį į vaiką, būna pavargusi. Vyras dabar ne tik negauna emocinio rūpesčio, prie kurio buvo pripratęs, bet turi rūpintis vaiku, moterimi ir tik tada savimi. Ir to daugelis vyrų jau nesugeba.
Ima trūkti fizinių ir emocinių resursų – dirbi, pavargsti, grįžti namo, ten pavargusi žmona, kuri tikisi pagalbos. Juk išplėstinės šeimos, kur į pagalbą pasirengę ateina seneliai, dabar retos.
Būna, kad moteris dėl vidinio nerimo pati viską kontroliuoja, susitelkia tik į vaiką ir savotiškai nustumia vyrą. Ir jis pasimeta, nežino, kaip būti, kaip elgtis naujoje situacijoje.
Neretai santykiai atšąla, kai kurie vyrai panyra į darbą – kiek gali, tiek būna darbe, ypač jei jis patinka, jie ten save realizuoja, o namuose tiesiog nemoka būti, savęs nemato šeimoje, ten kažkokia betvarkė, kur nelabai aišku, ką ten reikia daryti, bet aišku, jog grįžus bus nemalonu.
Lūžis įvyksta, kai vyras ima dalyvauti šeimos gyvenime. Ir žmonėms atsiranda savotiškas nušvitimas bei jį lydintis palengvėjimas.
Kai sulaukiu tokių klientų, kartais užtenka pakalbėti apie labai paprastus dalykus: kaip kalbėti su vaikais, kaip nustatyti ribas, kaip kartu spręsti problemas, sakyti kas nepatinka.
Ir vyrai pamato, kad jau grįžti namo nebe toks stresas. Kartais tiek tereikia, juk ateina protingi žmonės, pasakai, paaiškini, jie supranta ir taiko elementarias žinias. Pavyzdžiui, apie saugų prieraišumą daugelis net nesusimąsto, nežino, kad toks fenomenas yra.
Arba paprasta buitinė situacija: grįžta vyras iš darbo, vaikai bėga, apsikabina, vienas per kitą pasakoja, o jis pavargęs, dar mintimis darbe, nori valgyti ar žiūrėdamas televizorių atsipalaiduoti, todėl vaikus stumia nuo savęs. Kartais užtenka, kad kitas žmogus paaiškintų, kad jie pasiilgę. Ir tiek tereikia, kad žmogus pakeistų elgesį.
Tokie žmonės skaito literatūrą, gal net konsultuojasi su psichologais, bet lūžis įvyksta, kai vyras ima dalyvauti šeimos gyvenime. Ir žmonėms atsiranda savotiškas nušvitimas bei jį lydintis palengvėjimas. Jeigu iki gimstant vaikui nereikėjo pastangų būti kartu, tai dabar gali jų ir prireikti. Svarbu nepalikti partnerės vienos, tačiau indėlis į santykį yra abiejų.
– Taigi nemažai vyrų tiesiog nežino, kaip būti šeimoje?
– Būna, kad kalbantis su vyrais – beje, pas psichologus dažniausiai ateina jautrūs žmonės – jie pagaliau įvardija savo jausmus ir liaujasi savo jautrumą vadinti silpnumu, jo bijoti. Nes daugelis vyrų iki šiol savo jautrumą, pažeidžiamumą, empatiją suvokia kaip silpnumą. Jo gėdijasi, su juo kovoja.
Bet juk kai kurie vyrai iš tiesų yra empatiškesni, jautresni už savo partneres. Jie save mato šeimoje, kai moteris būna linkusi labiau į karjerą, socialinius statusus.
Jei padedame į šalį vyro ir moters vaidmenis ir žvelgiame iš individualistinės perspektyvos, tai vyras gali būti ir jautresnis, ir puikiai auklėti vaikus. Tačiau būtent dėl įsitvirtinusių stereotipų vyrai blokuoja daug savo resursų, kurie labai svarbūs vaikui, pavyzdžiui, jautrumas, empatija, jo poreikių atliepimas.
Kai vyrai nepažįsta savo jausmų, nemoka apie juos kalbėti ar tai daryti nemato prasmės, jie neįvertina, koks tai svarbus dėmuo santykiams, ir jo neišnaudoja. Ir kai atranda, kad yra įdomu būti su vaikais, kad gera pasidalinti atsakomybe, tada ir šeimoje būna daug lengviau... Juk vyrai dirba, stengiasi dėl šeimos.
– Kai kurios moterys ne tik tikisi ir reikalauja iš vyro pagalbos namuose – kas yra normalu egalitarinėje šeimoje, bet kartu ir tikisi, kad vyras prisiims atsakomybę už šeimos finansinę padėtį. „Mano pinigai yra mano, o vyro – bendri“ – toks stereotipas irgi egzistuoja.
– Mūsų pasikeitusioje sociokultūrinėje aplinkoje būna ir taip, kad, tarkime, vyras verslininkas neša visus pinigus, o moteris nedirba ar dirba tik savo malonumui, tačiau jos finansinis indėlis nekeičia šeimos finansinės situacijos.
Tačiau jei šeimoje vyrauja supratimas, kad vyro funkcija uždirbti pinigus, išlaikyti šeimą, ir jis tai sąžiningai daro – pavyzdžiui, medikai dirba per kelias darbo vietas, naktimis ir paromis, verslininkai kasdien dirba viršvalandžius, patiria daug įtampos, juos užgulusi ne tik profesinė atsakomybė, bet ir asmeninė dėl šeimos gerbūvio, ir iš tokių vyrų dar kažko tikimasi namuose – rūpintis vaikais, buitimi, tenkinti emocinius poreikius, tai pagalvokime, iš kokių resursų žmogus gali pajėgti tai daryti?
Siūlau suprasti stereotipus, kurie yra jumyse, ir tada įvertinti, ar turite vadovautis jais, ar ta situacija, kuri yra jūsų šeimoje.
Būna, kad moteris labai skatina tokius stereotipus – nešk tuos pinigus, tačiau kartu reikalauja ir dalintis buitimi.
Tada jau užprogramuotas konfliktas – jei vykdau sąžiningai vyriškumo pareigą nešti pinigus, natūralu, kad neturi resursų ir negali jų skirti egalitarinės šeimos modelio išpildymui.
Dažnai kalbantis su vyrais klausiu: „Ar esate šeimoje tik piniginė?“ Ir jie pritaria. Tai kaip jaustis žmogui, kai esi šeimoje tik piniginė?
Todėl norint išvengti nesibaigiančių konfliktų, moteriai arba tenka susitaikyti su tokia situacija, kad jei vyras išlaiko šeimą, jis negali dalintis buities darbais, arba kalbėtis ir sutarti, kad vyras kvestionuoja savo vaidmenį, mažiau dirba ir uždirba, bet daugiau padeda namie. Tada teks prie šeimos biudžeto prisidėti ir moteriai bei pasidalinti riziką dėl šeimos išlaikymo.
Siūlau suprasti stereotipus, kurie yra jumyse, ir tada įvertinti, ar turite vadovautis jais, ar ta situacija, kuri yra jūsų šeimoje. Galbūt jums gerai pasiskirstymas, kai vienas daugiau dirba ir uždirba, o kitas daugiau laiko skiria šeimai, o gal kaip tik čia ir yra konfliktų šaltinis. Ilgalaikiai santykiai sunkus darbas, yra ką veikti.
Juk viena vertus, šeima yra vienetas, kita vertus – kiekvienas iš jos narių irgi yra savarankiška, kiek autonomiška, nepriklausoma asmenybė. Vienas iš brandaus žmogaus bruožų ir yra gebėjimas prisirišti – būti priklausomu ir tuo pat metu išlikti autonomišku.
Dažnai santykiuose ir yra šio disbalanso problema. Žmonės arba būna per daug priklausomi vienas nuo kito, susitapatinę, arba per daug autonomiški.
