Žvelgdami į tai, kaip į didelę problemą, medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ ir Kauno visuomenės sveikatos biuras kviečia į „Projekcijų“ renginį. „Projekcijos“ – tai nemokamų filmų peržiūrų ir jas lydinčių pokalbių su psichologu ciklas.
Lapkričio 11 d. 19 val. platformoje „Zoom“ įvyks geriausiu Europos filmu pripažintos komiškos dramos „Dar po vieną“ įkvėpta diskusija apie priklausomybes ir vyrų emocinę sveikatą. Ją moderuos A.Grižas, o dalyvauti gali visi užsiregistravę čia. Užsiregistravus taip pat gaunamas kodas nemokamai filmo „Dar po vieną“ peržiūrai.
Yra teorija, kuri teigia, kad žmogaus kraujyje nuo gimimo esama pusės promilės alkoholio deficitas, tad išgėrus tam tikrą kiekį, atsiveria mintys, išsisklaido nerimas ir užgimsta kūrybingumas. Danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmo „Dar po vieną“ veikėjai, keturi gyvenimo išvarginti mokytojai, įsitraukia į šį eksperimentą – darbo dienomis jie palaiko nuolatinį girtumą.
„Tai filmas apie draugystę, nuotykį ir prasmingą misiją“, – sako A.Grižas, sutikęs išsamiau pasikalbėti apie filmą ir kasdienius vyrų emocinius iššūkius.
– Filme režisierius sąmoningai atsisako moralizavimo. Kaip manote, ar dažnas filmo žiūrovas įžvelgia čia vaizduojamus alkoholio vartojimo pavojus?
– Nežinau, ką pasakytų filmo kūrėjai, bet man pasirodė, kad jie nenorėjo vienprasmiškos žinutės, atvirkščiai – kviečia diskutuoti. Ir aš nujaučiu, kodėl. Jei režisierius akivaizdžiai teigtų, kad alkoholį vartoti yra blogai, tai būtų dar vienas eilinis, moralizuojantis filmas, o mes tokių moralų esame išmokę vengti ir, kai sakoma, kad kažkas blogai, mes vis tiek tai darome.
Žiūrėdamas šį filmą matai, kad alkoholis iš tiesų išlaisvina, duoda kažką gero. Tačiau kartu jo vartojimas čia padeda išryškinti, kas iš tikro svarbu gyvenime, kas mane jaudina, ir tai tikrai ne alkoholis, o, šiuo atveju, draugai. Vyrų draugystės tema čia labai svarbi ir išties gražiai perteikta. Kaip ir mokytojų pastangos įprasminti savo profesiją, išpildyti jos potencialą.
– Kaip, jūsų nuomone, keistųsi filmas, jei pagrindiniai filmo veikėjai būtų ne keturi vyrai, o keturios moterys?
– Keturios moterys nusprendžia kasdien būti šiek tiek girtos... Net sunku įsivaizduoti. Atrodo, kad iš karto kyla noras jas smerkti. Nors galvojant apie vyrus, jų smerkti taip stipriai visai nesinori. Matyt, esame pripratę matyti geriančius vyrus, bet ne moteris…
Filme buvo scena, kur keturi draugai švenčia restorane vieno iš jų jubiliejų. Pagrindinis veikėjas Martinas (vaid. Madsas Mikkelsenas – aut.) vakarieniaujant susigraudina ir tie kiti vyrai kantriai jį išklauso. Nepuola moralizuoti, pašiepti. Jie tiesiog pabūna kartu ir duoda jam erdvės. Realybėje vyrai retai, ypač vidutinio amžiaus ir Lietuvoje, turi tokią galimybę. Moterys tokį užnugarį turi daug dažniau. Tas vyriškas vienas kito palaikymas filme ir buvo netikėčiausias.
– Sakėte, kad filmo veikėjas Martinas draugų rate susigraudina. Bet tai, tikriausiai sutiksite, tarp vyrų, nėra dažna situacija. Kaip kovoti su baime pasirodyti silpnu, juk „vyrai neverkia“?
– Vadovauju socialiniam vyrų projektui „Gentys“, kur vyrų saviugdos ratai reguliariai susitinka specialiuose psichologiniuose užsiėmimuose. Čia supratome, kad vyrai daug mažiau bijo būti pažeidžiami, kai yra su kitais vyrais. Jiems tai saugi aplinka ir jie jaučia alkį pasidalyti savo unikaliomis patirtimis, kurios ne visada yra tik geros.
Jei skatinsi vyrą nebijoti paverkti, atsiverti, jam iš karto kils klausimas, o ką daryti paverkus, juk toliau vis tiek pačiam reikės tvarkytis su savo sunkumais, nuo to gyvenimas nepasidarys lengvesnis, tad reikia išlikti stipriam. Čia svarbu padėti žmogui suvokti, kad tas pademonstruotas silpnumas gali padėti save suprasti ir kartu per tai sustiprėti.
– Ar dirbdamas su vyrų emocine sveikata pastebite, kad ėmus viešumoje daugiau apie tai kalbėti ir jie patys drąsiau kreipiasi į specialistus? Ar tendencija užsukti į barą vietoj psichologo kabineto vis dar išlieka?
– Tendencija kinta. Prieš metus pradėjome savo projektą, kurį užplūdo vyrai, užaugome į 500 narių bendruomenę. Tad akivaizdu, kad emocinė pagalba vyrams labai reikalinga.
Bet alkoholis nėra vienintelė problema, vis dažniau nuo realybės vyrai bėga panirdami į vaizdo žaidimus. Jie daug įdomiau nei gyvenimas ir čia nereikia stengtis, spręsti egzistencinių klausimų, kuriuos ypač sunku spręsti esant vienam.
– Kreiptis į psichologą – išeitis norint kovoti su vienatve ir nepanirti į priklausomybę?
– Nesakau, kad psichologas išspręs visas problemas. Kartais užtenka pasirūpinti baziniais fiziologiniais dalykais: miegu, mityba, sportuoti, kurti socialinius ratus. Jei problema gilesnė, žinoma, prireiks specialisto.
Jei skatinsi vyrą nebijoti paverkti, atsiverti, jam iš karto kils klausimas, o ką daryti paverkus.
– Kas dažniau, jūsų ar jūsų kolegų praktikoje, kreipiasi į psichologus – turintys priklausomybių ar jų artimieji? Ir kodėl?
– Dažniau artimieji: augę su alkoholiku tėvu, gyvenantys drauge su nuo alkoholio priklausomu žmogumi ir pan. Suteikiant pagalbą tokiems žmonėms svarbu akcentuoti, kad jie kuo mažiau stengtųsi gelbėti priklausomybę turintį artimąjį, o pirmiausia spręstų savo problemas, rūpintųsi savimi.
– Kaip suprasti signalus, kad alkoholio vartojimas nebėra tik būdas atsipalaiduoti, o jau gręsianti priklausomybė?
– Vieno paprasto atsakymo nėra. Kai gyvenimas griūva, tada jau tampa akivaizdu, kad tai liga, kitu atveju – sunkiau pastebėti. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ko aš laukiu savo gyvenime. Ir, jei aš laukiu savaitgalio, kad išgerčiau vyno, vadinasi, trūksta kažkokio nuotykio, prasmės, ko būtų galima laukti.
Filmo veikėjai laukia susitikimo vienas su kitu, su savo mokiniais, kurių pamokai įdomiai pasiruošė. Gyvenime tokių energijos šaltiniais tampančių ramsčių reikėtų kuo daugiau.
