Psichologas – apie pykčio priepuolius: kodėl dažniau ištinka vyrus, ką gali terapija, kaip elgtis artimiesiems

15min kalbintam psichologui Juliui Tilvikui yra ne sykį tekę konsultuoti žmones, kenčiančius nuo ištinkančių pykčio priepuolių, ir jis pirmiausia siūlo suprasti, jog tai nėra liga, pykčio priepuolių nereikia mistifikuoti ar žvelgti į jų ištinkamą žmogų kaip psichinį ligonį.

Kita vertus, šios problemos negalima ir nuvertinti, nes pykčio priepuoliai tikrai gali griauti ir nuo jų kenčiančio žmogaus, ir jo artimųjų gyvenimą. Neretai pykčio priepuoliai yra viso sudėtingų problemų „paketo“ – smurto, alkoholizmo, kitų priklausomybių – dalis.

Asmeninio albumo nuotr./Psichologas Julius Tilvikas

Praranda savikontrolę

Jei įsiutęs spaudžiu automobilio garso signalą, nes kas nors nespėjo pajudėti sankryžoje užsidegus žaliai ar apiburbu užlindusį eilėje – kas tai, pykčio priepuolis ar ne? J.Tilvikas sako, jog pyktį priepuoliu galima įvardinti tada, kai jis yra labai stiprus, žmogus negali savęs kontroliuoti, paprastai jį lydi kokia nors išveika – žmogus rėkia, imasi fizinių veiksmų, kurie gali būti nukreipti į save ar kitus, smurtauja. Galima sakyti, kad pykstantysis tiesiog „nebetelpa savyje“.

„Pykčio priepuoliai paprastai prasideda labai staigiai, nors priežastis gali būti ir ilgalaikė. Tiesiog atsiranda impulsas, tą pyktį paleidžiantis“, – aiškina psichologas. Pasak jo, kai mes pykstame produktyviai, tuomet sugebame įvardinti sau ir kitiems „aš pykstu“. Taip atsiranda savotiški tarpai tarp mano „aš“: mano emocijų, mano veiksmų, mano minčių. O štai pykčio priepuolio ištiktas žmogus emocijos dažnai negali net įvardinti, bet savo pykčio nebesukontroliuoja.

Vida Press nuotr./Pyktis

Šaknys – vaikystėje

Psichologas J.Tilvikas sako, jog dažnas yra susidūręs su vaikus ištinkančiais pykčio priepuoliais – mažylis klykia, griūna ant žemės, spardosi ir daužosi. Dauguma suaugusiųjų tokį elgesį išauga – pyktis pasireiškia per mūsų pakeltą toną, mimiką, tačiau nebeklykiame ir negriūname ant grindų, pyktį kontroliuojame.

Pykčio priepuoliai būdingi žmonėms, kurie neišmoko su savo pykčiu susitvarkyti vaikystėje, niekas jiems nepadėjo to pykčio sau įvardinti, išmokti su juo būti ir jį kontroliuoti.

„Augdamas psichologiškai sveikoje aplinkoje vaikas išmoksta tuos pykčio priepuolius atpažinti pats, po truputį su jais susitvarkyti ir galiausiai kontroliuoti, jei į vaiko isteriją tėvai tinkamai reaguoja. Konstruktyviausia, kai jie atspindi vaiko jaučiamą emociją – „aš matau, kad tu pyksti“, tačiau nepuola į kraštutinumus. Vienas tokių kraštutinumų – labai audringai reaguoti į vaiko pyktį, tada jis tai supranta kaip savotišką instrumentą, kitas kraštutinumas – bausti už pyktį, tuomet tas pyktis užgniaužiamas, slopinamas, o vėliau išliejamas tėvams nematant arba labai destruktyviai elgiantis.“

Vida Press nuotr./Vaikas

Apibendrinant galima sakyti, jog pykčio priepuoliai būdingi žmonėms, kurie neišmoko su savo pykčiu susitvarkyti vaikystėje, niekas jiems nepadėjo to pykčio sau įvardinti, išmokti su juo būti ir jį kontroliuoti. Pykčio priepuoliai tuomet ištinka suaugusius, kurie iš vaikystės atsinešė traumą – prieš juos emociškai ar fiziškai smurtauta, patirta seksualinė prievarta.

Paklaustas, kam dažniau pykčio priepuoliai būdingi – vyrams ar moterims, J.Tilvikas teigia, jog iš savo darbo patirties jis galėtų pasakyti, jog vyrams. Paaiškina, kodėl: „Kultūriškai taip jau yra, kad berniukams auklėjant yra iš esmės leidžiamos dvi emocijos – pyktis ir džiaugsmas, labai skurdus spektras. Liūdesys, nerimas, melancholija ir panašios emocijos laikomos labiau „mergaitiškomis“. Neatsitiktinai, sako psichologas, jis ir jo kolegos sulaukia nemažai klientų, kurie, paklausti, kokį jausmą jaučia, tegali atsakyti – besijaučią „gerai“ arba „blogai“, o daugiau emocijų nesugeba įvardinti.

Reikia sąmoningumo

Pasak psichologo J.Tilviko, žmonės paprastai supranta, kad juos ištinka pykčio priepuoliai, tačiau neretai yra linkę problemą neigti, bandoma perkelti atsakomybę kitiem – „tu mane supykdei“, „jie mane sunervino“. Yra dalis žmonių, turinčių pykčio problemų, bet juos ištinkančių priepuolių net nepastebinčių – jie pyksta, šaukia, tačiau savęs negirdi, nesuvokia savo pakelto tono ar suspaustų kumščių.

Taigi, konstatuoja J.Tilvikas, reikia didelio žmogaus sąmoningumo, kad jis pripažintų problemą ir imtųsi veiksmų – kreiptųsi į psichikos sveikatos specialistus. Dažniausiai pas juos ateinama tik tada, kai padaroma kažkas, dėl ko imama gailėtis – sužalojamas ar labai stipriai įskaudinamas kitas žmogus, gresia skyrybomis.

Gal mūsų vaikystė nebuvo saldi, gal buvo traumų, netekčių, sunkumų. Bet mes esame tie, kurie renkamės, kaip su tuo gyventi ir tvarkytis, kaip žaisti.

Klasikinė situacija, kai į specialistą dėl pykčio priepuolių kreipiamasi problemai jau „išvešėjus“, pasiekus kritinę ribą. „Čia noriu labai akcentuoti: atėjimas pas psichologą nereiškia, jog kalbame apie ligą. Dažnai sakau, – kiekvienas mes turime skirtingas gyvenimo kortas – savo asmeninę istoriją, resursus, genetiką. Bet tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip tomis kortomis sužaisime gyvenimo žaidime. Taip, gal mūsų vaikystė nebuvo saldi, gal buvo traumų, netekčių, sunkumų. Bet mes esame tie, kurie renkamės, kaip su tuo gyventi ir tvarkytis, kaip žaisti“, – teigia J.Tilvikas.

Pirmas žingsnis – pripažinti problemą

Nuo ko prasideda psichologo pagalba pykčio priepuolių kamuojamam žmogui? Psichologas teigia, kad pirmiausia žmogui būtina pripažinti savo problemą ir norėti ją spręsti. Tai – tik startas.

Efektyviausia pagalba sprendžiant pykčio problemas „čia ir dabar“ yra kognityvinė elgesio terapija – mokomasi atpažinti savo pyktį, suprasti, kokios mintys lydi pykčio protrūkius. Populiari praktika, kai psichologinės konsultacijos metu žmogus rašosi savo jausmus, mintis ir mokosi tas mintis perdirbti. „Mes visada interpretuojame situacijas ir pyktis, kaip emocija, yra reakcija į neteisybę (mūsų ar kitų atžvilgiu). Kai tai suprantame, galima imtis tų situacijų perdirbimo – keisti kylančias mintis, o tai automatiškai keičia ir mūsų jausmus, šiuo atveju – pyktį. Galiausiai imtis sąmoningų veiksmų – pradėjus kilti pykčiui išeiti iš kambario, lėčiau kvėpuoti, daryti pritūpimus – tai padeda savotiškai „įsižeminti“, būti „čia ir dabar“, – sako psichologas. Jis priduria, kad net liaudiškas patarimas „jei pyksti, prieš ką nors darydamas suskaičiuok iki 10“ turi prasmės – skaičiuodami mes tarsi atsitraukiame nuo savo pykčio, galime pasirinkti, koks bus atsakas – tikrai mesime tą lėkštę į sieną ar ne.

Pykčio priepuolių ištinkami žmonės gali rinktis skirtingas psichologinės pagalbos formas – ir individualias, ir porų konsultacijas, ir grupinę terapiją. Tiesa, kiekviena jų turi savų privalumų ir trūkumų. Tarkim, į grupę atėjęs žmogus pamato, kad jis nėra vienas su savo problema, išgirsta kitų istorijas – tai privalumas, kita vertus, grupėje žmonės kartais nebūna tiek atviri, kiek individualiose konsultacijose.

Pykčio aukos: kada taikytis, kada trauktis?

Nuo pykčio priepuolių kenčia ne tik į sieną svaidomos lėkštės bei puodukai. Pirmiausia, artimieji – vaikai, sutuoktiniai, darbuotojai, turintys tironišką, pykčio priepuolių ištinkantį vadovą. Ką psichologas patartų jiems? Kaip reaguoti „čia ir dabar“, jei užgriuvo svetimo pykčio banga?

Psichologas J.Tilvikas sako, kad universalaus elgesio modelio čia nėra. Pykstantį žmogų ramus kito kalbėjimas gali ir nuraminti, bet gali ir dar labiau įsiutinti. Viena iš paprasčiausių taisyklių galėtų būti tiesiog įvardinti pykstančiam žmogui, kad dabar jis jaučia pyktį. Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, neretai tai padeda.

Vida Press nuotr./Emocinis smurtas

Dėl kito žmogaus pykčio priepuolių kenčiantys artimieji turi savęs klausti – „ar ir kiek aš galiu padaryti?“, „ar mano pastangos pasiteisins?“

Kita vertus, jei dėl kito žmogaus pykčio nevaldymo kenčiama dažnai, pykčio aukai pirmiausia reikia atsigręžti į save. „Verta tiesiog paklausti savęs: „ką aš veikiu šiuose santykiuose ar šioje toksiškoje darbinėje aplinkoje“, – pataria J. Tilvikas. Ir čia atsiranda nemažai paralelių kaip ir kalbant apie gyvenimą su alkoholiku ar kitų priklausomybių turinčiu žmogumi. „Dėl kito žmogaus pykčio priepuolių kenčiantys artimieji turi savęs klausti – „kiek dar aš galiu kęsti?“, „ar mano pastangos išbūti tokiame santykyje pasiteisina?“ – sako psichologas.

Pasak jo, jei problemų turintis žmogus nepripažįsta problemos, su tuo nesitvarko, tuomet kenčia visa šeima, o jei yra vaikų, tai jiems perduodami ydingi elgesio modeliai, kurie užaugus, tikėtina, toliau suks tą ydingą pykčio ratą.

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.