Visą projekto „Dar geresnis tėtis“ laidos apie skyrybas įrašą galite peržiūrėti čia.
Tyrimai rodo, kad skyrybos – vienas didžiausių stresų gyvenime. Kai skiriasi tėvai, didžiulį jausmų sąmyšį patiria vaikai. Šeimos terapijos specialistas D.P.Fabijonas – vienas iš specialistų, konsultuojančių vaikus ir paauglius, išgyvenusius tėvų skyrybas. Anot jo, Lietuvoje dauguma tėvų pagalbos pradeda ieškoti per vėlai – kai atžalos jau susiduria su psichikos sveikatos ar emociniais iššūkiais.
Piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis, mokyklos nelankymas, bėgimas iš namų, agresyvus elgesys – tai, anot laidos pašnekovo, yra dažniausios priežastys, atvedančios tėvus ir vaikus pas paauglių psichoterapeutą.
„Mes dar turime daug stigmų, dėl ko anksčiau nesikreipiama į psichikos sveikatos specialistus. Žmonės linkę delsti ir tik tada, kai jau sprogsti, nebežinai, ką daryti, kreipiamasi pagalbos“, – sakė D.P.Fabijonas.
Nors suaugusių akimis žiūrint, skyrybos nėra retenybė, vaikams neretai iki šiol būna gėda, kad jų tėvai negyvena kartu.
Anot psichoterapeuto, atėję į psichoterapiją, ypač – grupinę, kurioje renkasi panašias patirtis turintys bendraamžiai, tokie paaugliai pajunta ramybę.
„Ir priešingai – jeigu tu jautiesi nesuprastas, negauni tos ramybės ir šeimoje, tai kur žmonės bėga? Į gatvę. Paaugliai šiuo atveju nėra išimtis“, – pastebėjo Šeimos terapijos specialistas.
Anot jo, svarbu suvokti, kad vaikui įtaką daro ne viena, bet keletas skirtingų dimensijų: tėvai, aplinka (mokykla, jos bendruomenė), draugai ir kt.
„Tokiose situacijose, kaip skyrybos, tėvams svarbu prisiminti, kad taip suardoma viena iš esminių dimensijų vaiko gyvenime. Tokiu atveju reikėtų nepamiršti, kad skiriasi pora, o ne vaikas su tėvais. Dirbdamas su šeimomis pastebiu, kad kartais suaugę žmonės leidžia savo asmeniškumams užgožti pagrindinę atsakomybę – buvimo tėvais. Suprantu, kad būna daug konfliktų, nuoskaudų, stiprių jausmų. Bet tai yra tarpasmeninės nuoskaudos, bet jos nesusijusios su tuo, kad tam vaikui tu esi tėtis ar mama. <...>“, – kalbėjo laidos dalyvis.
Besiskiriančiai porai, kuri turi vaikų, psichologas patarė labai aiškiai iškomunikuoti, kad skiriasi pora, kad vaikas čia – „ne prie ko“.
„To pokalbio nereikėtų atidėlioti. Nereikia manyti, kad vaikas ar paauglys yra naivus ir nesupranta, kas vyksta šeimoje. Užtenka vienos mažos įtampos šeimoje, ir pamatysi, kad vaikas jaučia, kas vyksta. Labai svarbu kalbėtis, būtinai akcentuoti, kad tai nėra apie vaiką, ne apie jį. Pasakyti jam, kad jo gyvenimas nesikeis, keičiasi tik tai, kad tėtis su mama nebegyvens kartu. Pabrėžti, kad mes abu tave vienodai mylime ir visada būsime tavo tėvai“, – sakė D.P.Fabijonas.
Jis patarė nemeluoti vaikams, nes viską, kas nebus pasakyta, vaikai greičiausiai susikurs savo galvoje:
„Ir tai nebūtinai sutaps su realybe. Pvz., skiriasi tėvai, o vaikui niekas nepaaiškina, kas čia vyksta ir dėl ko vyksta. Tokiu atveju vaikas pradeda prisiimti atsakomybę ir kaltinti save. <...> Tad mano akcentas ir būtų, kad tai, ko mes, tėvai, nepasakysime, vaikas susigalvos.“
Anot Šeimos terapijos specialisto, besiskiriantys tėvai vaikams turėtų aiškiai pasakyti, kaip pasikeis jų gyvenimas, t.y. kur jie gyvens, kiek laiko praleis su tėčiu ir mama, kaip skyrybos paveiks jų įprastą rutiną:
„Ir būtinai klausti vaiko, ar jis turi klausimų, pabrėžti, kad jie yra pasiryžę atsakyti į visus kylančius klausimus <...>“.
Nauja realybė atneš daug iššūkių, sako laidos pašnekovas. Pvz., iš anksto sunku prognozuoti, kur vaikui bus „namai“.
„Mes, kaip tėvai, galbūt norėtume nuspręsti, kaip ir kur vaikui geriausia. Pas ką vaikas gaus saldumynų, o pas kurį iš tėvų – daržovių. Kas įrengs didesnį kambarį, o kuris nupirks „PlayStation“ žaidimą. Bet čia vėl raginu sustoti ir pradėti galvoti, apie ką tai? Ar tikrai apie vaiką? Prioritetas turėtų būti būtent jis“, – dar kartą akcentavo pašnekovas.
Viena iš kertinių nuostabų, kurias tėvams primena psichologai, yra tai, jog po skyrybų reikia išlaikyti kuo daugiau vaikams ir paaugliams įprastos rutinos.
„Galima paklausti vaiko (ypač paauglio), kur jam yra namai? Nereikia manyti, kad, jeigu pasirenka namus, kur lieka mama/tėtis, vadinasi, jam geresnė mama/tėtis. Tai nėra susiję su asmeniu, bet apie tai, kaip jaučiasi vaikas. Dėl to labai svarbu su vaiku kalbėtis. Vaiko balsas šeimoje turi būti įgalintas, jis turi galėti derėtis, išsakyti savo nuomonę. Jeigu jis negali būti savimi, suprastas, mylimas ir išgirstas namuose, pradės ieškoti šitų galimybių kažkur kitur“, – sakė D.P.Fabijonas.
Kaip išlaikyti ryšį, negyvenant nuolat su vaiku?
Dalis tėvų, kurie po skyrybų negyvena kartu su vaiku, baiminasi, kad dėl to jų ryšys susilpnės. Šeimos terapijos specialistas ramina – svarbiausia santykiuose yra ne kiekybė, bet kokybė.
„Esu matęs šeimų, kuriose vienas iš tėvų išvažiavęs į užsienį, bet santykį su vaiku palaiko labai puikų. Tėtis gali skambinti kasdien savo dukrai. Paklausus vaiko, kaip tu jautiesi, vaikas pabrėžė, kad jaučia artimą ryšį su juo, nori apsilankyti. Susidaro naujos rutinos. Vaikai lankstūs, gali adaptuotis. Svarbiausia tėvams išvengti konfliktų <...>“, – laidoje mintimis dalinosi ekspertas.
Laidos vedėjui J.Rožėnui pastebėjus, kad konfliktai kartais galbūt ir kyla dėl to, jog norisi išlaikyti lygybę – savaitę vaiką „turėti“ mamai, o kitą, t.y. lygiai tiek pat – tėčiui, laidos svečias patvirtino:
„Aš manau, kad nereikia net būti specialistu, kad suprastum: bandymas priversti vaikus būti kuo ilgiau kartu [su vienu ar kitu tėvu] yra toksiškas elgesys.“
Ar verta prie skyrybų temos su vaikais sugrįžti vėliau, kai atžala ūgtels, turės daugiau gyvenimiškos patirties, ar iš tiesų Lietuvoje būtent tėčiams kyla daugiau iššūkių, mezgant ryšį su vaiku iširus šeimai ir kiti klausimai – apie visa tai išgirsite pilname projekto „Dar geresnis tėtis“ laidos įraše. Kviečiame žiūrėti visą pokalbį.
