Psichologas atskleidžia vieną iš priežasčių, kodėl nusižudo iš išorės labai sėkmingi žmonės

Nėra tipinio portreto

Savižudybių statistika jau seniai yra po padidinamuoju stiklu ir įvairiais tyrimais bandoma nustatyti priežastis, skatinančias žmones pakelti prieš save ranką, ir įvardinti didžiausias rizikos grupes.

Skaičiai virsta grafikais, statistiškai galima suskirstyti į grupes pagal amžių ar lytį, tačiau nupiešti tipinį tokio žmogaus portretą vis dar neįmanoma. Vienintelis suicidinių minčių turinčių asmenų bendras bruožas – jie tikrai nėra laimingi, juos vargina didelis beviltiškumo jausmas ir problemos, kurių jie yra nepajėgūs išspręsti vieni.

Nuotr. Ginos Beinoravičiūtės/Psichologas Paulius Skruibis

Anot P.Skruibio, nusižudyti gali labai įvairūs žmonės ir bandymas skirstyti juos į grupes pagal charakterį ar dar kažką gali suteikti apgaulingą saugumą. Mes kitus vertiname gana paviršutiniškai ir buitiškai, manydami, kad jeigu žmogus darbe neturi problemų, išoriškai jo šeima atrodo „normali“, sunkumų tarsi neturėtų kilti. Tačiau psichologas perspėja: gali atrodyti, kad ir su darbu, ir šeimoje viskas gerai, bet tai nereiškia, kad žmogus negali išgyventi depresijos. O depresija ir didelė neviltis yra tie dalykai, dėl kurių dažniausiai įvyksta savižudybė.

Dar viena priežastis, ypač kalbant apie vyrus, tai problemos su alkoholio vartojimu, kas anaiptol nereiškia, kad tai yra prasigėrę ir degradavę asmenys. Bėda ta, kad alkoholis vartojamas kaip priemonė įveikti psichologinius sunkumus, tačiau ilgainiui tai tampa problema ir papildo taip jau nemažą sunkumų puokštę.

Nusižudyti gali labai įvairūs žmonės ir bandymas skirstyti juos į grupes pagal charakterį ar dar kažką gali suteikti apgaulingą saugumą.

Pašnekovo teigimu, sergant depresija ar esant neviltyje dėl kokių nors asmeninių nesėkmių, paskutinį ir lemtingą žingsnį gali paskatinti impulsyvus sprendimas dėl kažkokios sudėtingos situacijos ar gyvenimo įvykio. Užtenka, kad kažkas galbūt įžeidė, pažemino, atstūmė, atsirado problema darbe problema ir žmogus staigiai sureaguoja veiksmu, mėginimu nusižudyti.

Kai išorė neatspindi vidaus

„Jis buvo vakarėlių siela“, „Jis buvo tas žmogus, kuris visą laiką linksmas, šypsosi, jokių sunkumų. Jis netgi stebėdavosi, kaip tie žmonės, kurie žudosi, negali išspręsti savo problemų“. Šiuos žodžius P.Skruibis sako dažnai girdintis iš nusižudžiusių žmonių artimųjų, kas parodo, kad išorinis žmogaus veidas kitiems žmonėms yra vienoks, bet viduje jis gali jaustis visiškai kitaip.

„Atrodytų labai keista, nes tai paveikslas žmogaus, kuris mažiausiai asocijuojasi su savižudybe ir dėl to artimieji niekaip negali suprasti – kaip toks žmogus galėjo taip padaryti? Ir kas yra po tuo, jeigu žmogui yra sunku ir pačiam priimti, ir kitiems parodyti pažeidžiamą savo pusę? Kad ir jam kartais labai liūdna ir reikia pagalbos. Paradoksalu, bet tokie žmonės kaip tik gali būti didesnėje grėsmėje, nes neparodydami, kad jiems sunku, jie ir nesulaukia tos pagalbos, ir patys sau negali padėti“, – akcentuoja psichologas.

Tad, anot pašnekovo, reiktų sugriauti mitą, kad žmogus, kuris galvoja apie savižudybę ar nusižudo, visada yra prislėgtas, nelaimingas, jam viskas nesiseka. Ne, tai išoriškai gali atrodyti labai sėkmingas žmogus ir netgi kurti tokį įspūdį apie save, kad jam viskas puikiai sekasi. Jeigu toks asmuo sugeba parodyti savo pažeidžiamą pusę ir paprašyti pagalbos, jam galima padėti, tačiau dažniausiai tokie žmonės neatskleidžia tikrosios savo būklės.

Paradoksalu, bet tokie žmonės kaip tik gali būti didesnėje grėsmėje, nes neparodydami, kad jiems sunku, jie ir nesulaukia tos pagalbos, ir patys sau negali padėti.

Kitas dalykas, kad dalis artimųjų pastebi gresiančios savižudybės ženklus. Tačiau arba galvoja, kad tai nėra rimta („jis tik taip kalba“), arba stengiasi reaguoti rimtai, kiek gali, palaiko emociškai, skatina kreiptis pagalbos, tačiau ilgainiui nuleidžia rankas, kai atrodo, kad pats artimasis nededa pakankamai pastangų, jog spręstų savo problemas. Į kalbas apie savižudybę reikėtų visuomet reaguoti rimtai, o jei artimasis atsisako kreiptis pagalbos, artimiesiems belieka susivienyti tarpusavyje, kad atkakliai ir vieningai primintų, jog pagalbos reikia ieškoti. Galų gale, patiems kreiptis į specialistus ir pasitarti, kaip reaguoti į artimojo mintis ar ketinimus nusižudyti. Taip pat svarbu suprasti, kad negalime kažko padaryti už kitą – kartais žmonės nusižudo, net jei aplinkiniai pastebi jo ketinimus ir į juos reaguoja labai tinkamai.

„Herojaus“ tipas

Nors labiausiai linkusio į savižudybę žmogaus psichologinį portretą nupiešti gana sunku, psichologai pabandė atskleisti vieno iš labiausiai užsislėpusio asmens charakterį.

„Heroiškumas“ žmogų nuveda iki to, kad jis per daug remiasi savimi, kai tose situacijose kitų pagalba būtų labai reikalinga.

„Vilniaus universitete su kolegomis Saidu Dadašovu ir Antanu Grižu atlikus tyrimą su mėginusiais nusižudyti asmenimis, mums susiformavo „herojaus“ tipo žmonių paveikslas. Tai toks žmogus, kuris galvoja, kad jis pats turi su viskuo susitvarkyti ir išspręsti visas problemas. Jis ir bando tai daryti, tačiau kažkurioje vietoje neatlaiko, jam nepavyksta. Ir tada puola į neviltį bei mėgina nusižudyti. Po šio veiksmo žmogus dar išgyvena ir didžiulę gėdą, kad buvo silpnas ir neatlaikė. Tas dar labiau apsunkina situaciją, nes jis bando įrodyti, kad ligoninėje atsidūrė per klaidą ir kad jam nereikia jokios pagalbos“, – pasakoja P.Skruibis, pabrėždamas, kad „herojaus“ mąstymas uždaro jį į uždarą ratą ir tokiam žmogui labai sunku padėti.

Anot psichologo, toks „heroiškumas“ žmogų nuveda iki to, kad jis per daug remiasi savimi, kai tose situacijose kitų pagalba būtų labai reikalinga.

Psichologo Pauliaus Skruibio kreipimasis į tuos, kurie kenčia tyliai vieni

Jeigu jūs skaitote šį straipsnį ir kartais jaučiatės bejėgis, o gyvenimas atrodo beviltiškas, žmonės aplinkui jums atrodo nemieli arba atrodo mieli, bet galvojate, kad jiems esate našta ir sukeliate sunkumų, noriu Jums pasakyti kelis dalykus.

Jeigu jums dabar taip atrodo ir kyla minčių apie savižudybę, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai pagalbos kreiptis į specialistą dabar, o ne atidėti vėlesniam laikui, kai pasidarys dar blogiau.

Vienas dalykas, kad reikia atskirti objektyvią realybę nuo subjektyvios realybės. Jei man viskas atrodo beviltiškai, kiti žmonės atrodo blogi, aš nieko vertas, nes juos nuviliu ir esu jiems našta, nėra jokios vilties bei prasmės ir panašiai, tai dar nereiškia, kad taip yra. Tai reiškia, kad Jūs DABAR taip jaučiatės. Ir tai GALI KEISTIS.

Akcentuoju – svarbu atsiminti, kad man šiuo metu taip atrodo, bet dar nereiškia, kad taip visą laiką bus.

Kitas dalykas – jeigu jums dabar taip atrodo ir kyla minčių apie savižudybę, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai pagalbos kreiptis į specialistą dabar, o ne atidėti vėlesniam laikui, kai pasidarys dar blogiau. Nes kai pasidarys dar blogiau, gali būti dar sunkiau kreiptis pagalbos, nes tada jums dar labiau atrodys, kad niekas jums negali padėti, jūs neturėsite jėgų ir viskas atrodys beprasmiška. Nepakliūkit į šituos spąstus, nes tada jūs greičiausiai nebesikreipsite.

Ir net jeigu atrodo, kad joks psichologas ar psichiatras jums nepadės, nes darbe yra problemų, šeimoje sunku, net tada pabandykite, nes kartais, kai mes atrandame kitokį požiūrį į išorines situacijas, mes galime pradėti jaustis kitaip. Pabandyti būtinai reikia.

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Kur galima kreiptis: