Psichologas dr. S.Dadaševas: „Niekada nebūna vienos savižudybės priežasties“

– Nuo 2013 metų Lietuvoje savižudybių skaičius mažėja. Kaip vertinate šias tendencijas?

– Viena vertus, tai rodo, kad einame geru keliu. Kita vertus, turbūt dar anksti tuo džiaugtis, kadangi savižudybių skaičius Lietuvoje išlieka didelis.

Kol kas sunku pasakyti, su kuo tas mažėjimas susijęs. Savižudybių priežastys yra kompleksinės, daugiasluoksnės, todėl svarbu jų nesupaprastinti. Reikėtų detalesnių tyrimų; palyginti savižudybių skaičiaus mažėjimą su kitomis tendencijomis.

Žinoma, to prielaidų gali būti įvairių. Galime pastebėti, jog pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama savižudybių problemai: vyksta diskusijos, įgyvendinamos įvairios iniciatyvos, savivaldybės įdiegia reagavimo į savižudybės riziką veiksmų modelius. Taigi, tokio sujudimo visuomenėje yra daugiau, kaip ir pagalbos galimybių. Tačiau dar reikia laiko ir tyrimų, kad galima būtų tiksliau vertinti to įtaką.

– Galbūt žmonės vis dažniau ieškosi pagalbos?

– Taip, statistika rodo, jog vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos. Pavyzdžiui, Valstybinės ligonių kasos duomenimis, psichologų konsultacijų skaičius poliklinikose auga labai sparčiai: 2014 m. į psichologus kreipėsi 20 959 žmonės, o jau 2017-aisiais – 65 734.

Galbūt tai, jog žmonės daugiau rūpinasi savimi, ieško pagalbos, nebijo kalbėti apie sunkumus, yra viena priežasčių, kodėl savižudybių skaičius mažėja.

– Kaip šiuo metu vertinate savižudybių prevenciją Lietuvoje? Ko trūksta, siekiant mažinti savižudybių skaičių šalyje?

– Šiuo metu yra kuriama Nacionalinė savižudybių prevencijos programa, ko lig šiol Lietuva neturėjo. Tai, kad iki dabar nesame sukūrę nacionalinės savižudybių prevencijos programos, yra didelė problema. Kitoms valstybėms, įdiegusiosioms tokią platų priemonių spektrą apimančią programą, pavyko greičiau mažinti savižudybių skaičių.

Tam, kad užtikrintume tinkamą savižudybių prevenciją, turime atsižvelgti į labai platų savižudybės riziką didinančių veiksnių spektrą; pradėti dirbti nuo vaikų emocinio ugdymo iki kokybiškos pagalbos žmonėms, kurie šiuo metu galvoja apie savižudybę. Reikia tikėtis, jog pavyks sukurti kokybišką prevencijos strategiją, ir tai bus vienas iš dalykų, kuris padės mažinti savižudybių skaičių.

Ilgą laiką kaupiantis įvairiems sunkumams, kurių visumos keliamą skausmą sunku iškęsti, gali būti sunkiau pamatyti kitus problemų sprendimo būdus.

– Ar pastebite visuomenėje vyraujančius klaidingus įsitikinimus, mitus, kalbant apie savižudybes?

– Vienas dažnų mitų – manymas, kad yra vienintelė savižudybės priežastis. Pvz., jei žmogus išgyveno nelaimingą meilę ir nusižudė, tai neva įvyko dėl nelaimingos meilės. Netiesa. Savižudybė – daug įvairių įvykių, situacijų, patirčių apimanti problema. Niekada nebūna vienos savižudybės priežasties.

Kitas dažnas mitas – nusižudo tik tie, kurie apie tai nekalba. Visgi tyrimai rodo, jog didžioji dalis nusižudžiusiųjų tiesiogiai ar netiesiogiai užsiminė apie savižudybę.

Būna, žmogus sako, kad jam yra per sunku ir jis gali nusižudyti, bet to nepadaro. Tada aplinkiniai kartais pradeda priimti tokius žodžius nerimtai. Tačiau galbūt kažkas tą žmogų išgirdo, galbūt vėliau jis pats ar su kitų pagalba rado, kaip išspręsti savo sunkumus, kaip sau padėti, ir nenusižudė. Bet tai nepaneigia to, kad tuo metu, kai žmogus kvietė kitus padėti, jam iš tiesų skaudėjo.

Būtent dėl to žodžius apie savižudybę reikia priimti ne kaip pažadą, įsipareigojimą nusižudyti, o kaip pagalbos šauksmą, kvietimą padėti.

Dar vienas mitas – kartais galvojama, kad savižudybė gali būti vienintelė išeitis. Tai nėra tiesa, išeičių visada yra daugiau, tiesiog ilgą laiką esant kančioje jas labai sunku pamatyti. Galime ir patys sau užduoti klausimą – ar yra taip buvę, kai jautėmės blogai ir padarėme kažką, dėl ko vėliau gailėjomės? Turbūt kiekvienas atsakytų „taip“.

Tad šiuo atveju labai svarbus pokalbis su kitu žmogumi, padedantis sumažinti, pakeisti tą blogą savijautą – tada ir tinkamus sprendimo būdus lengviau pamatyti.

Žodžius apie savižudybę reikia priimti ne kaip pažadą, įsipareigojimą nusižudyti, o kaip pagalbos šauksmą, kvietimą padėti.

– Kokie veiksniai didina savižudybės riziką?

– Kaip ir minėjau, savižudybė yra labai daug aspektų apimanti problema; sąlyginai juos galima suskirstyti į tris potencialių priežasčių savižudybei grupes.

Pirmosios yra susijusios su visuomene, kultūra. Tai gali būti visuomenėje vyraujanti stigma, susijusi tiek su savižudybėmis, tiek su pagalbos ieškojimu; taip pat įvairios kultūrinės traumos, karas, okupacija, trėmimai. Visa tai suardo ryšius tarp individų ir silpnina žmogų.

Antrosios – tarpasmeninių santykių priežastys. Tai patirtas psichologinis, fizinis, emocinis, seksualinis smurtas; socialinė izoliacija, vienišumas, ryšių su kitais problemos, netektys, artimojo savižudybė ir kt.

Trečioji grupė – asmeniniai veiksniai: finansinės problemos, psichikos sutrikimai (pvz., depresija, priklausomybės ligos), nedarbas arba persidirbimas, pervargimas, ankstesni mėginimai nusižudyti ir kt. Jeigu dėl įvairių sunkumų visumos žmogus pradeda jausti didžiulį, nepakeliamą psichologinį skausmą, kančią, gali kilti minčių apie savižudybę.

– Kas lemia, jog žmogus pasirenka savižudybę?

– Kad tai suprastume, įsivaizduokime iš kaladėlių sudėtą bokštą: jei išimsime kelias kaladėles, bokštas pradės svyruoti; jei išimsime dar daugiau – bokštas nugrius.

Taip ir su žmonėmis: palaipsniui ilgą laiką kaupiantis įvairiems sunkumams, kuriuos sunku išspręsti, kurių visumos keliamą skausmą sunku iškęsti, gali atsirasti neviltis, gali būti sunkiau pamatyti kitus, konstruktyvius, problemų sprendimo būdus.

Svarstoma, kad galbūt kiekvienas žmogus turi ribą, kiek sunkumų jis gali iškęsti. Ir jei tie sunkumai perlipa ribą, žmogus gali įsisukti į kankinančias mintis, manyti, kad gyvenimas yra per sunkus, kad galbūt jis pats yra blogas, nevertingas, trukdantis kitiems.

Kita vertus, tokios mintys gali keistis, žmogus gali vėl atrasti gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Tačiau kad tai atsitiktų, svarbu ieškoti ir sulaukti pagalbos, padėsiančios sprendžiant išgyvenamus sunkumus.

– Paradoksalu, jog nusižudę asmenys neretai kitų matyti kaip pozityvūs ar sėkmingi. Ar savižudybės grėsmė gali būti neatpažįstama?

– Dažniausiai žmogus aplinkiniams pateikia kažkokių užuominų, iš kurių galima pastebėti savižudybės riziką. Tačiau tikrai ne visada tą lengva pastebėti. Tyrimai rodo, kad dalis žmonių, galvojančių apie savižudybę, laikosi tam tikrų tarsi herojiškų nuostatų, kurios tik dar labiau kenkia ir apsunkina jų situaciją.

Jie mano, kad su savo problemomis turi susitvarkyti patys, kad negali kitų „apkrauti“, negali pasirodyti silpni prieš kitus. Beje, tai būdinga daugeliui žmonių, susiduriančių su sunkumais.

Tačiau tiesa ta, jog kiekvienam žmogui yra būtina vienas kito parama. Neleisdami sau ieškoti pagalbos, mes kaip tik darome save labiau pažeidžiamais. Tikrai tenka girdėti, jog, štai, žmogus buvo labai sėkmingas, laimingas, linksmas, jam nieko netrūko, bet ėmė ir nusižudė.

Kiekvienam žmogui yra būtina vienas kito parama. Neleisdami sau ieškoti pagalbos, mes kaip tik darome save labiau pažeidžiamais.

Visgi tai galimai rodo, kad žmogus arba dėl tam tikrų priežasčių vengė atskleisti savo sunkumus, arba aplinkiniams pritrūko žinių, kad pastebėtų sunkią žmogaus padėtį.

Svarbu pabrėžti, jog jei žmogus atrodė laimingas, dar nereiškia, kad jis buvo laimingas. Niekas nesižudo iš laimės – tai visada yra kenčiančio žmogaus poelgis.

– Kokie ženklai gali išduoti, kad žmogus svarsto apie savižudybę?

– Pakitęs žmogaus elgesys: galbūt jis tapo abejingesnis, nebesidomi anksčiau mėgta veikla, tapo labiau apatiškas; pradėjo neatsargiai ar labai rizikingai elgtis (pvz., vairuoti dideliu greičiu, patekti į sudėtingas situacijas).

Taip pat galima pastebėti veiksmus, kurie rodo tam tikrą pasiruošimą savižudybei, jos planavimą. Pvz., žmogus gali atiduoti brangius daiktus kitiems, staigiai grąžinti skolas, rašyti testamentą.

Apie pavojų signalizuoja ir pablogėjusi žmogaus savijauta. Dažniausiai pastebimi kančios ženklai: prislėgta nuotaika ar nuotaikos svyravimai, pyktis, dirglumas, agresija, susierzinimas, bejėgiškumas, beviltiškumas, nerimas.

Tačiau kartais pavojaus ženklu gali būti ir be jokios priežasties pagerėjusi žmogaus savijauta. Tai gali rodyti, kad žmogus priėmė sprendimą nusižudyti, ir jam laikinai pagerėjo nuotaika, nes jis jaučiasi tarsi radęs kažkokią išeitį iš savo problemų.

Niekas nesižudo iš laimės – tai visada yra kenčiančio žmogaus poelgis.

Dar apie pavojų galima spręsti iš to, kaip žmogus kalba. Galima pastebėti labai neigiamą savęs, savo gyvenimo matymą, beviltiškumą, manymą, kad jis ar ji yra tarsi spąstuose, aklavietėje ir nėra jokios išeities, jokios vilties.

Žmogus gali sakyti, kad nieko nebenori ar nori, jog viskas baigtųsi, kad jau greit jo nebebus, kad viskas atsibodo, kad jo gyvenimas beprasmiškas.

– Kaip patartumėte elgtis artimiesiems, pastebėjus šiuos ženklus?

– Labai dažnai žmogus, svarstantis apie savižudybę, jaučiasi vienišas, gėdijasi savo minčių, bijo apie tai kalbėti. Tad pastebėję, kad žmogus yra sunkioje situacijoje, turėtume prie jo prieiti, pasikalbėti, parodyti rūpestį, padėti ieškoti pagalbos.

Jeigu jums neramu, visada svarbu tiesiai paklausti, ar žmogus šiuo metu galvoja apie savižudybę. Jei žmogus išties galvoja apie savižudybę, gali būti, kad pokalbis palengvins jo savijautą, jis turės progą išsipasakoti; galbūt jūs apskritai būsite pirmasis žmogus jo gyvenime, kuris paklausia tokio svarbaus dalyko.

Kartu pagalvokite, kur galima kreiptis pagalbos, ieškokite jos. Kuo daugiau pagalbininkų (artimieji, draugai, specialistai) žmogaus situacijoje bus, tuo lengviau bus įveikti iškylančius sunkumus. O jei paaiškės, kad žmogus neturi minčių savižudybę, jūsų rūpestingas paklausimas tikrai tokių minčių neįpirš.

– Ko reikėtų vengti, kalbant su žmogumi tokioje situacijoje?

– Svarbu nenuvertinti žmogaus ir jo problemų, neskubėti sakyti, kad „viskas bus gerai, nepergyvenk, tai nėra didelės problemos“ ar pan. Tokie žodžiai gali parodyti nepriėmimą.

Reikėtų išklausyti žmogų ir leisti jam pačiam kalbėti. Suprasti, kad jei žmogus galvoja apie savižudybę, tai jis kenčia, yra kokių nors sunkumų, kurie jam sukelia tą vidinį skausmą. Net jei iš šalies tie sunkumai gali atrodyti nedideli ar išsprendžiami, nereikėtų pamiršti, kad kenčiančiajam atrodo kitaip.

– Kaip patiems elgtis, jei kyla minčių apie savižudybę?

– Svarbu apie tai kalbėtis – ar su artimu žmogumi, ar su specialistu, psichologu, gydytoju psichiatru. Kalbantis galima pamatyti savo situaciją kitu kampu ir taip rasti išeičių.

Taip pat pasitaiko, kad tos krizės vis kartojasi: tarsi išsprendžiame sunkumus, o jie ir vėl ateina; vėl įkrentame į duobę, blogą savijautą. Tokiais atvejais padeda taip vadinamas „saugumo planas“.

Kitaip tariant, kol dar jaučiamės geriau, naudinga susiplanuoti ir užsirašyti, ką daryti, į kokius artimuosius ar specialistus galima kreiptis, jeigu vėl kils sunkumai ar mintys apie savižudybę.

Be to, kiekvienas žmogus gali pastebėti kažkokius ženklus, kurie rodo, kad jam blogėja. Vienam tai gali būti padidėjęs dirglumas, susierzinimas, konfliktai su kitais, kitam – atsiribojimas nuo aplinkinių, alkoholio vartojimas taip bandant mažinti vidinį skausmą.

Verta apgalvoti, kokie tie man pasireiškiantys krizės ženklai, simptomai, iš kurių galiu pastebėti, kad jau peržengiu savo slenkstį ir turiu sustoti – pailsėti, pasirūpinti savimi, ieškoti pagalbos.

Kai esame pasiruošę krizei, būna lengviau su ja susidūrus. Nes jei nebūsime apie tai pasvarstę, užgriuvus sunkumams gali būti sunku pastebėti to išeitis. O jų visada yra kiekvienoje situacijoje.