– Ar gali taip būti, kad, vieno iš partnerių teigimu, santykiuose buvo viskas gerai, buvo laimingi, o vieną dieną antroji pusė tarsi iš giedro dangaus tėškia gyvenimą aukštyn kojomis verčiantį sprendimą – viskas? Gal vis dėlto čia slypi kiti dalykai – jūsų minėtas neatvirumas, partnerio negirdėjimas, nesusikalbėjimas, o gal net esamos situacijos ignoravimas?
– Kiekvienas santykis yra individualus. Kaip ir minėjau, dažniausiai tai yra susiję su vieno iš partnerių ilgalaikiu neatvirumu, jausmų užspaudimu. Kai jų prisikaupia, žmogus priima netikėtą, šeimą griaunantį sprendimą, tačiau jį patį išlaisvinantį.
Liūdniausia, jei žmogus yra linkęs taip kurti santykius, pradėjęs kurti naujus, jis vėl save taip įkalins. Jei žmogus yra neatviras, jam sunku kalbėti, suprasti, išreikšti save, galbūt jis tikisi, kad kitame santykyje bus kitaip, deja, nebus – tai irgi kartosis. Nebent partneris jo negirdėjo ir dėl to antroji pusė viską kaupė savyje – tokiu atveju, sutikus kitą, kuris girdės, viskas bus kitaip.
Partnerio užsidarymui įtakos gali turėti kito partnerio neišklausymas, kontrolė, priekaištai, todėl visada vienašališkai sunku teigti, kas daugiau ar mažiau yra atsakingas už skyrybų situaciją. Tarkime, kai vyras atėjęs sako: „viskas, skiriuosi“, galbūt jis pats buvo negirdimas, nematomas tame santykyje. Užtat labai sudėtinga vertinti iš šono.
Partnerio užsidarymui įtakos gali turėti kito partnerio neišklausymas, kontrolė, priekaištai.
Aišku, ženklų visada yra, tik ne visi turi patirtį juos pamatyti, išjausti, išgyventi. Tam ir skirta individuali psichoterapija, kai žmonės bando suprasti santykius, save santykiuose tam, kad atpažintų, išgirstų ir pamatytų kito žmogaus ženklus.
Dažniausiai jie yra labai akivaizdūs, bet neturint patirties juos apčiuopti gali būti labai sudėtinga. Ypač, jei žmogus nėra gavęs emocinio artumo santykyje su tėvais, normalu, kad jis nežino, kas tai yra, kaip tai išgyventi.
Santykis yra sudėtingas procesas, į kurį turi investuoti du žmonės. Pastebiu, kad įtaką skyryboms gali turėti pats žmogaus pasimetimas gyvenime, jausmuose, gyvenimo prasmės klausimai. Tarkime, žmogus nelaimingas šeimoje, nelaimingas darbe, nesugeba priimti to, kaip gyvena, ir atsiranda pojūtis, kad šeima laimės gyvenime nesuteikia, sutiksiu kitą moterį, su kuria būsiu laimingas, viskas bus gerai ir gražu.
Bet taip nebūna. Santykiuose žmogus gali būti laimingas tik tada, kai pats viduje jaučiasi laimingas, tvirtas, stabilus. Jei taip nėra, natūralu, kad tą nestabilumą įneš ir į kitą santykį.
– Kitaip tariant, ne kitas žmogus turi padaryti tave laimingą, o pats turi tą laimę savyje atrasti.
– Taip. Kitas žmogus tegali būti pakeleivis, einantis šalia, palaikantis, bet nedarantis už kitą, negyvenantis kito gyvenimo, neaukojantis savo gyvenimo dėl kito. Abiem poroje labai svarbu tai įsisąmoninti.
– Užsiminėte apie ženklus santykiuose – į ką reikia atkreipti dėmesį, kas išduoda, kad vis dėlto ne viskas yra gerai?
– Pirmiausia, labai svarbus kiekvieno žmogaus santykis su pačiu savimi, savo jausmais. Labai svarbu reaguoti, kaip aš tame santykyje jaučiuosi. Ar jaučiuosi savimi, išgirstas, priimtas, emociškai saugus, ar nėra peržengiamos mano ribos? Ir tada atsakyti į klausimą, kas yra apie mane, mano patirtį, o kas – apie kito žmogaus elgesį.
Aišku, reikia rūpintis tokiais pat klausimais ir partnerio atžvilgiu: ar jis su manimi jaučiasi emociškai saugus, išgirstas, matomas. Mano nuomone, čia yra esminiai dalykai. Jei aš tikrinsiu save ir domėsiuosi kitu žmogumi, ir jis darys tą patį, judėti į priekį, mokytis kurti draugystę bus įmanoma.
– Atrodo, kad žmonėms dažna kliūtimi tampa tai, jog jie paprasčiausiai nesikalba. Kodėl taip sunku kitam pasakyti, išsakyti, ką jauti, kuo gyveni, kas nepatinka? Kur čia šuo pakastas – ar žmogui sunku įvardyti savo jausmus, ar tiesiog lengviau numoti ranka ir, kaip sakome, nesigilinti?
– Mano akimis, tai smarkiai susiję su mūsų praeities patirtimi, dažniausiai – su vaikyste, nes ji yra pagrindas mokytis suprasti save, ką jaučiame, tai išjausti ir pasakyti. Dažnai vaikystėje mes būname slopinami. Todėl tėvams labai svarbu atspindėti vaikus.
Pavyzdžiui, pats turiu sūnų, kuriam dabar 2,5 metų. Jis visad nori lipti ant baro, o tai juk nesaugu ir, aišku, aš nenoriu, kad jis tai darytų. Bet nesakau jam „ne“ piktai, nes tai vaikui kelia įtampą ir jis užsidaro. Pasisodinu jį ant kelių ir pirmiausia atspindžiu jį patį, sakydamas, kad matau ir suprantu jo norą, matau, kad pyksta dėl to, jog neleidžiu, ir tada paaiškinu, kad taip elgiuosi, nes tai yra nesaugu.
Labai svarbus kiekvieno žmogaus santykis su pačiu savimi, savo jausmais.
Artumas eina per santykį, per kontaktą, komunikaciją, vaiko supratimą, mėginimą išsakyti savo poziciją, kad vaikas ją suprastų. Visa tai moko vaiką suprasti, kas vyksta tiek su juo, tiek su kitu, mokytis kalbėti be priekaištų, be agresijos, be reikalavimų, su priėmimu.
Mūsų tėvai to negalėjo mokėti, nes patys neturėjo tokios patirties. Dažnai vaikai kaltina savo tėvus, kad jie neparodė pakankamai šilumos, bet visada užduodu klausimą, ar patys tėvai gavo tos šilumos, supratimo iš savo tėvų. Čia toks ratas. Tėvai visada duoda maksimaliai tiek, kiek jie gali duoti. O to, ko patys negavo vaikystėje, turbūt sunkiai ir duos savo vaikams.
Tuos įgūdžius mokomasi ugdyti realiame gyvenime per įvairius santykius, tam padeda individuali psichoterapija. Bet viskas eina per patirtį.
– Jei žmogus savyje apsisprendė, kad jis tikrai nori skirtis, ar įmanoma jo sprendimą pakeisti ir ar pakeitus jis liks ilgalaikis?
– Tikriausiai tai priklauso nuo to, kaip žmogus mato ir išgyvena santykį ir patį sprendimą. Santykį matau kaip procesą ir čia labiau reikėtų orientuotis į jį, o ne į rezultatą. Būna, kad žmonės sako: dabar ką nors nuspręsime, padarysime kitaip, ir mūsų santykiai bus geri. Man atrodo, kad iš esmės toks mąstymas yra klaidingas.
Labai svarbus momentas – mokytis išbūti santykiuose ir priimti savo partnerį, kai nėra peržengiamos ribos. Kai jos peržengiamos, tai jau yra agresija. Jei ji yra tiesioginė, norima kitam pakenkti, tokiuose santykiuose ateities nematau.
Bet būna, kad poroje vienas kito atžvilgiu yra agresyvūs ne todėl, jog norėtų naudotis, o todėl, kad vienas kitą provokuoja. Tokiame santykyje matau labai daug gyvybės ir daug galimybių. Tik labai svarbu suvokti, kad santykis yra procesas.
Labai liūdna, kad dažnai poros į terapiją ateina tik tada, kai jau visiškai nebegali išbūti drauge.
Būna ir taip, kad prikaupta jau tiek daug nuoskaudų, jog kitas žmogus tiesiog tampa nebemielas. Būti tokiuose santykiuose gali būti labai sudėtinga, nes jausmai, pagarba jau yra išblėsę.
Labai liūdna, kad dažnai poros į terapiją ateina tik tada, kai jau visiškai nebegali išbūti drauge ir tai pasirenka kaip kraštutinį variantą. Tokiu atveju meilės ir pagarbos, kuri mirusi prieš penkerius metus, jau nebeįpūsi. Porų terapija gali būti labai veiksminga tada, kai poros pradeda jausti, kad abu žmonės nori, bet jiems kažkur kažkas nelimpa, neišeina.
– Kaip nepasiekti tos ribos, kai jau viskas išblėsta ir horizonte – tik skyrybų slenkstis?
– Nuo pat pradžių neignoruoti to, kaip jaučiatės, kas su jumis vyksta, ir bandyti apie tai kalbėtis. Jei nepavyksta patiems, yra specialistai, kurie padeda tai išsiaiškinti, suprasti. Nes į skyrybas iš esmės veda būtent tai, kad žmogus ignoruoja tokius dalykus.
Tad mano patarimas būtų tiesiog to neignoruoti. Ir taikyti tai ne tik poros santykiuose, bet ir visur kitur gyvenime. Tarkime, pasakė kas nors žodžius, kurie jus skaudina, be jokių priekaištų pasakykite tam žmogui, kad jo žodžiai jus skaudina, kaip dėl to jaučiatės, paklauskite, ką jis turėjo omeny juos sakydamas. Labai svarbu reaguoti į kiekvieną situaciją.
– Stebint šiandienę situaciją kartais susidaro įspūdis, kad dabar žmonės tuokiasi ir skiriasi taip lengvai, kaip kad iš spintos išmestų seną ir nueitų nusipirkti naują drabužį. Kaip manote, kas čia atsitiko – ar iš esmės nebevertinama santuoka, ar žmonės nesivargina dėti pastangų – nepavyko, einu kitur?
– Pirmas dalykas – nuo pat santykių pradžios svarbu atsakyti sau pačiam, pagal ką renkamės sau partnerį. Mano akimis, šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbu išoriniai, o ne vidiniai, emociniai poreikiai ir aspektai. Mes gyvename taip, kaip iš mūsų tikimasi, o ne taip, kaip norėtume patys.
Jei neįsisąmoniname savo paties klaidų, jas kartosime ir toliau, tad ir naujuose santykiuose kartosis panašūs scenarijai.
Pavyzdžiui, „Tinderis“ – ten žmogus žmogų renkasi pagal išorę – kaip jis atrodo, ką vairuoja ir pan. Bet ne pagal tai, koks jis yra. Arba „Instagramas“ – ten žmones vertiname pagal tai, kokie jie gražūs ar kokį įdomų gyvenimą gyvena. Bet ne pagal tai, kokie jie yra.
Tarkime, santykiai, paremti aistra, kuriuose vyras tai priartėja, tai atitolsta, nes yra neužtikrintas, moteriai lyg atsiranda nesaugumo jausmas, bando jo siekti, pradeda vyrą idealizuoti, o tą idealizavimą laiko meile. Labai dažnai tokiuose santykiuose tiek vyrai, tiek moterys neišgyvena nei saugumo, nei supratimo, nei stabilumo jausmo.
O su tais vyrais ar moterimis, kurie yra linkę išgirsti, suprasti, teikia saugumo jausmą, santykiai yra neįdomūs. Taip yra todėl, kad vienas arba kitas dar nėra viduje išjautęs, įsisąmoninęs savo poreikio dalykams, kuriuos kitas žmogus gali suteikti.
Yra ir tam tikrų išorinių veiksnių poreikis: kad būtų gražus ar graži, svarbu tai, kaip aš atrodau šalia jo ar jos, kokius nuotykius patiriu būdamas(-a) drauge, bet tai yra ignoravimas dalykų, ko iš tiesų noriu iš šio santykio.
Man atrodo, į šį klausimą labai sunku atsakyti. Ir, kai pora pradeda gyventi, laikui bėgant vidumi pradeda išjausti, kad kito asmens išoriniai dalykai – grožis, finansinė padėtis ir kiti – yra nepakankami, kad jaustųsi gerai, būtų išgirsti, suprasti. Tokiu atveju moterims, nes jos vis mažiau priklauso nuo vyrų, skirtis tampa vis lengviau.
Toks išorinis pasaulio išgyvenimas lemia tai, kad partnerius imame rinktis kaip automobilį. Pavažinėji keletą metų, nusibosta, atsiranda naujos komplektacijos, įsigyji naujesnį, gražesnį.
Neseniai perskaičiau vieno straipsnio antraštę, kurioje buvo Rūtos Mikelkevičiūtės žodžiai, kad draugai nesiskiria, skiriasi tik meilužiai. Tuose žodžiuose matau labai daug prasmės.
– Daugeliui atrodo, kad išsiskirsiu, rasiu kitą, būsiu laimingas(-a). Ar tikrai kituose santykiuose, su kitu žmogumi bus geriau, ar nebus taip, kad tik pradžia žavinga, o visa kita – vėl ta pati rutina, tos pačios problemos? Ir nuo ko tai priklauso?
– Kiekvienas atvejis yra individualus. Jei santykyje partneris manęs negirdi, peržengia mano ribas, rūpinasi savo poreikiais, bet nemato manųjų, normalu, kad sutikus rūpestingą, labiau atsidavusį ir kitą matantį žmogų tokiame santykyje bus lengviau būti.
Tačiau dažnai santykius griauname mes patys. Ir, jei neįsisąmoniname savo paties klaidų, jas kartosime ir toliau, tad ir naujuose santykiuose kartosis panašūs scenarijai. Jei keletą kartų iš eilės nesiseka sukurti santykių, rekomenduočiau susimąstyti, ką tai sako apie mane.
– Jūsų nuomone, kada nebeverta investuoti į santykius?
– Viską reziumavus, sakyčiau, tada, kai santykiuose nėra emocinio ryšio, jaučiamės vieniši, nesaugūs, nesulaukiame palaikymo, kai nuolat išgyvename kritiką, kaltinimus dėl klaidų, nuovargį, beprasmybės jausmą, spręsdami kokius nors klausimus. Jei santykiuose yra nelygiavertiškumas, nėra bendrumo, dominuoja tik komfortas.
Svarbu atkreipti dėmesį, ar negyvenate partnerio gyvenimo, o iš nesaugumo jausmo mėginate jį kontroliuoti ir keisti.
Svarbu atkreipti dėmesį, ar negyvenate partnerio gyvenimo, o iš nesaugumo jausmo mėginate jį kontroliuoti ir keisti. Ar atleidžiu nepagarbą ir tikiuosi, kad tai nepasikartos, bet vis pasikartoja.
Jei partneris tenkina tik savo poreikius, bet mano nemato, pamiršta. Jei jaučiuosi nelaisvas(-a) reikšti pyktį, jausmus, nes bijau kito žmogaus reakcijos. Jei yra pojūtis, kad duodu daugiau, nei imu. Jei yra pojūtis, kad santykiai pasiglemžė asmeninį gyvenimą, kad nieko nebelieka, tik tas žmogus. Jei jaučiame, kad negalime jo priimti, mėginame jį keisti.
Visa tai yra labai svarbūs ženklai. Ir, jei kalbantis, mėginant spręsti, iš viso to nepavyksta pajudėti, o kitas žmogus dar neturi motyvacijos tai pamatyti ir suprasti, tikrai reikėtų sau atsakyti į klausimą, ar verta investuoti.
– Jei vis dėlto vienas ar kitas poroje priėmė sprendimą skirtis, kaip tai padaryti gražiai, išlaikant pagarbą vienas kitam?
– Reikėtų stengtis nekaltinti vienas kito, nes abi pusės visada ras už ką apkaltinti. Manau, kad svarbu nemanipuliuoti vienas kitu ir svarbiausia to nedaryti per vaiką(-us). Ir kuo konkrečiau išsakyti norus, lūkesčius dėl skyrybų, finansų, kitų dalykų, kaip gyvenimas atrodys po skyrybų.
