Apskaičiuota, kad nuo 1900-ųjų iki 2000-ųjų kas 60 sekundžių Žemės planetoje įvykdavo žmogžudystė. Tik maža dalis jų buvo apgalvotos ir suplanuotos. Žymiai dažniau tai buvo kraštutinė pykčio ir kitų neigiamų emocijų išraiška. Ne paslaptis, kad viena iš šiandienės Lietuvos problemų – smurtas artimoje aplinkoje. Tačiau rasime tik vieną kitą žmogų, kuris pasakys, esą jis nusprendė, jog smurtas jam teikia malonumą, todėl ir smurtauja. Visi kiti aiškins, kad jie tiesiog nesusivaldė, kad veikė kažkokia jėga, galingesnė už juos.
Tai faktai, kurie liūdina, bet gali ir paguosti. Jie patvirtina, kad skaitantis ar skaitanti šį tekstą geba susivaldyti ir nieko nenužudė. Veikiausiai netgi nepuola mušti darbdavio ar kelių eismą reguliuojančio. Taigi moka pyktį valdyti. Belieka išmokti jį valdyti dar geriau.
Pasakius „išmokti valdyti“ padaromas pirmas svarbus žingsnis. Nebeplanuojame neigiamų emocijų, kurios yra neišvengiama gyvenimo dalis, paneigti, jų atsisakyti, bet pripažįstame, kad kliudančias mums ir kenkiančias aplinkiniams emocijas norime pažaboti.
Antras žingsnis – suprasti, ką norime geriau valdyti. Pajutus, kad tarsi iš šalies užplūdo ir pradeda užvaldyti emocijos, reikėtų pamėginti įvardyti, kas tai: pyktis, pasibjaurėjimas ar panieka. Dažnai šie jausmai būna tarpusavyje susiję.
Pyktis paprastai kyla susidūrus su kliūtimi, kai žmogus jaučiasi apgautas, išduotas ar nuviltas. Pasibjaurėjimas labiau susijęs su žmogaus fiziologija, reakcija į aplinką. Jį gali sukelti sugedęs maistas, tačiau jis gali būti ir moralinis, kai tam tikri žmonių poelgiai atrodo nepriimtini. Panieka susijusi su pranašumo jausmu: jei ką nors niekiname, vadinasi, jaučiamės už jį geresni, protingesni, pranašesni.
Svarbu ne tik aiškiai suprasti, kokia emocija „puola“, bet ir sugebėti ją išreikšti. Dažnai iš mūsų nuo mažumės buvo reikalaujama slėpti pyktį, tačiau tai trukdo žmogui prisitaikyti. Pykį reikia išreikšti konstruktyviai: supykus stengtis atkurti santykius, artumą, pripažinti suklydus.
Emocijų suvokimas taip pat leidžia atskirti, ar kalbame apie priešiškumą, ar apie agresiją. Yra daug dalykų, kurie mums nepatinka, tačiau ir nereikia norėti, kad jie imtų patikti. Pavyzdžiui, gali nepatikti oras, valdžia, prekybininkai, žmonės, vartojantys pernelyg daug alkoholio ar netinkamai besielgiantys viešosiose vietose, ir t. t. Kiekvienas šį sąrašą galėtų pratęsti. Kartu šie jausmai yra ir tam tikras orientyras pasaulyje, todėl ramiai galima sau pasakyti, kad nenoriu jų atsisakyti.
Tačiau tie jausmai kartais pastūmėja į nevaldomą ir visiems žalingą elgesį – agresiją. O tai jau visai kitas dalykas. Jei kas nors bjaurėdamasis girtaujančiaisiais puls ir primuš girtą žmogų, nieko gero nepasieks: girtaujantysis nepradės elgtis kitaip, o veikiausiai nukentės ir tas, kuris puolė. Todėl labai svarbu, kad žmonės, bandydami geriau suprasti savo jausmus, nepainiotų priešiškumo ir agresijos. Slopinti priešiškumą ir siekti tapti kiek įmanoma pakantesniems nėra gerai – taip pjauname šaką, ant kurios sėdi mūsų asmenybė. O agresija paprastai nieko naudingo neduoda.
Šie pastebėjimai gali būti tam tikra strategija, bet reikia ir taktikos: kaip sureaguoti, ką daryti įvairiose situacijose? Religija siūlo atleisti kaltininkams. Tačiau kodėl turėtume atleisti?
Psichologas tokiame siūlyme įžvelgtų prasmę, nes dažnai žmonės negali atleisti vien dėl egoizmo, neretai savęs klausia, kaip jis gali su kuo nors konstruktyviai kalbėtis, jei dar neatleido už tai, ką tas kadaise tyčia padarė. Čia iš karto dera atkreipti dėmesį į tai, kad atsisakęs konstruktyviai spręsti problemą pats kuria situaciją, kurioje sau ir kitiems teisins tuo, jog nevaldo jausmų. O tokiu atveju jis gali daryti, ką nori. Toks pasiteisinimas, deja, yra paplitęs, be to, kone visi žino jo neigiamus padarinius.
Pyktis dažnai praneša, kad ne viskas vyksta taip, kaip norime, kad mūsų lūkesčiai nepasiteisino.
Žmonėms, kurie dažnai patiria sunkiai valdomų pykčio protrūkių, praverstų sudaryti asmenų, kuriems jaučia neapykantą, sąrašą, ir jiems atleisti – kiekvienam atskirai. Taip pat įvertinti tai, kas buvo padaryta. Ir vadovautis tokia nuostata: „Turiu vieną brangų gyvenimą ir myliu jį tokį, koks jis yra. Nesileisiu, kad mane valdytų pykčio emocijos, verčiau pats jas valdysiu.“ Juolab būtina valdyti neigiamas emocijas, kurios perauga į smurtą prieš silpnesnius. Taip pat tuos, kuriuos mylime.
Gražūs norai valdyti pyktį vertingi patys savaime. Juos reikia paremti tinkamu reagavimu:
- Supykus pravartu paklausti savęs: ar labai pykstu, ar pykstu vidutiniškai, o gal pyktis jau praeina? Tai tarsi šviesoforas. Jai sakote sau: „Esu labai supykęs“ – dega raudona šviesa. Todėl nieko nedarykite, likite ramūs. Degant geltonai šviesai, kai manote: „Esu vidutiniškai supykęs“, galite įvertinti pyktį sukėlusių įvykių svarbą, pagalvoti, ko norite. Kai įsivaizduojamame šviesofore užsidegs žalia šviesa, galima veikti ir pasakyti, kas jus nuliūdino.
- Degant žaliam šviesoforo signalui pats laikas paklausti savęs: „Ar pyktis slepia kitus jausmus?“ Gal tai savęs nuvertinimas, nepasitikėjimas kitu, baimė.
- Pyktis dažnai praneša, kad ne viskas vyksta taip, kaip norime, kad mūsų lūkesčiai nepasiteisino. Malonu galvoti, kad pasaulis teisingas ir už mūsų pastangas turi būti teisingai atlyginta. Tačiau pasaulis net su Dievo sūnumi pasielgė neteisingai. Todėl nestebina (nors ir piktina), kai kiti žmonės ne visada elgiasi pagal mūsų taisykles. Kartais tenka jas keisti, atsisakyti pageidavimų.
- Pyktis sužadina, bet tokiu „tonizavimu“ retai kada džiaugiamės. Jei nuolat tenka pyktį – išvada aiški. Reikia mokytis atsipalaidavimo pratimų. Pavyzdžiui, dėmesio valdymo, kvėpavimo kontrolės. Ar bent užsimerkti ir įsivaizduoti, kad persikėlėte ten, kur gera ir ramu.
- Jeigu kam nors joga, autotreningas, meditacija atrodo tuščias laiko gaišimas, praverstų užsiimti sportu, pasivaikščioti gamtoje.
Pats geriausias pykčio įveikimo būdas – padėti nusiraminti kitam. Aišku, kad tai darant netinka šaukti, reikia kalbėti ramiai. Norint negilinti konflikto, geriau jo neaptarinėti, o laukti, kol įniršęs nusiramins, nepatarinėti, nekomentuoti ir pan.
Visi žinome, kad įžeidinėjimai ir užgaulūs komentarai tik pablogina padėtį ir sukelia dar didesnį pyktį. O svarbiausia – kiekvienas ir kiekviena šioje srityje turi patirties – yra raminę įsisiautėjusį vaiką, supykusį bendradarbį ar kaimyną. Belieka tą patirtį prisiminti ir ja pasinaudoti.
