Pokalbis su R.Stripeikiu apie šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantį sėkmės troškimą pakrypo link laimės priežasčių ieškojimo.
15min GYVENIMUI psichologas paaiškino, iš kur kyla vidinis liūdesys ir nerimas, kurio nenumalšina nei profesinio, nei asmeninio gyvenimo pasiekimai; ko šiame gyvenime pravartu siekti, kad mirties akivaizdoje nepajustume taip ir neatradę tikrosios laimės.
– Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje mes esame taip labai orientuoti į sėkmę, rezultatų siekimą?
– Kai anksčiau apie tai galvodavau, man kildavo visokių abejonių, bet pastaruoju metu – dėl Anastasijos Novych knygų, gilinimosi į save ir kitus – atėjo aiškesnis suvokimas šiuo klausimu.
Esmė ta, jog visa mūsų civilizacija yra pasukusi vartotojiškos visuomenės link, kurios pagrindinis tikslas – pasiekti profesinių aukštumų, užsidirbti pinigų. Dėl to ir esame orientuoti į rezultatų siekimą, o sėkmę tapatiname su kažkokiais išoriniais pasiekimais, finansine padėtimi.
Problema ir ta, kad daugumos žmonių tos pačios laimės supratimas susiaurėja iki tokių dalykų, kaip karjera ar šeima. Kitaip tariant, daugelis tiki, kad laimė gyvenime priklauso nuo išorinių dalykų.
– Jūsų manymu, kaip visa tai mus veikia?
– Manau, jog sėkmės ir laimės tapatinimas su materialiais, išoriniais dalykais prieštarauja žmogaus prigimčiai. Galbūt todėl šiandien tiek daug žmonių yra nelaimingi, serga depresija ar patiria kitų psichologinių problemų.
Aišku, nenoriu pasakyti, kad turėtume atsiskirti nuo gyvenimo ir apsigyventi kur nors uoloje. Puikiai suprantu, jog žmogui norisi turėti būstą, darbą, šeimą, vaikų.
Problemos prasideda tada, kai šeima ar karjera tampa pagrindiniu gyvenimo tikslu – tai neišvengiamai veikia žmogaus būseną, ir ne į teigiamą pusę.
Kada žmogus atpažįsta tas programas ir suvokia, kad tai yra tik jo dalis, o ne jo esmė, tampa daug lengviau keistis.
– Iš kur kyla baimė klysti, susidurti su nesėkmėmis?
– Kada lyginiesi ir konkuruoji su kitais, tada ir bijai suklysti. Tačiau tai neišvengiama: visada atsiras žmogus, kuris tave aplenks.
Kitas dalykas, kai žmogus geba į nesėkmes ir klaidas pažvelgti kaip į pamokas, tada baimė nebetenka prasmės. Nes jis žino, kad klaida ar nesėkmė yra patirtis, kuri išmoko naujų dalykų ar bent jau to, ko vengti ateityje.
Ir išties yra žmonių, kurie išgyvena skyrybas, verslo žlugimą, tačiau pabūna su savimi, paanalizuoja priežastis, kodėl taip įvyko, ir toliau eina per gyvenimą, netgi dar sėkmingiau. Tuo tarpu kitiems pakanka smulkmenos, kad gyvenimas taptų tragedija.
– O kur dažniausiai žmonės „stringa“? Kokias pamokas būna sunkiausia išmokti?
– Žmonėms sunkiausia išmokti pamokas iš tų nesėkmių, kurios kartojasi. Pavyzdžiui, atsikratyti negatyvių, šabloniškų reakcijų tam tikrose situacijose.
Bet kol žmogus gyvena su materialistine, vartotojiška pasaulėžiūra, nesigilina į savo vidinį pasaulį, tol vaikystėje tėvų ar auklėtojų įdiegtos programos – žmogų dažnai atvedančios prie nesėkmių – nesikeičia ir toliau veikia.
Beje, kada žmogus atpažįsta tas programas ir suvokia, kad tai yra tik jo dalis, o ne jo esmė, tampa daug lengviau keistis.
Kitas dalykas, žmonės stringa ir dėl to, kad dažniausiai pokyčiai reikalauja ilgo, kasdienio darbo. Jie pagauna įkvėpimą, supranta, kad turi elgtis kitaip, bet praeina savaitė, mėnuo, „užgriūna“ kažkokios problemos ar dar kas, ir jie pamiršta, ką buvo pasižadėję sau.
Dėl to ir yra svarbiausia gyvenime – pažinti save ir išmokti dirbti su savimi.
Žmonėms sunkiausia išmokti pamokas iš tų nesėkmių, kurios kartojasi.
– Kaip jūs suprantate savęs pažinimą?
– Savęs pažinimas vyksta, kada išmoksti visą dieną būti tokios būsenos, kai truputį dėmesio skiri savęs stebėjimui. Darai darbus, eini, važiuoji, su kažkuo bendrauji, bet išlaikai tą vidinį stebėtoją, kuris stebi reakcijas, mintis, jausmus tavyje.
Ir tokia būsena iš tikrųjų suteikia gerų rezultatų. Tada pradedi vis labiau pastebėti savyje veikiančias programas, tai, kad tavo reakcijos yra šabloniškos (kartojasi), kad į panašius dirgiklius reaguoji panašiai. O kai tą supranti, gali keistis.
– Jūs prieš tai minėjote, kad žmonės, savo laimę ir sėkmę siejantys su išoriniais dalykais, nepatirs tikrosios laimės. Kodėl taip yra?
– Gyvenimas bėga greitai. Su amžiumi sensta kūnas, po truputį ir smegenys pradeda lėčiau veikti, tai natūralu, kad žmogus ilgainiui vis labiau ima pralaimėti toje konkurencinėje kovoje.
Ir dažnai žmogus, artėjantis prie mirties, suvokia, kad nei sukaupti pinigai, nei gražus namas ar puiki šeima – nedžiugina, nes visą tą vis tiek reikės palikti.
Aišku, tikrai būna tų akimirkų, kada kažko labai sieki ir tai gauni, pavyzdžiui, norimą poziciją darbovietėje. Ir tada tikrai patiri daug laimės. Bet tai yra trumpalaikė laimė – pasidžiaugi savaitę, mėnesį, gal metus, ir tai praeina. Kiekvienas mūsų gali tą pasitikrinti.
Suprantu, kad galbūt kažkas nesutiktų, jog šeima negali suteikti tikrosios laimės. Ir pritariu, kad šeima yra tikrai arčiau tos laimės, nei karjera ar pinigai. Bet vis tiek tai yra išorinis dalykas. Laimingą šeimą turėdamas žmogus gal lengviau atsities po gyvenimiškų sunkumų, bet tik tiek.
– Kur tuomet slypi ta tikroji laimė?
– Man yra artimas egzistencializmas, ir tikiu, kad žmogus kaip gimsta vienas, taip ir miršta vienas. Dėl to tik jis pats sau gali būti tuo tikruoju laimės šaltiniu. Tikrieji namai yra mūsų viduje.
Todėl jei žmogus nesigilins į save ir neatras ryšio su savo siela, savo giluminiais jausmais, nei geri namai, nei sėkminga karjera ar puiki šeima tos laimės nesuteiks. Kad ir kaip komfortiškai žmogus gyventų, nejausdamas ryšio su savo dvasiniu pasauliu, jis jausis našlaičiu savo namuose.
Manau, jog tik per savęs pažinimą galima atrasti savo dvasinį pradą.
Ir tą gali pripažinti kiekvienas žmogus, kada jis lieka vienas. Nes kada lieki vienas, tu gali pajausti, kiek tavyje liūdesio, nerimo yra, kurio nekompensuoja nei pinigai banke, nei mylinti šeima; arba – koks tu vis dėlto esi laimingas, nors ir stokoji pinigų ar nesi sukūręs šeimos.
– Galima manyti, kad jei būdami vieni nesijaučiame gerai, tai rodo, kad visgi nesame laimingi?
– Taip, ir tas neramumas būnant vienumoje rodo, kad esame pamiršę ryšį su savo dvasiniu pasauliu.
Deja, šiuolaikinėje materialistinėje visuomenėje daug žmonių tampa skeptiški, kai kalba pasisuka apie dvasią, sielą, Dievą. Ir iš dalies jie teisūs, nes protu to nesuvoksi, neapmąstysi – savo dvasinę sudedamąją galime pajusti tik per giluminius jausmus, intuiciją, sąžinę.
Aišku, nereikia kažkuo aklai tikėti, nes aklas tikėjimas nieko gero neduoda. Manau, jog tik per savęs pažinimą galima atrasti savo dvasinį pradą.
– Grįžtant prie pokalbio pradžios: kas padėtų žmogui tvarkytis su nesėkmėmis ir priimti jas, kad jos augintų, o ne smukdytų ar mažintų pasitikėjimą savimi?
– Jeigu žmogų labai paveikia nesėkmės, jeigu smulkmenos jį išmuša iš vėžių, vadinasi, jis yra visiškai susikoncentravęs į savo ego – mintis, kūną. O kai esi labai susikoncentravęs į save ir gyveni tokiame siaurame savo pasaulėlyje, tada ir būni sujautrėjęs: užlipa kas nors ant kojos autobuse ir iškart – tragedija.
Tai tokiems žmonėms pirma siūlyčiau sustoti, ramiai atsisėsti, atsipalaiduoti, pamiršti rūpesčius ir pabandyti savęs paklausti: „Kas aš esu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Dėl ko aš gyvenu?“ Kartais tokie klausimai užveda žmogų ant kelio ir padeda pamatyti, kad visgi tos nesėkmės gyvenimo kontekste yra tokios nereikšmingos.
Kitas paprastesnis būdas – gal tiesiog daugiau norėti, užsibrėžti aukštesnių tikslų, negu diktuoja visuomenė, žiniasklaida, valdžia. Juk sakoma, kad žmogaus minties jėga yra galinga, o smegenų resursų turime daug daugiau, nei išnaudojame.
Galiausiai, gyventi tampa daug lengviau, kada į gyvenimą pradedi žiūrėti kaip į mokyklą: kažkur suklysti, kažkas nepasiseka – tada žinai, kurioje vietoje reikia labiau pasistengti ir kur gali patobulėti.
