Anot jo, fizinis naikinimas – akivaizdus ir baisus, bet informacinis mūsų dėmesio okupavimas, antrinis ir nebūtinai akivaizdus.
„Gąsdinimas ir baimės užkrato platinimas – tai karas, kuris nėra matomas ir paralyžiuoja arba apakina“, – sako jis.
Pasak mokslų daktaro, šiuo metu ukrainiečiai laikosi fiziniame kare, o mūsų užduotis yra atsilaikyti psichologiniame gąsdinimo kare ir kurti gyvenimą, kad įveiktume blogį.
„Praėjus pirmam šokui, turime pakelti galvą ir apsidairyti. Išsiaiškinti, ko reikia artimiesiems, kolegoms, darbui ir kitiems. Turime tęsti gyvenimą – jis nėra toks pat normalus, bet jis nesibaigė. Atskirkime, ką galime kontroliuoti, – kasdienius darbus, bendravimą su žmonėmis, indėlį į pagalbą, ir ko negalime – tiesioginių karinių veiksmų, saugios ir ramios ateities, aiškumo dėl rytojaus“, – siūlo mokslų daktaras.
Pasak jo, esant tokioms situacijoms išryškėja trys veiksmų grupės: pirminio šoko, atsparumo išlaikymo, kai ruošiamasi ilgo laikotarpio distancijai, ir atsistatymo.
„Ištikus šokui atpažįstama, kad mus išmušė iš vėžių. Pripažįstama, kad esame pažeidžiami, bet turime susigrąžinti kontrolės jausmą – nepamiršti kvėpuoti, ypač, kai susiduriame su karo baisumais. Vėliau atsitokėjame, bet karas tęsiasi, o mes saugome gyvenimą.
Pasikalbėkime su kitais – normalizuokime savo sukrėtimą. Juk ir kitiems panašiai baisu, pikta, bejėgiška. Pabandykime atsakyti, kas mums atsitiko, ką mums jau padarė prasidėjęs karas?“ – rekomenduoja dr. V.Keturakis.
Antru veiksniu būtina puoselėti atsparumą, bet nevengiant pripažinti, kad tai išbandymas visiems.
Pasak jo, tai laikotarpis, kuris iš kiekvieno reikalauja daugiau fizinių ir psichinių jėgų nei įprastai. Tad labai svarbu pasirūpinti savimi, atstatyti jėgas, nenusinulinti, o puoselėti tarpusavio palaikymo tinklus, padedant ne tik ukrainiečiams. Taip pat itin svarbu būti atlaidiems, geranoriškiems vieni kitiems, palaikyti ryšį ir kalbėti ne tik apie karą.
Būtina laikytis darbo struktūros, kasdienybės rutinos – tai bus išorinės atramos, sukylant emocijų audroms.
„Būtina sukurti ir laikytis darbo struktūros, kasdienybės rutinos – tai bus išorinės atramos, sukylant emocijų audroms“, – sako dr. V.Keturakis.
Anot jo, galimą kaltę ir gėdą dėl to, kad esame saugesni nei kariaujantys reikia sutikti oriai ir nuolankiai.
„Taip, mes esame tik mirtingieji. Dar kartą, karas nepalieka sveikų – mes visi tampame pažymėti, kai kurie – ir fiziškai, o visi – moraliai ir emociškai“, – teigia dr. V.Keturakis.
Siekiant atsistatyti, padės ir fizinis aktyvumas įtampai mažinti.
„Judėkime fiziškai – pasivaikščiokime, sportuokime. Visos įtampos apsigyvena kūne ir joms reikia veiklos.
Rekomenduoju rasti, kam galima padėti, nes pagalba kitiems padės ir patiems. Turim pripažinti realybę – praradome ramybę, taiką, bet gyvenimas tikrai nesibaigė“, – sako jis.
Anot jo, karą laimi tie, kurie teisūs ir ištveria.
