15min GYVENIMAS psichologės psichoterapeutės A.Pikšrienės pasiteiravo, kas lemia žmogaus psichologinį tvirtumą ir kiek jį sąlygoja vaikystės patirtys; ar pozityvumas išties išlaisvina nuo sunkumų; kaip tapti psichologiškai atsparesniu ir kuo tai aktualu šiandienos kontekste.
– Pasauliniu mastu kalbama, jog žmonija išgyvena krizę. Kuo svarbus psichologinis atsparumas šiandienos kontekste? Kaip manote, nuo ko priklausys, kaip kiekvieną mūsų ši krizė paveiks?
– Tikrai šiuo metu pasaulis išgyvena didžiulę krizę. Žmonės serga, nerimauja, netenka darbo, pajamų, savo artimųjų. Žlunga verslai, ateities planai, svajonės. Vyksta daug dalykų, kurie yra neprognozuojami, nekontroliuojami, nuo mūsų nepriklauso.
Vienaip ar kitaip ši krizė palies mus visus. Kaip – priklauso nuo daugelio dalykų: medicininės pagalbos, politinių sprendimų, ekonominių priemonių, nuo mūsų visų vieningumo, o taip pat ir psichologinio atsparumo.
Psichologinis atsparumas – net ir jaučiant nerimą ar baimę – padeda atrasti būdų, kaip nepalūžti, išbūti. Jis padės ir spręsti problemas, atsiradusias dėl šios krizės.
– Kaip apskritai galime suprasti psichologinį atsparumą?
– Net jei ir prieš kelis mėnesius būtume paklausę minios žmonių, ką jie patyrė savo gyvenime, tikrai būtume atradę, kad daugelis jų išgyveno kažką labai sunkaus. Pavyzdžiui, artimojo mirtį, skyrybas, darbo praradimą, sunkią ligą, avariją, nevaisingumą ar kaip tik neplanuotą nėštumą.
Man atrodo, kad psichologinis atsparumas yra apie tai, kaip mums pavyksta susitvarkyti su savo jausmais, savijauta bei imtis veiksmų, susidūrus su sunkumais; kaip mums pavyksta „išlipti“ iš krizinių situacijų – ar palūžtame, ar atrandame būdų, kaip išgyventi, atstatyti save, savo gyvenimą.
Kitaip tariant, psichologinis atsparumas yra gebėjimas ištverti sunkumus ir įveikti juos. O tie sunkumai ir iššūkiai gali būti labai įvairūs: ir labai dideli, ir ne tokie dideli, bet svarbūs, paliečiantys emocine prasme.
Beje, kartais žmonėms atrodo, kad jeigu esi psichologiškai tvirtas ir atsparus, tai neva reiškia, kad iškilus sunkumams nejauti nemalonių jausmų. Bet taip nėra, nes psichologiškai atsparūs žmonės taip pat jaučia baimę, pyktį, liūdesį, kančią ir kitus jausmus, tiesiog jie geba savyje atrasti jėgų su jais tvarkytis ir dėl to lengviau įveikia gyvenimo iššūkius.
– Kas lemia žmogaus psichologinį atsparumą?
– Mes iš prigimties esame labai skirtingi: skiriasi mūsų nervinė sistema, aktyvumas, jautrumas aplinkos signalams. O tai iš dalies veikia ir mūsų psichologinį atsparumą.
Tačiau jo formavimuisi dar svarbiau, kokia buvo mūsų vaikystė, santykiai su tėvais, ko išmokome iš aplink esančių žmonių, kas ir kaip mums padėjo įveikti sunkumus kuomet buvome dar visai maži.
Aišku, psichologinis atsparumas gyvenimo eigoje gali keistis: stiprėti arba silpnėti, priklausomai nuo to, kaip įveikiame sunkumus, su kuriais susiduriame.
Jį galime ugdyti ir patys: skaitydami knygas, ieškodami būdų, kurie mums padeda sustiprėti, nusiraminti, įprasminti save, įveikti problemas.
– Ar sudėtingą vaikystę patyrę ir daug sunkumų matę žmonės yra psichologiškai atsparesni, ar atvirkščiai – sutraumuoti, palaužti?
– Būna visaip, juk mes visi esame skirtingi. Gali būti, kad nors žmogus turėjo daug sunkių patyrimų gyvenime, jis turėjo ir galimybių juos įveikti: galbūt jį supo palaikantys, mylintys žmonės arba jis atrado veiklų, kurios jį sustiprino.
Sėkmingai įveikus sunkumus, psichologinis atsparumas stiprėja, didėja. Tad kuo daugiau sunkumų patiriame ir sėkmingai juos įveikiame, tuo psichologiškai atsparesni tampame. Čia kaip su bet kokios kompetencijos, įgūdžio ugdymu.
Kita vertus, savo darbe kartais susiduriu su žmonėmis, kurie yra patyrę tokių sunkių dalykų gyvenime, kad išgirdus jų gyvenimo istoriją, kyla nuostaba ir susižavėjimas: kaip jie taip gerai funkcionuoja? Atrodo, lyg ir nebuvo žmonių, kurie padėtų, o kriziniai įvykiai sekė vienas po kito, bet jie vis tiek kažkaip sugebėjo atsistatyti.
Panašu, kad kartais žmogui užtenka labai mažų dalykų, kurie įkvėptų viltį ir tikėjimą, suteiktų kantrybės ir padėtų išlaukti, išbūti tuose sunkumuose.
Žmogui užtenka labai mažų dalykų, kurie įkvėptų viltį ir tikėjimą.
– O kaip psichologinis atsparumas siejasi su žmogaus mąstymu, pasaulėžiūra? Kokiomis savybėmis pasižymi psichologiškai atsparūs žmonės?
– Man atrodo, kad psichologiškai atsparūs žmonės turi tam tikrus mąstymo būdus ir mechanizmus. Pirmiausia tai bandymas priimti realybę tokią, kokia ji yra, bet tuo pačiu su ja kažkaip tvarkytis.
Psichologiškai atsparūs žmonės žino, kad gyvenimas yra įvairus ir anksčiau ar vėliau sunkumų neišvengsime. Juk nebūna, kad nugyventume gyvenimą nepatirdami iššūkių ar kažkokių sunkių išgyvenimų. Tad priėmimas ir žinojimas to, kad gyvenimas nėra vien rožėmis klotas ir ne visada būna lengvas, sakyčiau, būdingas psichologiškai atspariems žmonėms.
Tai nereiškia, kad psichologiškai atsparūs žmonės laukia ar nori iššūkių, nesėkmių, krizių. Bet jie žino, kad visa tai ateis, kad bus nelengva, sunku, o jie galbūt jausis pikti, liūdni, beviltiški. Taip pat jie žino, kad atras būdų, ką su tuo daryti, kaip tą įveikti.
– Dabar daug kalbama apie minčių galią ir pozityvumo svarbą, tai, kad pozityvus mąstymas pritraukia pozityvius dalykus ir situacijas. Jūs tam pritariate?
– Kad ir kaip norėtųsi žmogui būti tokiam galingam, viską kontroliuoti ir nulemti savo gyvenime, gyvenimas veikia ne taip. Yra dalykų, kurie nuo mūsų priklauso, bet yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso.
Kartais tokios frazės, kaip „čia nieko blogo“, „tu tik kitaip mąstyk ir viskas bus gerai“, „žiūrėk į gyvenimą pozityviai, kodėl liūdi, pyksti“, – gali netgi neigiamai paveikti, nuslopinti tikėjimą savimi.
Kiekvieno gyvenime gali būti etapų, kada tiesiog negali atsikelti iš lovos.
Kiekvieno gyvenime gali būti etapų, kada tiesiog negali atsikelti iš lovos, nes tau labai sunku, kada paprasčiausiai neturi galių, jėgų pozityviai mąstyti. Tai yra tik iliuzija, kad visada viską gali labai greitai ar lengvai pakeisti.
Pozityvumas svarbus, kad pamatytum ir koncentruotumeis į gerus dalykus, kurie yra tavo gyvenime, į tai, ką sugebi, kokios tavo stiprybės, kas nuo tavęs priklauso; kad išlaikytum viltį, tikėjimą, jog galima judėti pirmyn ir įveikti sunkumus.
Tačiau svarbu priimti ir tai, kad ne viskas vyks taip, kaip nori, kad ne viską sukontroliuosi. Tam, aišku, reikia nemažai patirties, išminties ir pastangų.
– Grįžtant prie psichologinio atsparumo, kaip jį galima sustiprinti?
– Vienas iš pagrindinių dalykų yra gebėjimas pažinti save, savo vidinius procesus, jausmus ir juos valdyti, išreikšti tinkamu būdu.
Nes kai mes reaguojame vien jausmu, galime pridaryti dalykų, kurie mums bus žalingi (ypač, kai tai pradeda kartotis, tęstis nuolatos). O kai atpažįstame savo jausmus ir išmokstame su jais išbūti, užuot nusiraminimui „naudoję“ taurę vyno ar šokolado plytelę, pasirenkame, pavyzdžiui, išsikalbėti, pasivaikščioti ar pabėgioti.
Taigi, kad būtume atsparesni ir sėkmingiau įveiktume sunkumus, turime gebėti suprasti, kas vyksta mūsų viduje ir kaip galime sau geriau padėti. Ir čia ne vien apie jausmus ir emocijas, bet ir apie kūno, proto, dvasios, sielos poreikius; elgesį su savimi ir kitais; atpažinimą dalykų, kurie padeda, o kurie – kenkia.
Kai atsiranda savęs pajautimas, gebėjimas atsižvelgti į savo poreikius ir save kontroliuoti, tada daug mažesnė tikimybė, kad ištiks panikos priepuolis, depresyvi nuotaika ar kažkokie psichosomatiniai sutrikimai.
Kitas dalykas, tam, kad sunkiais gyvenimo etapais sustiprėtume, reikia aktyviai ieškoti, kaip sau padėti, o ne laukti, kad kažkas savaime pasikeistų.
Turime tokių posakių, kaip kad laikas gydo žaizdas. Bet ne laikas gydo žaizdas, o priemonės, kurias mes naudojame. Aišku, laikas reikalingas, kad įvyktų pokyčiai, bet vien tik laukiant situacija sunkėja, kaip negydoma žaizda tampa skausmingesnė, gilesnė.
Beje, savigydos priemonių kartais pavyksta atrasti prisiminus, kas anksčiau padėjo įveikti sunkumus, o kas – juos gilino. Ir jeigu pavyksta prisiminti, kad ankstesnėse situacijose padėjo, pavyzdžiui, sportas, kūrybinė veikla, knyga ar išsikalbėjimas, tikėtina, kad tai padės ir vėl.
O jei seni metodai neveikia (nes taip gali būti), reikėtų ieškoti naujų. Šiuo metu galima rasti daug patarimų, kaip išgyventi karantiną (pvz., tvarkytis, mankštintis, paskambinti artimiesiems) – galbūt juos išbandžius pavyks atrasti kažką, kas padeda.
Galiausiai, man atrodo, kad patiriant sunkumų labai svarbu nelikti vienam. Svarbu išmokti priimti pagalbą ir išmokti ieškoti, prašyti jos. Kartais kiti žmonės padeda pamatyti, kad už tamsių debesų yra saulė. Kiekviena audra, kiekviena krizė turi savo pradžią, turi ir pabaigą.
