Akivaizdu, bet kaskart pribloškia – mes esame mirtingi
Psichologinio streso skalėje artimojo netektis yra skausmingesnė už skyrybas, darbo praradimą ir kitas netektis. Ji prilygsta nebent prievartiniam ištrėmimui.
„Netekties jausmai beveik visada prieštaringi: liūdesys, širdgėla, pasimetimas, nerimas, pyktis, kaltė, savigrauža, kitų kaltinimas, įtampa, baimė, bejėgiškumas, tuštuma. Norisi užsimiršti, negalvoti, nejausti. Bet tai neįmanoma“, – interviu apie netektis yra sakiusi knygos „Netekčių psichologija“ autorė, egzistencinės psichoterapijos atstovė Kristina Ona Polukordienė.
Jeigu aplinkiniai sudaro sąlygas išsikalbėti, nevaidina, kad iš tiesų viskas gerai, pasiteirauja apie jausmus – tai jau yra labai daug.
Beje, ši psichoterapeutė pastebi, kad šiuolaikinėje kultūroje, kurioje įsigali amžinos jaunystės, sveikatos kultas, mirčiai ir su ja susijusiems ritualams lieka vis mažiau vietos. Kitaip tariant, mirus artimajam „netikėtai“ suprantame, kad ir mes esame mirtingi. Ir mūsų laikas taip pat baigsis. Slopiname tokius jausmus, kaip pyktis, liūdesys, nerimas. Tačiau neišjaustos netektys, pasak K.O.Polukordienės, virsta ligomis, energijos trūkumu, nesugebėjimu kurti naujų santykių.
Su staigiomis netektimis, tokiomis kaip smurtinės mirtys, savižudybės susidūrusius artimuosius konsultuojanti psichologė-psichoterapeutė Virginija Mikėnienė svarsto, kad neigiamų emocijų slopinimas nėra šių laikų tendencija – taip žmonės yra linkę taip elgtis.
„Žmonėms sudėtinga kalbėti apie sunkumus. Nes žmogus, kalbantis apie neigiamus išgyvenimus, pasidaro pažeidžiamas. Todėl kai žmogui skauda, jis linkęs saugotis. Aplinka, artimieji taip pat gali spausti gedintį žmogų demonstruoti gerą savijautą. Ir nebūtinai iš blogos valios – savo artimuosius norime apsaugoti, kad jie neverktų, nekentėtų. Dėl to neklausiama „Kaip tu jautiesi?“, nes neva nesinori užkabinti skaudžios temos. Tačiau gedinčiam šis klausimas yra tiesiog aukso vertės!“ – sako V.Mikėnienė.
Būkite pasiruošę gauti pliūpsnį neigiamų emocijų
Išsikalbėjimas – puikus vaistas. Aplinkiniai neturėtų skubėti gedinčio raminti žodžiais „viskas praeis“, „viskas bus gerai“. Iš tiesų laikas užgydys žaizdas, tačiau šiuo metu gedintis asmuo nenori to girdėti. Jam reikia nuoširdžių pokalbių ir išklausymo. V.Mikėnienė pastebi, kad žmogus neretai šimtus kartų pasakoja, kaip išgirdo žinią apie mirtį, kaip vyko laidotuvės. Esančius šalia tai net gali pradėti erzinti.
„Žmogus tokiu būdu vėdina, vėdina tas emocijas ir po kažkelinto karto pasakoja jau lengviau. Jeigu aplinkiniai sudaro sąlygas išsikalbėti, nevaidina, kad iš tiesų viskas gerai, pasiteirauja apie jausmus – tai jau yra labai daug. Tai parodo pagarbą gedinčiam žmogui. Didžiulis mitas, kad „jeigu nieko neklausiu, tai jam skaudės mažiau“, arba „jeigu paklausiu, tai draskysiu žaizdą, žmogui bus labai skaudu“. Kaip tik paklausus galima žmogui padėti“, – sako V. Mikėnienė.
Tiesa, nenustebkite, jei žmogus reaguos pernelyg jautriai, grubiai, gal net gausite pykčio dozę – jis kenčia, todėl šiuo metu turi teisę būti emocionalus, elgtis neįprastai.
„Tuo metu, kai labai skauda, pokalbis yra kaip nuskausminamieji. Iki kito stipraus skausmo“, – sakė psichologė.
Neišjaustos netektys virsta ligomis, energijos trūkumu, nesugebėjimu kurti naujų santykių.
Sakoma, laikas gydo žaizdas. Tačiau kaip apibrėžti tą „laiką“? Kada jau metas sunerimti, kad iš gedulo žmogus negali išeiti?
„Užsitęsęs gedėjimas, patologinis gedėjimas tęsiasi labai ilgai ir tas skausmas gali išsiveržti per kažkokius fizinius simptomus, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimus. Mūsų skausmas vis tiek randa kelią, kaip „išeiti“ į išorę, kaip parodyti, kad viduje – skauda. Jis pasireiškia kokios nors ligos pavidalu“, – sakė V. Mikėnienė.
Psichologė pridūrė, kad žmonės yra labai skirtingi, ir gali būti, kad tos pačios šeimos vaikai – broliai ir seserys savo mamos ar tėčio netektį išgyvena ir į ją reaguoja visiškai skirtingai.
„Neišgedėto sielvarto pasekmės taip pat gali pasireikšti skirtingai. Keli iš požymių: nemiga, mintys apie mirusįjį, nors jau praėjo ilgesnis laikas po laidotuvių, kai žmogus negali grįžti į įprastą savo gyvenimo ritmą, atlikti kasdienių užduočių, tokių kaip darbas, maisto gaminimas, namų ruoša. Ir visa tai tęsiasi kelis mėnesius, situacija nė kiek negerėja“, – kalbėjo pašnekovė.
Neišjaustas emocinis skausmas gali tapti galvos, pilvo ar kitos jautrios vietos negalavimu.
Kokie požymiai rodo, kad vienas/-a šio skausmo nepakelsite?
„Pirmoji netekties stadija – šokas. Dažniausiai ji lydi visų laidotuvių metu ir tik po jų ateina didžiulis skausmas, atsiveria didžiulė duobė, praraja. Ir ji jau trunka tikrai ilgai – apie metus“, – sakė V. Mikėnienė.
Per metų ciklą, psichologės teigimu, išgyvename visas datas: pirmosios Kalėdos be mirusiojo, jo gimtadienis, kurio nebešvenčiame (arba švenčiame visiškai kitaip), įvairios vietos, kurias tradiciškai kartą per metus aplankote.
Dar lieka mirusiojo daiktai – per kokį laikotarpį būtų racionalu juos sutvarkyti?
„Koks laikas tam tinkamiausias – labai individualu. Kaip psichologė tik galėčiau patarti nedaryti impulsyvių, skubotų sprendimų. Jei galvojate: „Greitai atsikratysiu visų daiktų ir tada nejausiu skausmo.“ Gaila, bet taip nėra“, – pabrėžė V. Mikėnienė. Spontaniškas elgesys gali pakenkti vėliau, nes galbūt norėsite dar kartą prisiliesti prie mirusiojo daiktų, o jų jau nebeturėsite. Be to, prisilietimas prie mirusiojo daiktų, verkimas taip pat padeda išgyventi netekties skausmą.
„Kraštutinumas būtų daug metų visiškai nejudinti nieko mirusiojo kambaryje – nekloti lovos, neišmesti nė vieno daikto. Tuomet tas kambarys taptų tarsi kažkoks altorius. Tokiu atveju specialistai jau sakytų, kad reikia susirūpinti“, – sakė V. Mikėnienė.
Kad žmogus pats savarankiškai neįveiks netekties skausmo rodo tai, kad po kelių mėnesių negrįžta noras rūpintis savimi – maistu, poilsiu, miegu ir higiena. Taip pat jei žmogus įninka į priklausomybes: alkoholį, narkotikus, netgi persivalgymą.
Kreiptis į specialistus reikėtų, jei kamuoja keistos mintys, ir ypač – jei į galvą lenda mintys apie savižudybę.
Gedėjimo stadijos
Kartais stebint vieną artimiausių žmonių praradusį asmenį, atrodo, tarsi jis nedemonstruoja jokių emocijų, kalba tarsi robotas. Taip yra todėl, kad žmogus išgyvena šoko stadiją.
„Tai yra tarsi žmogaus savisaugos mechanizmas. Šoko būsena būdinga netikėtoms mirtims, kai visiškai to nesitikėjome. Jei toks skausmas iškart užgriūtų visa jėga, žmogus turbūt negalėtų atlaikyti. Tačiau po šoko ateina begalinio skausmo ir liūdesio etapas, kuris, atrodo, niekada nesibaigs. Suvoki, kad to žmogaus jau niekuomet nebebus ir tada taip skauda, kad, rodos, tas skausmas neturi nei pradžios, nei pabaigos“, – kalbėjo V. Mikėnienė.
Vis tik po pusmečio ar metų – vėlgi, kiekvienam skirtingai – žmogus pradeda pastebėti savo aplinkoje pozityvius aspektus: galbūt šyla oras, galbūt jau norisi su šunimi išeiti į lauką pasivaikščioti, jau ir kažkoks patiekalas vėl pasidaro skanus, gal pagaliau pavyksta gerai išsimiegoti.
„Tada po truputį pradedama artėti prie „susitaikymo“ etapo. Kai norisi tvarkytis namus, gal ir baldus kokius pastumdyt. Kyla noras pakeisti savo išvaizdą, pavyzdžiui, nusikirpti plaukus – tai rodo, kad atėjo susitaikymas“, – sakė psichologė.
Jei bendraujame su aplinkiniais – su mirtimi anksčiau ar vėliau susidursime
Ji pridūrė, jog etapų galima išskirti ir daugiau – tačiau svarbiausia žinoti, kad tai, kaip jaučiatės, yra visiškai normalu. „Gedintys kartais girdi savo artimąjį, neva mato jį autobuse, laukia grįžtančio iš darbo – tai yra normalios reakcijos“, – sakė V. Mikėnienė. Psichologė taip pat perspėjo, kad raminamieji vaistai ar alkoholis tik sukuria iliuziją, kad tuo momentu skauda mažiau.
„Gaila, bet yra dalykų, kuriuos gali pagydyti tik laikas. Ir kad ir kaip būtų sunku, kad ir kaip būtų liūdna, kito būdo nėra. Galite būti tikri – su artimųjų netektimi anksčiau ar vėliau susidursite. Todėl tai yra kiekvieno iš mūsų egzistencinis iššūkis. Nepaisant to būsimo skausmo, vis tiek verta kurti santykius“, – sako V. Mikėnienė.
Jei nerimaujate, ar sielvartas nesitęsia per ilgai, ar tai, ką jaučiate yra normalu – nueikite pas specialistą pasitikrinti ir pasitarti.
Psichologė netgi svarstė, jog jei nerimaujate, ar sielvartas nesitęsia per ilgai, ar tai, ką jaučiate yra normalu – nueikite pas specialistą pasitikrinti ir pasitarti. Tai tolygu periodinei dantų apžiūrai – būsite užtikrinti, kad viskas gerai, arba kad jums reikia pagalbos.
Kodėl svarbu nebijoti žodžio „mirtis“?
Psichologė Vytautė Venčkauskienė žurnalui „Amžinybės link“ duotame interviu taip pat pabrėžė, kad kalbant su gedinčiu nereikėtų vartoti žodžių „paliko, išėjo“. Nors „mirė“ ar „nusižudė“ skamba žiauriau, tai yra realybė ir vartodami tokius žodžius padedame gedinčiam įveikti pirmąją gedėjimo stadiją – priimti faktą, kad artimasis mirė ir niekuomet nebegrįš.
Klinikinė psichologė Eglė Šekštelienė interviu 15min yra sakiusi, jog svarbu nepamiršti valgyti, rūpintis savo higiena ir gerai išsimiegoti, t.y. neignoruoti savo fizinių poreikių. Jei šeimoje nėra įprasta atsiverti, dalintis jausmais, pravers dienoraščio rašymas.
Išgyventi netektį padeda tam tikri ritualai, kai susikuriate jums priimtinus būdus, kaip paminėti svarbias datas – mirusiojo mirties metines ar jo gimtadienį. Galite nuvykti į vietą, kur lankėtės kartu su velioniu, perversti bendrus šeimos nuotraukų albumus.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, dalinai finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
