„Buvo įsitikinęs, kad esame vienas kitam skirti“
Renata su Aurimu susipažino daugiau kaip prieš metus per vieną renginį. Du jauni, žavūs ir bendraujantys žmonės netruko patraukti vienas kito dėmesį. Kaip dažnai ir būna – apsikeitę kontaktais pradėjo megzti pažintį.
„Įtarti, kad kas nors galėtų būti ne taip, nebuvo net minties. Jis aktyvus, idėjų kupinas žmogus, visad rasdavo būdų, kaip šauniai praleisti laisvalaikį, ką nuveikti, kur nueiti, o ir sutarėme puikiai, atrodė, kad viskas tiesiog gerai klostosi“, – pasakojo 29-erių Renata.
Taip juodu bendravo daugiau kaip pusmetį, ir, jaunos moters teigimu, net jei ir buvo dalykų, kurie užkliūdavo, nekreipė į juos dėmesio.
„Mes visada svajojame apie tokius santykius, kur viskas klostosi tiesiog idealiai, kai kitas žmogus supranta tave iš pusės žodžio arba daro ar mąsto taip, kaip ir tu įsivaizduoji. Juk nepulsi nurašyti, kad žmogus keistas arba turi rimtų psichikos problemų tik todėl, kad vieną ar kitą kartą nesutapo požiūriai į situaciją“, – svarstė pašnekovė.
Renatos teigimu, sunku pasakyti, kada ta iš pradžių puikiai nuteikusi pažintis ir užgimęs bendravimas pradėjo virsti į priešingą pusę – svarstymus, ar tikrai šiems dviem žmonėms pakeliui.
Mane pribloškė jo keliamas klausimas, kaip galiu viena nuspręsti, kad turime nutraukti bendravimą.
„Ilgainiui pajutau, kad vis dėlto pradeda užkliūti daugiau dalykų: svajonės, norai, planai pradeda sunkiai derėti su realybe ir galimybėmis. Tai nebuvo priežastis, paskatinusi manyti, kad Aurimui ne visi namie, tik pradėjau savęs klausti, ar tikrai noriu tokio žmogaus, kartais labai hiperbolizuotai vaikštančio padebesiais“, – sakė moteris.
Kurį laiką retinusi susitikimus, nes šie buvo tapę kasdieniai, Renata apsisprendė, kad vis dėlto jiems ne pakeliui. „Kai pasakiau, kad nebematau prasmės tęsti bendravimą, Aurimas tikrai labai stengėsi, rodė begalinį dėmesį, žadėjo rojų, o ne gyvenimą, kad tik būtume kartu. Tada mane pribloškė jo keliamas klausimas, kaip galiu viena nuspręsti, kad turime nutraukti bendravimą. Jis man tvirtino, kad mes esame skirti vienas kitam, todėl privalome kurti šiuos santykius“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak moters, porą metų už ją vyresnis vyras neigiamą atsaką į visus jo ketinimus ir siūlymus priėmė ir suprato tik labai trumpam. Kai Renata paprašė Aurimo nebeskambinti, nerašyti ir, aišku, nebesimatyti, prasidėjo lengva ataka, kuri ilgainiui virto rimtu persekiojimu. Nuo, atrodytų, paprastų meilės laiškų ir mėginimų išsiaiškinti, ko jam trūksta, kaip jis gali pasikeisti, viskas išaugo į labai perdėtą nepageidaujamą dėmesį, ilgus laiškus, žinutes, skambučius, į kuriuos neatsakoma, prie durų paliekamas dovanas ir pan.
Kai siunčiamuose laiškuose ir žinutėse pradėjo atsirasti grasinančio pobūdžio sakinių, pavyzdžiui, kad tėvai tavęs neišmokė tam tikrų dalykų, vadinasi, išmokysiu aš, pasvarstymų, kaip nesaugu vienai vakarais vaikščioti ir pan.
Ir taip ilgai tempusi ir ranka numojusi Renata galiausiai kreipėsi į policiją. Ji nežino, kas konkrečiai lėmė tokį sprendimą, bet laiškai, žinutės ir skambučiai baigėsi. Ar tai jau pabaiga, parodys laikas.
Sakė, kad padarys laimingiausiu vyru
Tai pačiai temai tinka ir kita girdėta istorija, tik šioje situacijoje persekiojamu asmeniu tapo vyras. Tadas su Greta susipažino prieš gerus dešimt metų, kai draugavo su viena artimiausių Gretos draugių – Rugile. Kaip vėliau paaiškės, Greta jau tada buvo jį įsižiūrėjusi. Santykiai su Rugile nutrūko, su Greta jokie ryšiai nebuvo palaikomi daugybę metų. Ir staiga vieną dieną ji jam parašė, susiradusi socialiniame tinkle „Facebook“.
Kaip pasakojo Tadas, tikrai neįtarė nieko panašaus, todėl į bendravimą atsakė. Greta tuo metu gyveno užsienyje, tad gyvai susitikę juodu nebuvo. Bendravimas mezgėsi, tačiau iniciatyvą jam rodė būtent Greta.
Po kurio laiko jos žinutės tapo labai dažnos ir net per dažnos. Tadas tuo metu turėjo merginą, todėl ėmė vengti perdėto bendravimo. Tai pajutusi Greta pradėjo dar aktyviau reikštis.
Vyro teigimu, buvo prieita riba, kai žmogui sakoma: turiu merginą, su kuria gyvenu ir kurią myliu, nenoriu veltis į jokį bendravimą, būk gera, daugiau man neberašyk, o jis tarsi to visai negirdi. Ji jam nuolat rašė, palikdavo balso žinutes, galiausiai grįžo gyventi į Lietuvą, nes buvo šventai įtikėjusi, kad juodu yra vienas kitam skirti ir kad tik ji gali padaryti Tadą laimingą.
Ji buvo šventai įtikėjusi, kad juodu yra vienas kitam skirti ir kad tik ji Tadą gali padaryti laimingą.
Kai situacija tapo sunkiai valdoma (o tai tęsėsi net apie porą metų), vyras kreipėsi į policiją. Nežinia, policijos ar ir artimųjų pagalba, Greta vieną dieną tiesiog dingo. Kaip sakė Tadas: tikiuosi, kad apie jos būklę sužinojo ir šeima, ir galbūt ji gydosi.
Psichologė: jūsų „ne“ ir turi būti ne
Istorijų apie nepageidaujamą dėmesį yra daug ir pačių įvairiausių. Jas savo kabinete nuolat girdi ir psichologai.
„Priklausomų santykių aukų psichologų kabinetuose begalės. Tačiau nebūtinai tai agresyviai persekiojantys ar persekiojami žmonės. Neretai tas persekiojimas vyksta žmonių galvose, kai vis sukasi ir sukasi mintys apie „meilės“ objektą. Tos mintys tampa tikru apsėdimu, atimdamos ramybę, poilsį ir gyvenimą apskritai. Be psichoterapeuto ar psichiatro pagalbos daugeliui nepavyksta iš to apsėdimo ištrūkti“, – sako psichologė-psichoterapeutė Aušra Griškonytė.
Su ja kalbamės, kaip atpažinti potencialų persekiotoją ir ką daryti, kaip reaguoti, kai dėmesys tampa nepageidaujamas.
– Kokie ženklai, žmogaus elgesys išduoda, kad jis gali turėti ar turi psichologinių problemų, kad yra potencialus persekiotojas?
– Susipažindami žmonės yra atsargūs: stebi ir tiria vienas kito elgesį, reakcijas. Jie siekia suvokti, kiek panašios jų vertybės, interesai, kiek tikri, nemeluojantys yra jos / jo elgesys, nuomonių išsakymas. Visa tai užtrunka, nes nėra paprasta greitai įsileisti kitą asmenį į savo pasaulį.
Taip žaibiškai prasideda tik priklausomų nuo idėjos apie meilę asmenų liguisti ryšiai, kurie, deja, visada baigiasi blogai: kančia, nesibaigiančiais ir vis stiprėjančiais konfliktais, smurtu.
Tačiau yra asmenų, kurie šią pažinimo / partnerio tyrinėjimo fazę siekia praleisti. Vakar susipažinę šiandien jau kviečiasi į svečius, prisipažįsta meilėje, teigia joje / jame įžvelgiantys savo „antrąją puselę“, negalintys be jos / jo gyventi ir pan.
Tai turėtų gąsdinti, bet, deja, kai kuriuos žmones toks skubėjimas sužavi ir jie leidžiasi į karštą „meilės“ romaną. Apie meilę čia iš viso nėra ko kalbėti. Taip žaibiškai prasideda tik priklausomų nuo idėjos apie meilę asmenų liguisti ryšiai, kurie, deja, visada baigiasi blogai: kančia, nesibaigiančiais ir vis stiprėjančiais konfliktais, smurtu.
– Kaip reaguoti, kaip elgtis, ką daryti ir ko ne, kai tokio žmogaus veiksmai pradeda darytis neadekvatūs, keisti, įtartini? Tikriausiai dažnai žmogus, kurį ima persekioti, mano, kad geriau nedaryti nieko – nereaguoti, neatsakinėti ir pan. Ar tas nereagavimas yra sprendimas šioje situacijoje? Ir tuo pačiu – ko imtis, kai tas žmogus išties pradeda persekioti, kai prasideda nepageidaujamas dėmesys: nuolatinės žinutės, laiškai, skambučiai, dovanos, galbūt net netikėti vizitai?
– Į kito asmens neadekvatumą reaguoti būtina ir nedelsiant, nes pozicija „ai, apsimesiu, kad nieko blogo nevyksta“ – taip pat neadekvati reakcija. Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kodėl kitas asmuo vienaip ar kitaip pasielgė. Klausti, kodėl taip padarei ar pasakei, nėra blogai. Klausdami nesame nei kvaili, nei netaktiški. Kaip tik parodome kitam asmeniui, kad pastebime, ką jis sako ar daro.
Į kito asmens neadekvatumą reaguoti būtina ir nedelsiant, nes pozicija „ai, apsimesiu, kad nieko blogo nevyksta“ – taip pat neadekvati reakcija.
Tačiau jei tas kitas asmuo yra psichologiškai ar psichiškai sutrikęs, jis greičiausiai neįsisąmonina savo elgesio ir jo motyvų, tad atsakymo galime nesulaukti arba būsime užpilami painių išvedžiojimų lavina. Būtinai vėl bus minima meilė, noras būti amžinai kartu ir pan.
Jeigu imate nuo tokio asmens trauktis ir pranešate apie santykių nutraukimą, tikėtina, kad sulauksite stiprios atakos. „Įsimylėjėlis / įsimylėjėlė“ gali be perstojo skambinti, siųsti šimtus trumpųjų žinučių, laukti prie namų, per naktį sėdėti prie jūsų buto ar namo durų, dovanoti dovanas, kurias įteiks kurjeris, bandys susisiekti su jūsų draugais, tėvais, kolegomis. Beje, jei niekaip neatsakysite į persekiotojo / persekiotojos „dėmesio“ ženklus, įmanomas ir agresijos aktas – gali užpulti, primušti.
Jeigu tokiam nestabiliam asmeniui pranešėte apie santykių nutraukimą, turite patys būti nuoseklūs. Jūsų „ne“ ir turi būti ne. Nutraukę santykius neikite į pasiaiškinimo seansus restorane ar, ginkdie, palikto asmens namuose, nebepriimkite dovanų, neatsakinėkite į skambučius ir žinutes.
Kiekvienas psichiškai sveikas žmogus supranta, kad „ne“ yra atsakymas, reiškiantis ribos nubrėžimą. Sakydami „ne“ mes neprivalome, jei patys nenorime, aiškinti ir aiškintis.
Jeigu persekiotojas ir toliau jūsų nepalieka ramybėje ir grasina, nesigėdykite kreiptis į policiją. Parašysite pareiškimą, policija pakvies „įsimylėjėlį / įsimylėjėlę“ pokalbio, paaiškins apie tokio agresyvaus elgesio teisinius padarinius, o gal net pavėžės į gydymo įstaigą.
Žmonės ėmė labai romantizuoti meilę, sieti ją tik su emocijomis, atskirdami nuo racionalumo, įsipareigojimų, atsakomybės.
– Ką moteris arba vyras turėtų pakeisti savyje, savo elgesyje, kad tą, jį persekiojantį žmogų, „atmuštų“?
– Jeigu „įsimylėjėlis / įsimylėjėlė“ nereaguoja į jūsų „ne“, greičiausiai jūsų elgesio pokyčiai nieko iš esmės nepakeis, nes jam reikia ne jūsų, o psichiatro pagalbos. Tačiau svarbu, kad žmogus, kuris yra persekiojamas, nepasiduotų visagalybės idėjai savo meilės galia pagydyti keistuolį-įkyruolį, neužsidarytų savyje, pasidavęs gėdai, o kaip tik atvirkščiai, kviestųsi į pagalbą tėvus ir draugus, nepasiduotų gailesčiui: „Kaip aš galiu atstumti taip beviltiškai mylintį žmogų.“ Nepasiduokite emocijoms, prisiminkite savo protą.
– Vertinant Lietuvą ir kitas šalis, ar pas mus tai didelė problema? Ar niekuo neišskirtinė nei kitose šalyse?
– Priklausomybė nuo meilės – pasaulinė problema, ir Lietuvoje, manau, viskas taip pat, kaip ir kitur. Tiesiog žmonės ėmė labai romantizuoti meilę, sieti ją tik su emocijomis, atskirdami nuo racionalumo, įsipareigojimų, atsakomybės. Mylėti daugeliui – drugeliai pilve, slystanti iš po kojų žemė, aistra, seksas, dramatizmas. Kuo mažiau esame pasiruošę ir pajėgūs mylėti, tuo labiau fetišizuojame meilės santykius.
– Iš girdėtų istorijų yra susidaręs įspūdis, kad tie vadinamieji persekiotojai jaučiasi esantys mokytojai ir tam tikra prasme baudėjai. Ar tikrai taip yra? Iš kur tas sindromas?
– Persekiotojai neretai yra paranojiškos asmenybės. O toks asmuo visada jaučiasi pranašesnis už kitus mirtinguosius, nes jis – beveik nemirtingas, tik jis žino tikrąją tiesą, tik jis supranta, kas kitam asmeniui yra geriau, tinkama. Tos megalomanijos gelmėse tūno mažas sutrikęs, nemylėtas vaikutis. Didybės kiautas yra to nuskriausto mažylio apsauga. Ir tas neadekvatus kabinimasis į „meilės“ objektą – tai beviltiškos vaiko pastangos jėga išlupti taip trokštamos meilės.
Priklausomi nuo santykių asmenys paprastai užkabina kitą priklausomą žmogų. Galbūt vienas elgiasi agresyviau ir atkakliau siekia meilės objektą gauti ir užvaldyti, bet kitas gali būti valdomas gailesčio kenčiančiam.
– Ar yra galimybė tokiems žmonėms padėti (tiems persekiotojams), kalbu apie tai, kad, pavyzdžiui, toks žmogus yra šeimos narys, artimieji, tikiu, norėtų padėti. Kitaip tariant, ar įmanoma tai išgydyti?
– Priklausomybę gali įveikti tik tie, kurie suvokia, kad nieko patys su apsėdimu padaryti negali. Čia, kaip ir alkoholikas, turi pripažinti, kad alkoholis stipresnis už jį, taip ir liguistas įsimylėjėlis turi mesti šalin puikybę ir ieškoti pagalbos. Tol, kol jis neigia savo apsėdimą, jokia pagalba neįmanoma. Jei jo elgesys tampa agresyvus ir ribojantis kitų žmonių laisvę, padėti turi policija.
– Kas lemia, kad žmonės „užsikabina“ už tokių sutrikusių asmenybių, kad tos asmenybės patraukia ir su jais net užmezgami artimi santykiai?
– Priklausomi nuo santykių asmenys paprastai užkabina kitą priklausomą žmogų. Galbūt vienas elgiasi agresyviau ir atkakliau siekia meilės objektą gauti ir užvaldyti, bet kitas gali būti valdomas gailesčio kenčiančiam (apsėstasis visada pasakoja, kaip netinkamai su juo elgėsi žmonės, dėsto apie savo depresijas, bandymus žudytis, skyrybas, bankrotus ir pan.), tiki savo galia jį išgelbėti. Tikroji tiesa – jie abu stokoja meilės ir kaip du skęstantys kabinasi vienas į kitą. Ir skęsta abu, tik dar greičiau.
