Ji barakuda. Ji – paleistuvė. Ji – meilužė nelemtoji, iš šeimos ištraukianti arba atitraukianti vyrą, nesulaukianti nei gero žodžio, nei užuojautos. O gal ji yra nuskriaustoji, neturinti teisės bet kada paskambinti savo išrinktajam, rytais perbraukti ranka per jo plaukus ar pavargusi prisiglausti prie mylimo žmogaus ir pajausti saldžią ramybę.
- Kodėl kai kurios moterys įsimyli vedusius vyrus? Rodos, žinant, kad nėra laisvas, saugiau iškart pasitraukti. Tačiau kai kurios į tuos santykius įklimpsta tarsi į kokį liūną.
- Į santykius su vedusiais vyrais dažniausiai įsipainioja dviejų tipų moterys. Pirmajam priklauso tos, kurios nesąmoningai ieško savo tėvo pakaitalo, o vedęs vyras, kuris neretai yra ir vyresnis, visada atrodo rimtesnis, solidesnis, protingesnis, atsakingesnis. Labiau primena tėtį – linkusį globoti, rūpintis.
Antrajam tipui priklauso tos moterys (beje, ir vyrai), kurios bijo įsipareigoti – jos tarsi ir nori santykių, o kartu jų ir bijo. Tuomet vedęs vyras tarsi tinka, jo žmona yra ta kliūtis, trukdanti įsipareigoti. Ir tie santykiai lyg ir yra, bet kartu jų ir nėra.
Tokia baimė įsipareigoti paprastai atsiranda dėl vaikystės patirties, tarkime, jeigu moteris užaugo smurtaujančioje arba disfunkcinėje aplinkoje, jeigu tėvas gėrė arba buvo visiškai neatsakingas. Bijančiai įsipareigoti moteriai norisi turėti partnerį, bet ji labai bijo likti įskaudinta – štai todėl santykiai su vedusiu vyru atrodo saugesni. Iš pradžių jie gali tenkinti, bet vėliau pradeda varginti, mat dviejų žmonių santykiai turi turėti raidą, o ne nuolatos būti toje pačioje vietoje.
Problemos prasideda tada, kai moteris įsimyli, nori daugiau laiko leisti su išrinktuoju, kai nuolatinis slapstymasis ima varginti. Yra moterų, kurios linkusios leistis į santykius su vedusiais vyrais, bet nepamirškime, kad juos kuria du žmonės – juk ne kiekvienas vedęs vyras sutiks turėti meilužę.
Apskritai labai naivu tikėtis, kad „paimti“ vyrą iš šeimos bus labai paprasta. Taip nebūna.
Taigi tas, kuris užmezga romaną, galima sakyti, irgi yra specifinis žmogus, kuris negali šimtu procentų prisirišti nei santuokoje, nes bijo tikrojo artumo, nei prie meilužės. Ir dažniausiai negali pasirinkti, nes kažką gauna ir iš santykių su žmona, ir iš santykių su meiluže.
Taigi, noriu pabrėžti, kad negalima visos atsakomybės suversti vien vedusį vyrą pasirinkusiai moteriai, juo labiau, kad paklausta nei viena nepasakys, kad nori būti su vedusiu. Joms tiesiog tai nutinka dėl neišspręstų vidinių konfliktų.
Beje, manau, kad baimė prisirišti yra pati dažniausia priežastis, dėl kurios moterys renkasi vedusius vyrus, arba įsimyli kokius nors nepasiekiamus: kunigus, aktorius, dainininkus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė R.Bačiulytė: „Jeigu neištikimybę vertintume kaip ligą, ko gero, skyrybų būtų mažiau“
- Vyresnis vedęs vyras turi daugiau patirties, neretai ir seksas su juo būna kokybiškesnis, nei su jaunu bendraamžiu. Galbūt ir tai traukia moterį?
- Taip, bet ta moteris vis tiek su vedusiu vyru nėra pora. Ji negali su juo viešai pasirodyti, net pasipasakoti aplinkiniams, kad turi draugą.
Taip, vyresnis vyras turi daugiau gyvenimo įgūdžių, žino, kaip spręsti problemas, o tai pakankamai patogu ir malonu. Vis dėlto ilgainiui moteris juo nusivilia, nes gimus jausmams, atsiranda noras su tuo vyru leisti savaitgalius, dalintis kasdienybe.
Meilužė faktiškai yra pasmerkta vienatvei, ji negali mylimam vyrui paskambinti, paprašyti pagalbos, kai jos iš tiesų labai reikia, tarkime, jeigu suserga. Taigi tai tėra nevisaverčiai, pusėtini santykiai arba normalių pakaitalas. Dar sudėtingiau būna, jeigu moteris nori susilaukti vaikų – tuomet jai tenka gudrauti, nes su meilužėmis turėti vaikų vyrai nenori. Taigi, bet kokiu atveju tokie santykiai yra nevisaverčiai, ir abu juose dalyvaujantys gyvena dvigubame pasaulyje.
- Ragavusios meilužės „duonos“ sako, kad ilgainiui pradeda nekęsti savaitgalių, nelaukti švenčių, bijo vienišų naktų, minčių, ką šiuo metu veikia jų išrinktasis. Juk tai tikrai alina, žeidžia sielą.
- Tikrai taip. Būti vedusio vyro meiluže yra labai skausmingas patyrimas. Mažiausiai, ko gero, skauda oficialiai žmonai, turinčiai visas teises ir pareigas. O meilužė neturi jokių teisių. Ji negali nieko tikėtis – neretai vyras tiesiai šviesiai jai taip ir pasako, kad negali nieko pažadėti. Moteris sutinka, nes tikisi, kad kas nors gali pasikeisti, kuria sau iliuziją, o kai ji niekaip nebūna realizuojama, išgyvena išties didelį skausmą.
Būna aišku, kad du žmones – vedusį vyrą ir netekėjusią moterį tiesiog ištinka meilė, kuri laimingai baigiasi būtent meilužei, nes vyras išsiskiria ir su ja sukuria jau naujus visaverčius santykius.
Turime suvokti ir tokią realybę, kad dažniausiai vedę vyrai ryžtasi su kita moterimi užmegzti santykius, kai jų santuokoje ar partnerystėje kyla problemų. Kai negali su žmona patenkinti daugelio dalykų, tarkime, seksualiniai santykiai nėra kokybiški, kai nesulaukia pripažinimo, pagarbos ir t. t. Tuomet toks vyras net ir nesąmoningai ima dairytis kitos ir randa tokią, kuri patenkina visus jo poreikius.
Gali būti ir taip, kad šeimoje vertybės nesutampa, ypač jeigu labai jauni žmonės, dar nesusiformavę, sukūrė šeimą ir ilgainiui paaiškėjo, kad jų asmenybės yra absoliučiai skirtingos, kad kardinaliai skiriasi požiūris į gyvenimą, o sieja sutuoktinius tik vaikai ir buitis.
Dažniausiai vedę vyrai ryžtasi su kita moterimi užmegzti santykius, kai jų santuokoje ar partnerystėje kyla problemų.
Toks vyras yra lengvas „grobis“ – jis dairosi ir mato kitas moteris, merginas, o jeigu dar yra ir ką nors duoti galinti asmenybė, labai tikėtina, kad užmegs naujus santykius ir, kad pasirinkęs tą, su kuria gerai jaučiasi, sugriaus savo šeimą.
Ir vis dėlto tokių istorijų yra gerokai mažiau nei tų, kai moteris įsimyli vedusį vyrą, prie jo prisiriša, o šis kaip nesiruošia palikti šeimos, taip nesiruošia. Vyras turi gerą laiką, o meilužė atlieka jam tokią tarsi rekreacinę funkciją – su ja jis atsipalaiduoja, pasimėgauja geru seksu, ji nieko nereikalauja.
Tad, viena vertus, meilužės padėtis, palyginti su žmona, yra geresnė, o kita vertus, kur kas blogesnė, nes meilužės ryšys neturi jokių saitų.
- Sudėtinga ir slapstytis, nešioti paslaptį savy, kai norisi šaukti visam pasauliui: aš įsimylėjau.
- Taip, slapstymasis tiek moteriai, tiek vyrui ilgainiui tampa problema. Jie juk negali kartu daryti to, kas abiem malonu. Porą turi sieti bendras gyvenimas, bendra veikla, hobiai, interesai, o romaną užmezgę dažniausiai tūno pasislėpę namuose ir užsiima seksu arba valgo, na, dar diskutuoja. Nedrįsta nueiti pas draugus, į teatrą ar kiną, dar kur nors, kas praturtintų jųdviejų santykius. O dar nuolatos tenka galvoti, ar tikrai niekas jų nematė, nes net į kitą miestą išvažiavus yra tikimybė, kad kas nors juodu pamatys, taigi tokie santykiai kelia nuolatinę įtampą.
Iš pradžių tokia įtampa ir slapstymasis gali kurstyti aistrą, nes vyksta kažkas paslaptinga, bet ilgainiui ima varginti, nes labai daug energijos tenka išeikvoti slapstymuisi. Vyrui tenka nuolatos trinti žinutes, skaičiuoti laiką, galvoti, kaip neišsiduoti, o meilužei - nuolatos laukti ir gyventi laukimu.
Porą turi sieti bendras gyvenimas, bendra veikla, hobiai, interesai, o romaną užmezgę dažniausiai tūno pasislėpę namuose ir užsiima seksu arba valgo.
Vis dėlto vienas baisiausių dalykų, kad meilužė negali tikėtis vyro, kuris turėtų būti artimiausias žmogus pasaulyje, pagalbos net tada, jeigu dėl rimtos priežasties atsiduria ligoninėje. Net ir tam vyrui nėra kam pranešti, kad su jo mylimu žmogumi nutiko nelaimė. Tai išties labai baisu.
- Gal būna tokių drąsių, kurios ryžtasi paskambinti savo mylimojo žmonai ir viską jai iškloti?
- Gali paskambinti, bet tai nieko nekeičia. Gali žmona nenorėti skirtis su vyru, o ir vyras nenorėti palikti šeimos. Skambindama meilužė tik dar labiau save apjuodina, parodo, kokioj desperatiškoj padėty atsidūrė. Skambutis nepavers jos santykių viešais, nes pas mus poligamija neįteisinta.
Kai romanas su vedusiu vyru iškyla viešumon, meilužė dar ir epitetų visokių apie save prisiklauso. Tai ji barakuda, tai kekšė ar sterva. Vyras išlieka „sausesnis“, jis taip nesmerkiamas. Priešingai, kartais net pasakoma: va, koks eržilas galiūnas, koks pajėgus ir pan.
- Kada santykiai su vedusiu vyru nutrūksta: kai žmona apie juos sužino ar tiesiog kai vyrui / moteriai atsibosta romanas?
- Įvairiai būna. Jeigu apie romaną sužino žmona, paprastai vyrui yra pateikiama pasirinkimo teisė: arba jis eina pas meilužę, arba nutraukia su ja santykius ir lieka šeimoje. Kartais ir pati meilužė negali apsikęsti tokios nevisavertės draugystės ir nori suteikti sau galimybę susirasti laisvą vyrą.
Sako meilužei, kad ją myli, o iš tiesų ja manipuliuoja.
Aišku, vienos gana greitai nutraukia romaną, o kitos labai įsimyli, „įkrenta“ į simbiozę ir nesugeba pasakyti „stop“. Be to, santykiai su vedusiu vyru labai griauna moters pasitikėjimą savimi, ir kartais moteris pradeda galvoti, kad apskritai nesusiras kito vyro, tad ir tenkinasi tokiu skaudžiu, minimaliu ryšiu.
Vyrui, aišku, gali būti patogu turėti meilužę, ir jis iš esmės ja naudojasi. Kartais ir emociškai prisiriša, sako, kad nenori jos skaudinti, nors iš tiesų labai skaudina, bet nepalieka nei jos, nei žmonos. Sako meilužei, kad ją myli, o iš tiesų ja manipuliuoja.
Labai retai tokie romanai būna skaidrūs ir sąžiningi, kai pasakoma, kad mes susitikinėsim, nes mums abiem reikia sekso, tačiau nieko daugiau būti negali. Kur kas dažniau vyras tikina, kokia nuostabi jo neteisėta mylimoji, kad ją būtų vedęs, jeigu jiedu būtų anksčiau susitikę, arba papasakoja, kokie blogi jo santykiai su žmona, ir meilužė ima laukti, kad tuoj tuoj jis paliks šeimą.
Bet žmona arba serga, arba laukiasi, arba yra milijonai kitų priežasčių, dėl kurių dabar dar skirtis negali. Ir tas „dar“ tęsiasi be galo, be krašto. Meilužė minta iliuzija ir laukia, nori tikėti laiminga baigtimi, nes jos savivertė labai menka. Jai atrodo, kad tik ji supranta tą vyrą, kad tik ji jam gera, todėl laukia, kol pasijunta visiškai nualinta ir palieka tą vedusį vyrą.
Išsiskyrimas vėlgi būna labai skausmingas, nes meilužė lieka su sutrypta saviverte, jau netgi iliuziją praradusi, kad tas vyras kada nors bus jos. Dažniausiai meilužę susiranda nebrandūs vyrai, negebantys prisiimti atsakomybės. Brandūs vyrai labai retai kada „įkrenta“ į tokius dviprasmiškus santykius, o jeigu ir įkrenta, labai greitai vienaip ar kitaip išsprendžia šią problemą.
- Galbūt meilužę labiau linkę susirasti vidurio amžiaus krizės kamuojami vyrai? Gal jie dažniau ryžtasi ir žmoną palikti?
- Tai nelabai su amžiumi susiję, tačiau vyresniems vyrams sudėtingiau suktis iš padėties, nes su žmona sieja daug kitų dalykų: vaikai, buitis, namai, verslai ir pan. Gali būti, kad jie net nemyli žmonos, bet nesiryžta jos palikti.
Man atrodo, greičiau su žmona santykius nutraukia jauni vyrai, kurie dar tik pradėjo šeiminį gyvenimą, dar kažin ko nėra užgyvenę. Jiems lengviau apsispręsti išeiti pas mylimąją.
Apskritai labai naivu tikėtis, kad „paimti“ vyrą iš šeimos bus labai paprasta. Taip nebūna.
– O tos meilužės iš tiesų būna „barakudos“?
– Tikrai ne. Barakuda labai greitai pati tokius santykius nutraukia, kai tik „išmelžia“ savo auką. Ji ir jausmiškai neprisiriša prie vedusio vyro, jos tikslas tik paderinti savo materialinę padėtį. Ji ir ne bet kokius vyrus renkasi.
Meilužės - tai savimi nepasitikinčios moterys, ypač tos, kurios į santykius su vedusiu leidžiasi dar kartą. Jos jaučia, jos išgyvena, jos myli, joms skauda.
– Ar įmanoma kaip nors išvengti tokių santykių? Kaip apsisaugoti, kad vėliau netektų patirti viso to skausmo?
– Manau, yra tik vienas būdas – jeigu patiko koks nors vyras, iškart jo paklausti, ar vedęs. Jeigu taip, net nepradėti santykių, neleisti užsimegzti jausmams, mat kuo daugiau moteris bendrauja su vyru, tuo didesnė tikimybė, kad jį įsimylės, kad prisiriš prie jo.
Dar reiktų neklausyti vyro, kuris sako, kad jo santykiai su žmona yra prasti, ir juolab nesitikėti, kad jis beveik laisvas. Daug būna tokių situacijų, kai vyras tarsi šeimoje nelaimingas, kai meilužė nuo jo pastoja, o netrukus paaiškėja, kad laukiasi ir jo žmona. Ir, be abejo, pasirenka susilaukti vaiko su savo teisėta žmona.
