Taigi apie moterišką laimę ir moteriškumą 15min GYVENIMAS žurnalistė kalbasi su vaikų ir šeimos psichologe Ramune Murauskiene.
– Daug kalbatės su moterims apie laimę, vedate ir kursus, dalinatės savo žiniomis apie moteriškumą bei meilę sau. Kodėl mes, moterys, kartais pasiklystame ir pačios nebemokame suprasti, kas mus daro laimingomis?
– Mus veikia įvairūs stereotipai, kitų nuomonė, požiūris į laimę. Būna, kad moteris sako: „Aš neturiu vyro, vaikų ir nematau vardan ko gyventi, nors visa kita gerai, darbe puikiai sekasi.“ Išgirdusi tokius žodžius, paklausiu jos: „O kas sakė, kad būtent šeima yra didžiausia vertybė. Jums didžiausia?“
Tikrai ne visi žmonės (ne tik vyrai, bet ir moterys) yra sukurti šeimai. Kai kurie jau gimsta su vadinamąja vienuolių sąmone – jie nejaučia vidinio poreikio turėti šeimą. Bet dalis tų žmonių, ypač moterų, įsikalba, kad „reikia“ susirasti vyrą, susilaukti vaikų. Tokios moterys pildo ne savo, o aplinkinių, artimųjų svajones, o į savąsias neįsiklauso.
Labai svarbu kiekvienai moteriai suvokti, kad negalima kabintis į svetimas svajones, į vyrus, tarsi į gelbėjimosi ratą.
Neretai iš tokių moterų girdžiu, kad artimai bendravo tai su vienu, tai su kitu ir vis tikėjosi, kad pagaliau bus tas vienintelis, bet vienas vyras keitė kitą, o to, su kuriuo būti jaustų poreikį, taip ir neatsirado. Arba štai ištekėjusios mano, kad vyras jas padarys laimingomis, o kai tai neįvyksta, pradeda blaškytis, nežino, kur pasisemti laimės.
Labai svarbu kiekvienai moteriai suvokti, kad negalima kabintis į svetimas svajones, į vyrus tarsi į gelbėjimosi ratą. Reikia pasikliauti tik savimi ir ta nuojauta, kad viskas, kas nutinka gyvenime, yra reikalinga. Net jeigu kitos moters gyvenimas atrodo tarsi rožėmis klotas, o mano štai ne toks, su daug karčių patirčių – reikia pagalvoti, kad tas kartumas irgi vaistai, kad būtų galima atsitiesti ir eiti toliau.
– Kas įvyksta, jeigu moteris, beieškodama savo laimės, staiga suvokia, kad vyras kaltas dėl visų jos nesėkmių, ir pradeda jį kaltinti, kad pati nesijaučia laiminga?
– Net ir nelaiminga šeimoje besijaučianti moteris, patekusi pas gerą specialistą, atitolsta nuo to, kas šeimoje jai nepatinka, ir pradeda orientuotis į tai, kas jai teikia džiaugsmą. Po kurio laiko ji sugeba pasižiūrėti į save iš šalies ir suvokia, kad ir vyras jos geras, ir vaikai visai ne blogiukai.
Na, o jeigu moteris kreipiasi į psichologą ir po pokalbio suvokia, kad jai reikia skirtis su vyru, antraip nebus laiminga, vadinasi, psichologas prastas. Moteris nebent gali suprasti, kad ji nemoka būti laiminga šalia savo vyro, nes jis geria arba smurtauja – iki šiol ją tai tenkino, tačiau pati ūgtelėjo ir nebenori šalia savęs matyti tokio sutuoktinio. Tai supratusi priima kokį nors sprendimą, kad toliau nesikankintų.
Apskritai, mes, moterys, esame jau kitokios nei buvo mūsų mamos, senelės ir prosenelės, kurios išgyveno vieną, kitą karą ir gimdė vaikus, gyveno be vyrų ar su karo suluošintais. Tai jų dėka ir mes esame. Mums visa tai būtų per sunku, vargu ar gimdytumėm tokiomis sąlygomis. Ir dabar bijome gimdyti, jeigu nesame apsirūpinusios, jeigu šeimoje trūksta pinigų. Girdime pastabas: „Kaip išlaikysi vaiką?“
Karo meto moterys labai pasikliovė savimi, jos tiesiog žinojo, kad viskas bus gerai. Jos tikėjo, kad moteris yra didžioji kūrėja, ir tuo tikėjimu neabejojo. O štai mes jau abejojame, ar esame sukurtos motinystei, ar sugebėsime būti geromis mamomis, ar išauginsime pagarbos vertą žmogų. Tokios abejonės trikdo, neleidžia jaustis laimingomis.
Karo meto moterys labai pasikliovė savimi, jos tiesiog žinojo, kad viskas bus gerai. Jos tikėjo, kad moteris yra didžioji kūrėja ir tuo tikėjimu neabejojo.
Neseniai viena moteris, jau artėjanti prie 40-ies, prisipažino, kad vaikų dar tikisi susilaukti, nors abejoja, ar iš tiesų nori jų turėti. Vienintelė priežastis, kodėl vaikų „reiktų“, yra ta, kad senatvėje neliktų vieniša. Tokiu atveju jos paskirtis šioje žemėje kita – vaikai jai nesuteiks laimės. Juk ne tam juos gimdome, kad kada nors senatvėje mus prižiūrėtų.
– Iš tiesų norą susilaukti vaikų gali paskatinti jau pagimdžiusios draugės. Lygiai taip ir gimdyti antrą, nors rodos ir vieno pakanka.
– Labai gerbiu moteris, kurios drąsiai sako: „Man pakanka vieno vaiko.“ Jeigu jaučia, kad tas vienas joms suteikia laimės, ir daugiau nebenori, tai ir nereikia žvalgytis į kitas, auginančias, du ar tris mažylius bei sukti galvą, kokios šaunios daugiavaikės mamos. Juk mes visos turime skirtingus poreikius.
Viena puikiai jaučiasi būdama namų šeimininkė, kita tiesiog dūsta be veiklos, negalėdama savęs realizuoti profesinėje veikloje. Aš ir pati nesu ta moteris, kuriai pakanka namų, gaminti šeimai valgyti, žaisti su vaikais. Taip gyvendama labai greitai „uždusčiau“, prarasčiau pati save. Taigi, kad būtume laimingos, pirmiausiai privalome būti sąžiningos pačios su savimi ir savęs paklausti: kokia veikla, koks gyvenimo būdas mums priimtinas? Ir būti savimi, gyventi dėl savęs – ne dėl kieno nors kito svajonių.
– Galbūt mūsų laimę paveikė feminizmas? Kažkuria prasme supanašėjome su vyrais, neliko vien tik moteriškų ir vyriškų darbų, kartu nebeliko ir tokio raganiško moteriškumo.
Puikiai galime dažyti sienas, kalti vinį, tačiau tai nereiškia, kad visa tai turime daryti. Mes tai gebame, bet neprivalome – štai kur tikrojo moteriškumo paslaptis.
– Mes įsitikinome ir įrodėme pasauliui, kad galime nudirbti visus darbus. Puikiai galime dažyti sienas, kalti vinį, tačiau tai nereiškia, kad visa tai turime daryti. Mes tai gebame, bet neprivalome – štai kur tikrojo moteriškumo paslaptis.
Žmonių santykiai apskritai klostosi pagal vieną formulę – jeigu vienas daro per daug, vadinasi, kitas darys per mažai. Tad jeigu moteris užsiangažavusi sukiojasi po namus, nuolatos ką nors daro, tuomet vyras ramiai sėdės ant sofos.
Moterys turėtų sumažinti savo iniciatyvą ir mažiau dirbti namuose, kad atsirastų erdvės ir kitiems šeimos nariams pasireikšti.
– Tokias moteris, kurios nerodo pernelyg didelės iniciatyvos ir už visos šeimos gyvenimą neprisiima atsakomybės, kitos vadina „išpindėjusiomis“.
– Taip, nes labai iniciatyvios moterys pervargsta, tampa piktos, irzlios ir jas erzina tos, kurios lengvai žygiuoja per gyvenimą. Bet tikruoju moteriškumu ir spinduliuoja ta moteris, kuri „nesirauna“ į sunkumus, nes ir taip juk nėra lengva gyventi. Ta, kuri nesiraitoja rankovių „oi, tuoj visiems parodysiu, ką sugebu“, o pamačiusi uždarytas duris apsisuka ir eina toliau.
Pervargusios moterys pyksta tokią pamačiusios, galvoja, kodėl ji gali, o aš ne? Iš tiesų kiekviena tai galime – kartais reikia tiesiog nusižiūrėti, kaip elgiasi ta moteris, kuriai, rodos, viskas gyvenime lengvai sekasi. Ir pabandyti visiškai mechaniškai atkartoti jos elgesį. Tai anaiptol nereiškia, kad moteris turi būti nuolatos naivi, nuolanki, palenkusi galvelę ant šono.
Ne, bet moteriškumo iš kitų galime pasimokyti. Kartais pakanka sumažinti reikalavimus sau. Juk tris vaikus auginanti mama nespės nudirbti tiek darbų, kiek bevaikė moteris arba auginanti vienturtį. Na, ir gerai – pasaulis nesugrius, jeigu namai nebus idealiai sutvarkyti, bet ir milžiniškas nuovargis nealins.
– Sakot, ta moteriška, ta laiminga moteris pasitraukia, jeigu jai prieš nosį užsitrenkia durys, tačiau mus nuo vaikystės moko išspirti duris, jeigu norime pasiekti tikslą?
– Tikrai taip, Ir nemažai moterų tai daro, eidamos prieš savo prigimtį. Aš esu kitos nuomonės – jeigu moteriai kas nors nepavyksta, reikia ne duris spardyti, o kojas panaudoti pagal paskirtį ir eiti ten, kur durys lengvai atsidaro. Tikrai geresnį efektą pasieksime ne spirdamos, o susiradusios atviras duris.
– Kiek nuo moters priklauso vyro ir vaikų laimė?
– Ačiū dievui, moteris nevaldo savo šeimos laimės. Kiekvienas šeimos narys turėtų pats ieškoti būdo būti laimingu esant realioms sąlygoms. Tie būdai egzistuoja ir yra ranka pasiekiami, tiesiog kartais moterims protą sujaukia meksikietiški serialai – jos pradeda isterikuoti, reikalauti iš vyrų bala žino ko, o vyrai ima klaikti nuo savo žmonų. Ir tai normalu, nes tuose serialuose vyksta tikri absurdai.
Jeigu moteriai kas nors nepavyksta, reikia ne duris spardyti, o kojas panaudoti pagal paskirtį ir eiti ten, kur durys lengvai atsidaro.
Laiminga moteris pirmiausiai myli save. Yra rami, kantri ir tarsi kvapnus gėlės žiedas, traukiantis bites, traukia žmones. Ar matėt bitę, ieškančią žiedadulkių mėšlo krūvoje?
Moterys, kurios negyvena savo gyvenimo, pildo kitų svajones, kurios spardo uždarytas duris, tampa kietos, sausos, egoistės. Ir negali būti laimingos.
Moteriai būdinga dalintis savo žiniomis, gebėjimais – kad ir pyragą iškepus pavaišinti kaimynę. Tokia, kuri viskuo dalinasi, ir aplinkiniams yra patraukli. Ir atvirkščiai - irzli, bambanti, apkalbas mėgstanti moteris traukia į save panašius žmones. Todėl tuomet, kai tampame saldžios savo tyru vidumi, neišvengiamai gerėja ir mus supantys žmonės. Nors ne mes esame atsakingos už kitų šeimos narių laimę, bet su laiminga moterimi ir jie jausis laimingesni. Ir beje, turėtume mažiau galvoti, ką gi kiti pasakys, ką pagalvos, atrasti laiko ir kojomis patrepsėti, ir išlieti savo įtūžį, jeigu jo prisikaupia.
– Kodėl vienos brandaus amžiaus moterys švyti, spinduliuoja grožiu, o kitos atrodo be galo suvargusios?
– Tos, kurios būna suvargusios, „suvalgo“ visą savo energiją – jos niekam nieko duoti nenori. Įsivaizduoja, kad jas privalo visi gerbti, mylėti, būti dėkingi, o nesulaukusios dėkingumo pradeda sirgti „depresija“. Ir bendrauja daugiausiai ne su savais, o su svetimais – tarška su pardavėjomis, kaimynais, bet neranda bendros kalbos su savo vaikais, giminaičiais.
Aš visą laiką kalbu apie tai, kad moteris turėtų dalintis, atiduoti kitiems dalelę savęs, bet noriu pabrėžti, kad duoti galime tik tol arba tik tiek, kol tai darome ne pro sukąstus dantis. Duoti tol, kol tai daryti malonu. Juk nereikia pastangų ryte apkabinti mylimą vyrą, pabučiuoti vaikus.
– Keistis, ieškoti būdų tapti laimingai, ko gero, ne vėlu bet kokiame amžiuje?
– Tikrai ne vėlu, kol dar kabinamės į gyvenimą, vadinasi, pats laikas ir būti laimingoms. Dar noriu pasakyti, kad net ir tuomet, kai viduje negera, kai rodos stovime ant bedugnės krašto, dar nereiškia, kad nuo jo nukrisime. Nuo bedugnės krašto galima atsispirti ir pakilti į viršų – juk tai tik mūsų pasirinkimas.
Na, o gyvenimas visada yra banguojantis – tai krentame į duobę, tai iš jos kylame. Ir dienų būna, kai lyja ne tik už lango, bet ir širdyje.
Tad atsipalaiduokime, išlikime savimi, įsiklausykime į savo norus, svajones, nusišypsokime aplinkiniams ir pajuskime tą moterišką lengvumą, kuris ir vadinamas laime.
