Viskas tampa sudėtingiau, pvz., užduočių parinkimas, mokinių dėmesio išlaikymas ar kontakto, ryšio jausmas, tačiau tuo pačiu kiekvienas patyrimas, kad pavyko „susitikti“, yra neapsakomai vertingas.
Negaliu pasidalinti individualiomis situacijomis, nes viskas, kas svarbu, yra asmeniška, o kas asmeniška – tai ne kitų reikalas. Pasitikėjimą paaugliai dalina po vieną kreditą – jei prarasi, tai daugiau gali ir negauti.
Tačiau būna taip, kad dalinamės jausmais.
Apie tai, kas šiuo metu svarbu, pvz. fizinę sveikatą.
Apie nerimą, jog galėjai užsikrėsti, nes praėjusią savaitę „turėjai kontaktą“. Arba dar didesnį nerimą, kad tėtis greičiausiai užsikrėtė ir nežinia, kaip sunkiai sirgs.
Apie tai, jog darosi sunku ištverti draugų ilgesį ir tiesiog norisi, kad viskas greičiau baigtųsi... Norisi labiau nei savaitgalio, labiau nei Kalėdų.
Arba žaidžiame šaradas, kai turi pavaizduoti „karantiną“, „mokyklos maistą“ arba „šuniuką, nešantį bananą“. Privalumas tas, kad dirbant iš namų šiems tikslams galima panaudoti ir savo šuniuką, ir visą šaldytuvo turinį.
Kalbamės apie tarpusavio konfliktus, kuriuos patys ir susikuriame. Pvz., kai mokinys atsisako garsiai skaityti tekstą, nes „nelabai šiandien norisi“, o socialinių įgūdžių mokytoja atsisako su tuo susitaikyti, ir visa klasė lieka tverti nuotolinę tylą. Kol mokytoja galų gale susivokia, jog suaugęs šioje galios kovoje yra ji, vadinasi, pralaimėjo vien jau tuo, kad įsitraukė. O tada galime apie tai pasikalbėti ir vienas iš kito pasimokyti.
Arba tiesiog plečiame savo žinias psichologijos ir tarpusavio santykių srityje: apie neverbalinę komunikaciją, kurios reikšmė ir stoka socialinio atstumo sąlygomis yra ypač išaugusi; apie tai, kaip veikia atmintis ir kaip vyksta išmokimas; apie gebėjimo įsiklausyti svarbą ir visus įmanomus blogiausio klausymosi būdus.
Taigi, derinantis prie aplinkybių keičiasi forma, bet turinys, tiesą sakant, lieka tas pats. Ir pagrindinis tikslas taip pat lieka tas pats – „susitikti“.
Šalia viso to, ką mes ugdome bei ko siekiame mokykloje, paauglystė, karantinas, gyvenimas vyksta toliau. Ir man labai įdomu, ką šioje neįprastoje, varginančioje ir neapibrėžtoje situacijoje jie išmoks patys? Kokius socialinius gebėjimus, emocines patirtis, įžvalgas išsineš?
Norėčiau, kad tai būtų drąsa. Drąsa būti netobulu netobulame pasaulyje ir vis tiek jaustis pakankamai geru.
