„Galvojant apie pokyčių baimę, pirma šovusi mintis – žmonės turbūt per daug protingi, kad visai nebijotų pokyčių. Pokyčių bijoma, nes ne visada galima nuspėti, ką jie atneš“, – išplatintame pranešime teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) psichologė Gintė Gudzevičiūtė.
Mūsų smegenys uoliai stengiasi išvengti nelaimių ar problemų, numatydamos blogus dalykus, kurie gali ištikti ateityje. Priešintis permainoms yra natūrali savisaugos būsena, kai nesinori palikti to, kas pažįstama, saugu.
G.Gudzevičiūtė sako, kad šis prisitaikymo savisaugos mechanizmas, mąstymas apie įsivaizduojamas bėdas, kurias gali atnešti pokyčiai ar ateitis, dažnai ir tampa baimių priežastimi. Baiminimasis dėl ateities, apgailestavimas dėl praeities ir nuolatinis galvojimas, kaip išvengti problemų, reikalauja nemažai resursų ir skamba kaip sudėtingas darbas. Todėl kartais daug paprasčiau atrodo tiesiog nieko nedaryti, nekeisti, neinicijuoti.
Tačiau šis apsisaugojimas galiausiai ima stabdyti augimą, žmogus jaučiasi įstrigęs ir netobulėjantis. Jei baimė pradeda kliudyti eiti pirmyn, galima prarasti savo gebėjimų ir potencialo įgyvendinimo galimybę.
„Norėtųsi prisiminti daug kur minimą eksperimentą, kuris iliustruoja pokyčių baimę. Nesu tikra, kiek šis eksperimentas yra realus, kiek hipotetinis, bet jis vaizdžiai parodo sąsajas su elgesiu, būdingu žmonėms reaguojant į pokyčius.
Eksperimento metu stiklainyje apgyvendinta blusa po kurio laiko gali iššokti tik tiek, kiek leidžia stiklainio dangtelis. Tačiau net ir nuėmus dangtelį blusos elgesys lieka toks pat, nes ji jau būna išmokusi neiššokti aukščiau dangtelio. Tokiu būdu blusa tarsi apsisaugo nuo sutrenkimų, tačiau taip ir neišsilaisvina iš stiklainio“, – kalba psichologė.
Žmonėms taip pat yra natūralu priešintis nežinomybei ir neužtikrintumui – mūsų smegenys yra linkusios rinktis nors ir neigiamą, bet labai gerai pažįstamą variantą negu nežinomą ar nenuspėjamą. Praeityje įvykusios ar matytos nemalonios patirtys gali sukurti barjerus, kurie neleidžia laisvai veikti dabartyje. Kažkada tam tikras apsisaugojimo elgesys pasitvirtino kaip naudingas, jis apsaugojo ir giliai įsirėžė į atmintį, siekiant išvengti rūpesčių ir ateityje. Tačiau laikas bėga, aplinkybės ir resursai keičiasi, tad labai svarbu laiku pastebėti ir pasitikrinti, ar anksčiau išmokta patirtis vis dar naudinga ir reikalinga šiuo metu.
Pokyčių baimė ir toks savisaugos mechanizmas gali pasireikšti ne tik asmeniui, bet net ir įmonėse, bendruomenėse ir pan. Organizacinės normos yra galingi individualaus ir grupės elgesio formavimo mechanizmai.
Mūsų smegenys yra linkusios rinktis nors ir neigiamą, bet labai gerai pažįstamą variantą, negu nežinomą ar nenuspėjamą.
„Staigūs neapgalvoti pokyčiai organizacijoje gali pasireikšti įvairiais limituojančiais būdais, kai nors iš darbuotojų gali būti tikimasi iniciatyvumo ir kūrybiškumo, bet dėl nemalonios patirties arba galimų pokyčių baimės darbuotojai tampa nelankstūs, stokoja motyvacijos ir net priešinasi naujovėms, norėdami apsisaugoti.
Tad prieš inicijuojant pokyčius organizacijose, svarbus yra išsamus pokyčių planavimas, tinkamas informavimas ir neskubotas pokyčių įgyvendinimas“, – pataria G.Gudzevičiūtė.
Tad ką daryti, kai baimė trukdo priimti ar inicijuoti pokyčius?
Tam, kad baimei nesuteiktume pernelyg daug galios stabdyti ir valdyti gyvenimo pasirinkimus ar trukdyti priimti neišvengiamus pokyčius, verta su ja labiau susipažinti. Norint tą padaryti, galima sau nuoširdžiai atsakyti į šiuos klausimus: „Koks yra mano santykis su nežinomybe ir negalėjimu kontroliuoti ateities ar aplinkybių? Kaip reaguoju į nepastovumą, netobulumą, padarytas klaidas? Kiek daug įtakos gyvenimui turi vienas ar kitas pokytis?“
„Svarbu suprasti, kokius jausmus šie klausimai sukelia, su kokiomis mintimis tie jausmai siejasi ir kaip labai tai veikia tolesnę veiklą ir pasirinkimus. Paprastas būdas tą padaryti – tiesiog aprašyti savo baimę ant popieriaus ir pabandyti įrodyti jos pagrįstumą, o vėliau – svarbioji pratimo dalis – pabandyti tiems įrodymams paieškoti kontrargumentų, įrodyti tos baimės nelogiškumą, nepagrįstumą. Vienas iš kontrargumentų, padedančių save nuraminti, yra siekis atsiminti visus tuos kartus, kai labai bijojai pokyčių, tačiau jie nesukėlė žalos arba net atnešė teigiamų rezultatų“, – aiškina psichologė.
Anot jos, gera naujiena ta, kad žmogus nors ir bijo, vis dėlto dažniausiai turi pakankamai įgūdžių keisti požiūrį, augti ir tobulėti. Žmogus gali pasiryžti ir bandyti žengti nors ir mažus žingsnelius po truputį pratindamasis prie pokyčių. Atsižvelgiant, kad galbūt pirmieji du žingsniai neatnešė daug žalos, galima drąsiau žengti toliau. Bet svarbu nepamiršti, kad priimant pokyčius reikia pasirūpinti savimi, nespausti, neversti, bet švelniai palaikyti, atjausti. Baimė dėl ateities mažėja, kai savo dėmesį žmogus atitraukia nuo dalykų, kurių negali kontroliuoti (pvz., kitų žmonių pasirinkimų ar ekonominių krizių ir pan.), ir pradeda skirti dėmesį tiems dalykams, kurie iš tiesų priklauso nuo jo.
Taip pat, kad pokyčiai keltų mažesnę baimę, galima atsiminti, jog nors pokyčiai atneša šiek tiek nestabilumo, bet gyvenime yra daug sričių, kurios suteikia saugumo, pastovumo ir ramybės jausmą. Būtent šios pažįstamos ir saugios sritys turi būti poilsio taškai, į kuriuos galima remtis norint pasistiprinti, kol po truputį darosi lengviau prisileisti pokyčius.
„Svarbu paminėti, jog pernelyg susikoncentruodami į ateitį ir nuolat bandydami išvengti kažko nemalonaus ar neplanuoto praleidžiame dabartinį momentą. Kai nesame sąmoningi čia ir dabar, net nepastebime, kaip prabėga mūsų dienos – malonūs dalykai lieka nepastebėti ir nepajusti, sunkiau darosi mėgautis tuo, ką gyvenimas atneša būtent šiandien.
Galvodami apie ateitį ir bijodami, ko ji ar pokyčiai gali atnešti, neretai tą baimę maitiname tol, kol ji užgožia realias galimybes. Tad naudinga vis įsivertinti savo jausmus ir kaip jie siejasi su veiklomis ir pasirinkimais“, – dėsto G.Gudzevičiūtė.
