Pasak M.Bagdonienės, sutuoktinio įsiliejimas į naują šeimą neretai tampa iššūkiu – anekdotuose dažnai aptariami anytos ir marčios arba žento ir uošvės santykiai gali virsti realybe.
Nauja šeima – naujos taisyklės
„Naujas šeimos narys ateina iš šeimos, kuri turi savo taisykles, tradicijas, į naują šeimą, kur tradicijos ir taisyklės kitos. Įvyksta dviejų pasaulių susidūrimas ir jie neišvengiamai turi rasti kažkokį buvimo kartu būdą“, – sako ji.
Kiek sudėtingiau tuomet, priduria psichologė, jei vyras arba žmona ateina gyventi kartu su nauja šeima: „Paprastai, jei pora gyvena atskirai nuo tėvų, kuria savo šeimos taisykles, jiems santykiai su šeimos nariais susiklosto. Bet daug daugiau sunkumų atsiranda tada, jei žmogus ateina gyventi į tą pačią erdvę, kurioje gyvena sutuoktinio tėvai. Tada kyla daug klausimų ir net atsiranda konfliktas – kaip susikurti savo taisykles, kai gyveni pagal kitos šeimos taisykles?“
Pagrindinė psichologės išskiriama problema – nenoras suprasti kito poreikių: „Žmonės dažnai nesusimąsto, kad kitas gali turėti skirtingą nuomonę – ir tai normalu. Pamirštame, kad kitas žmogus turi savo interesus ir jis neprivalo prie mūsų taikytis ar atsižvelgti.“
Ankedotai – realybės atspindys
M.Bagdonienė sako, kad anekdotai apie sutuoktinių ir tėvų santykius atsirado dėl to, kaip anksčiau buvo suprantamas šeimos modelis. „Kokiame XVII ar XVIII amžiuje mergina, ištekėjusi ir apsigyvenusi su vyro šeima, negalėdavo pasirinkti gyventi su vyru atskirai dviese, arba trenkusi durimis išsinuomoti kažkur butą. Ji buvo priversta įsilieti, neturėjo galimybės atstovėti savo nuomonę“, – teigia psichologė.
„Buvo aišku, kad namuose yra anyta, kuriai reikėjo paklusti. Tas pats būdavo ir su žentu. Žinoma, tuose posakiuose nemažai tiesos. Per humorą bandome kalbėti apie skausmingus dalykus – dėl to ir gimė daug juokelių. Jie tapo priminimu, perspėjimu kitiems ir būdu susitvarkyti su sunkia patirtimi. Dalis juokelių atspindi santykių sudėtingumą“, – priduria ji.
Kol jauni žmonės neatsiskiria fiziškai ar psichologiškai nuo tėvų, jie ir lieka vaikų vaidmenyje, jaučia priklausomybę.
Nors panašūs anekdotai tampa atgyvena, sako M.Bagdonienė, tema vis dar aktuali ir šiandien: „Kai kurios poros finansiniu sumetimu nusprendžia pagyventi su tėvais ir taip pat patenka į tokią situaciją. Jie neretai daro sau meškos paslaugą, nes tėvai juos laiko vaikais, kuriais reikia pasirūpinti – išlieka hierarchija. Kol jauni žmonės neatsiskiria fiziškai ar psichologiškai nuo tėvų, jie ir lieka vaikų vaidmenyje, jaučia priklausomybę.“
Be to, susikūrus naujai šeimai, gali kilti nemažai konfliktų, kol pora apsitrina ir suranda savo šeimos taisykles. Kuomet ant savo antrosios pusės pykti sunku, sako psichologė, gyvenant su sutuoktinio tėvais atsiranda galimybė dėl nesutarimų kaltinti juos.
„Daug lengviau pykti ant vyro mamos ar žmonos tėčio. Pyktis nukreipiamas kitur ir tai padeda jaunai šeimai išvengti konfliktų, bet nebūtinai padeda sustiprėti, nes netenkama galimybių atrasti savo bendravimo būdą“, – pabrėžia ji.
Santykiams kenkia prisirišimas
Neigiamą įtaką sutuoktinių santykiams daro ir psichologinis neatsiskyrimas nuo tėvų. „Tokiu atveju vyras arba žmona gali turėti kaltės jausmą, kad skiria mažiau dėmesio tėvams. Tada gali norėtis tai kompensuoti – jei yra konfliktinė situacija tarp vyro ir tėvų, palaikyti tėvų pusę. Tačiau tai nepadeda kurti santykių su savo antrąja puse. Kai sukuriama nauja šeima, teisingiau būtų ją laikyti prioritetu“, – sako M.Bagdonienė.
„Tai nereiškia, kad tėvams nebereikia padėti, bet svarbu ir pačiam suvokti, kad didžiąją laiko dalį turime skirti savo sutuoktiniui. Psichologinis atsiskyrimas nuo tėvų nevyksta tada, kai vaikui sukanka 18 metų – galima rasti ir 30-mečių, kurie emociškai vis dar labai priklausomi nuo tėvų, ir 16-mečių, kurie jaučiasi seniausiai atsiskyrę“, – priduria ji.
Sutarti sunkiausia su mamomis
Tiesa, pastebima, kad gerokai jautresnės vaikų santykiams su sutuoktiniais yra mamos: „Su mamomis ir būna didžiausias konfliktas – jos gali suprasti sutuoktinio atsiradimą kaip išdavystę, bet pasąmoningai. Įprasta, kad mama labiau rūpinasi vaikais – nuo pat gimimo būna šalia, skiria daug dėmesio, prisiriša. Mamoms sunkiau paleisti vaikus nei tėčiams.“
Pasak M.Bagdonienės, tyrimais nustatyta, kad mamos ir tėčiai su vaikais elgiasi skirtingai. „Mamų meilė besąlygiška, daug apimanti, apglėbianti. Natūralu, kad mamoms sunkiau paleisti vaiką ir suprasti, kad jis užaugo. Dėl to reikėtų tiesiog pabandyti suprasti kitą žmogų, pastatyti save į jo vietą“, – pataria psichologė.
Ji taip pat rekomenduoja nesusiklosčius santykiams geriau nebendrauti, tačiau jokiu būdu nedrausti su sutuoktinio tėvais bendrauti kitiems šeimos nariams: „Apriboti bendravimą kartais gali būti pats geriausias sprendimas. Nežiūrint į visas dedamas pastangas, bendravimas gali nesiklostyti – nuolat peržengiamos ribos, nuolat žeminama, nuolatiniai priekaištai. Tokiais atvejais visai geras būdas palaikyti distanciją.“
Vis dėlto, net nesutariant vis tiek reikėtų rodyti deramą pagarbą sutuoktinio tėvams, sako psichologė: „Tai padeda iš karto sumažinti įtampą. Jei tėvai kišasi į santykius – tai reikėtų ir žodžiu pasakyti, ir elgesiu rodyti, neklausti jų patarimo – nesukurti situacijų, kurios kviečia tėvus įsitraukti į santykius. Tėvams reikėtų suprasti, kad vaikas suaugo ir jiems nebepriklauso. Patartina ieškoti būdų ir veiklų, kur nukreipti savo dėmesį.
