Daugiau apie santykius galite rasti „Sąmoninga šeima" psichologės Miglės Motiejūnės tinklaraštyje.
Po kelių tokių bandymų padarome prielaidą, kad su mumis turbūt kažkas negerai, jog net tokiu būdu nesusirandame partnerio(-ės).
Iš pažiūros paprasta princo arba princesės paieška tėra klaidus labirintas, kurio tikslas išlaikyti vartotojus jame kuo ilgiau.
Vieni veikimo principai, kaip priminimai grįžti į programą, nesibaigiantis srautas, emociškai malonus turinys – akivaizdūs bandymai išlaikyti tave programėlėje. Kiti – subtilesni.
Matydami didelę pasirinkimo galimybę, bandome palyginti ir išsirinkti geriausią variantą. Lygiai taip pat kaip parduotuvėje. Tiesa, kuo daugiau turime pasirinkimo variantų, tuo mažesnė tikimybė, kad išsirinksime.
Tai patvirtina ir atliktas eksperimentas, per kurį pastebėta, kad tiriamieji labiau linkę įsigyti uogienės arba šokolado tais atvejais, kai pasiūloma rinktis iš 6 variantų vietoj 24. Negana to, kai turime galimybę pasirinkti iš daug variantų, esame linkę gailėtis savo pasirinkimo, mielai atsuktume laiką atgal ir pasirinktume tuos variantus, kurie buvo atmesti. Visa tai vadinama pasirinkimo paradoksu ir jis puikiai veikia pažinčių programėlėse.
Galiausiai bandymas susirasti žmogų, su kuriuo jaustume bendrumą, saugumą ir ryšį, virsta dar vienu žaidimu.
Nepatikę variantai greitai atmetami tikintis, kad pavyks susirasti programėle kitą. Galiausiai nusiviliam, kad vis nerandam to, ko ieškom.
Tam, kad galėtume kurti ilgalaikius santykius, reikia iš tiesų pažinti žmogų. Prastas skonis aprangai, nejuokingi pokštai, keistos manieros (ir visa kita, kas jus erzina) dar nereiškia, kad šis žmogus būtent toks – visada. Tai geriausiu atveju pasako, kaip žmogus elgiasi esant stresinei situacijai.
Per pirmą susitikimą daugiau dėmesio skiriam išvaizdai ir statusui. Net, jeigu neketiname klausti: „Kiek tavo banko sąskaitoje skaičių iki kablelio?“, sekame ženklus, kurie galėtų apie tai pranešti, pavyzdžiui, drabužių gamintojus, telefono naujumą, aksesuarų vertę. Ir taip yra ne todėl, kad šiandienos visuomenė prarado vertybes. Tai mūsų prigimties dalis, paveldėta per evoliuciją ir papildyta technologinėmis galimybėmis.
Pasak tyrimų, moterys labiau linkusios retušuoti ir keisti savo nuotraukas, pabrėžti lieknumą ir meluoti apie savo amžių. Visa tai skirta nukonkuruoti „tas kitas“, kurios dalyvauja programėlės surengtose rungtynėse.
Bandymas kurti santykius naudojantis pažinčių programėlėmis yra lyg prakeiksmas: kuo labiau bandai surasti tą, su kuriuo būtų gera, tuo labiau nuo jo tolsti.
O vyrai linkę iškraipyti informaciją apie savo santykių statusą, melagingai teigia, kad siekia ilgalaikių santykių, nors tokiems nėra pasiruošę, naudoja simbolius, skirtus materialinei gerovei pabrėžti: „čia aš prie brangios mašinos“ arba „čia aš su savo brangiu laikrodžiu“.
Šios lenktynės paskatina savimi abejoti. Juk tiek pripasakojus nebūtų dalykų reikia dar ir pasistengti, kad neišaiškėtų tiesa. O išlaikyti stabilius santykius, kai nuolatos nerimauji, kad melas bus pastebėtas, – sunku.
Taigi bandymas kurti santykius naudojantis pažinčių programėlėmis yra lyg prakeiksmas: kuo labiau bandai surasti tą, su kuriuo būtų gera, tuo labiau nuo jo tolsti.
Tai nereiškia, kad reikia ištrinti visas savo paskyras ir laukti, kol į duris pasibels tas(-a) vienintelis(-ė).
Tai reiškia, kad svarbu nepamesti tikslo, dėl kurio šią santykio paiešką pradėjote.
Kuriant ilgalaikius santykius, neužtenka kelių vakarų kartu ir vertinimo, kaip kitas kuria „smalltoką“. Verčiau nukreipkite dėmesį į tas savybes, kurios turi reikšmės santykių ilgalaikiškumui. Pavyzdžiui, kiek šis žmogus patikimas, bendradarbiaujantis, ieškantis kompromisų sprendimuose. Arba, kiek santykyje pavyksta suderinti seksualinius poreikius: dažnumą ir poreikius prisilietimams.
Svarbu ir tai, ar jaučiuosi santykyje vertinamas. Jausmas, kad esu reikšmingas, taip pat tokios žinutės, kaip: „be tavęs tikrai būtų sunku“, „man gera, kai man padedi“, paskatina vertinti ryšį su kitu. Įtakos turi ir tai, kaip pasirenkam spręsti konfliktus ir, ar šis sprendimo būdas tinka mums abiem. Vieni pasirenka nutylėti įsiskaudinimą, kiti garsiai apie jį išrėkti.
Straipsnis parašytas, remiantis Fletcher, Kerr, Li, Valentine (2014), Sedgewick, J.R., Flath, M.E. & Elias, L.J. (2017); Abramovos, Baumann, Krasnovos, Buxmann (2016), van den Brink, Vollmann, Smeets, Hessen ir Woertman (2018) straipsniais.
