Skirtingos nuomonės apie tai, kodėl meilė su laiku išblėsta:
- meilė pagrįsta idealizuotomis fantazijomis, kurios yra iliuzijos;
- bėgant laikui paaiškėja realybė ir neišvengiamai nusiviliama meile;
- meilė labai greitai gali virsti neapykanta, ji negali atsilaikyti prieš agresiją;
- meilė lyg laužas, naktį virpinantis, jaudinantis, bet praeinantis, laikinas;
- bėgant laikui žmonės visuomet išduoda vienas kitą;
- gyvenimas tiesiog yra tragiškas.
Psichologų teigimu, meilė ilgainiui išblėsta:
- dėl praeities skaudulių, nelaimingos meilės;
- dėl nuolatinės vienas kito kritikos;
- dėl nuolatinio galvojimo apie viską ir analizavimo;
- nes nustojame fiziškai liesti vienas kitą, apsikabinti;
- nes manome, kad pernelyg gerai pažįstame savo partnerį ir iš išorės, ir iš vidaus;
- nes nebepalaikome akių kontakto;
- nes saugomės ir neatsiduodame emociškai artimiems santykiams;
- nes smegenys pavargsta nuolat skatinti už meilę atsakingus centrus.
Ar galime tai pakeisti?
Santykių kūrimas – sudėtinga užduotis kiekvienai porai. Dauguma neišvengiamai susiduria su jausmų audromis, potvyniais ir atoslūgiais. Jausmai keičiasi, ir nė viena pora dar nenugyveno ilgo ir laimingo gyvenimo nepajutusi, kokia trapi ir nepastovi yra ta poetų apdainuota meilė.
Turbūt sutiksite, kad pats aistringiausias etapas yra draugystės pradžia, kai žemė slysta iš po kojų, krūtinėje tūkstantis drugių plazda mažais sparneliais, o tas vienintelis – tobulas princas ant balto žirgo. O paskui bangos atslūgsta: meilė išblėso, nesutapo charakteriai, jau davėme vienas kitam viską, ką galėjome, nebeliko nieko ir t. t. Prieiname kryžkelę ir susimąstome: „Jei taip jaučiuosi, gal tai ne mano žmogus?“
Bet, jei tai būtų tiesa, vargu ar pasaulyje egzistuotų milijonai porų, nugyvenusių kartu pusę amžiaus ir ilgiau, vargu ar matytume tūkstančius senolių, susikibusių rankomis, mylinčių ir laimingų. Manote, jų meilė nepatyrė išbandymų? Nebangavo ir nepatyrė visiško štilio? O gal tą meilę, kad ir prigesusią, vis dėlto galima atgaivinti, gal įmanoma į dar rusenančias žarijas įpūsti naujos kaitros ir keliauti per gyvenimą pažabojus kaprizingąjį jausmą?
Emocinio artumo ir intymumo įgūdžių ugdymas
Intymumas, emocinis artumas – viena svarbiausių harmoningų santykių sudedamųjų dalių. Itin dažnai meilė užgęsta aistros fazėje ir nepereina į įsipareigojančius santykius, nes paprasčiausiai negalėjome būti artimi savo partneriui.
Anot psichologo ir psichoanalitiko L.E.Hedgeso, galima ugdyti savo intymumo įgūdžius ir taip kurti darnesnius ilgalaikius santykius. L.E.Hedgesas išskiria partnerių intymumo bei emocinio artumo kūrimo įgūdžius, kuriuos šiame straipsnyje ir aptarsime.
Išmokti įsiklausyti į save
Bendraujant su aplinkiniais, poros nuomonės nebūtinai sutampa. Jei būsite tuo, kuo nori jūsų partneris, prarasite save, savo poreikius, tai, kas jums svarbu. Ilgainiui toks bendravimas, kai negalite būti savimi ir augti kaip asmenybė, gali padaryti jus nelaimingus. Tokie santykiai ilgai trukti negali.
Pirmasis intymumo įgūdis – išmokti susitelkti į save. Palaikant artimus santykius su partneriu, svarbu neprarasti savęs (kas esate, ką mėgstate, ko trokštate), išlaikyti savo individualumą ir savitumą. Norėdami pagerinti artimus santykius, ugdykite su partneriu įprotį pastebėti, kas vyksta viduje, kai kasdien artimai bendraujate. Ar jūs galite būti savimi ir atvirai išreikšti savo poreikius?
Stenkitės rasti būdų pasidalyti su partneriu savo jausmais: kas jus supykdė ar išgąsdino, dėl ko pasijutote nesaugiai. Kalbėjimas apie vidinius išgyvenimus ir jausmus padeda geriau suprasti savo ir kitų elgesį, leidžia gyventi visavertiškiau ir harmoningiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė Lina Vėželienė: „Gyvenimo vadžias atidavę protui, mes nustojame jausti“
Išanalizuoti savo neigiamas projekcijas
Tai gana sunkus įgūdis, bet galintis padėti geriau suprasti santykius ar net juos atkurti. Projekcija atsiranda, kai savo pačių mintis ar jausmus klaidingai priskiriame kitiems. Sakome „tu visada nepatenkintas“, nors iš tikrųjų pykstame patys. Kodėl taip atsitinka? Pasaulį dažniausiai matome subjektyviai, arba pro vadinamuosius emocinius akinius. Tokį emocinį vaizdą nulemia mūsų praeities santykiai.
Užmezgę naujus santykius, ieškome bendrų veiklų ir randame siejančių dalykų. Po įsimylėjimo fazės, kurią lydi partnerio idealizavimas, ateina iliuzijų praradimo etapas. Psichologai tai vadina neigiamu perkėlimu. Augdami šeimos narių ir artimųjų esame mokomi, kas yra mūsų „gerasis aš“ ir „blogasis aš“. Taip pat išmokstame, kas yra „blogasis kitas“, „gerasis kitas“.
Jei būsite tuo, kuo nori jūsų partneris, prarasite save, savo poreikius, tai, kas jums svarbu.
Romantinės iliuzijos prisirišimo fazėje naujajam savo partneriui lyg filmą ekrane projektuojame savo „gerąjį aš“ ir „gerąjį kitą“. Tai reiškia, kad mums patrauklūs ar idealizuoti kitų žmonių bruožai, elgesys pasireiškia naujuose santykiuose ir pozityviai nuspalvina mūsų patirtį su naujuoju partneriu. Tačiau bėgant laikui, kai santykiai darosi vis sudėtingesni, vis tikroviškesni, galime partneriui nesąmoningai priskirti negatyvius savo ir kitų žmonių iš praeities bruožus bei savybes.
Pirmiausia gali vykti praregėjimas, kad „tu nesi toks, kokiu aš tave laikiau“. Galbūt net pastebėsite, jog artimas žmogus turi savybių, kurių taip nekenčiate ir taip ilgai mėginote patys atsikratyti, arba imate elgtis tais pačiais netinkamais būdais, kaip praeityje su jumis elgėsi jums svarbiausi žmonės. Tai ženklai, padedantys atpažinti santykių projekcijas.
Anot L.E.Hedgeso, kai pora įžengia į neigiamų projekcijų fazę, normalu būti sutrikusiam, nusivylusiam, kaltinti, vengti ar nusišalinti nuo emocinių įsipareigojimų. Antrasis intymumo įgūdis – neigiamų projekcijų analizavimas – mokymasis atpažinti ir kūrybiškai spręsti neišvengiamai atsiradusius neigiamus jausmus. Poroje susitinka du pasauliai, dviejų pasaulių subjektyvus įsivaizdavimas ir skirtinga patirtis. Atpažinus neigiamas projekcijas, svarbu bandyti kalbėtis ir atkurti pašlijusius santykius. Stengtis pažvelgti realiau į partnerį, išvysti jo unikalumą, įžvelgti ir priimti partnerio trūkumus: nuobodumą, erzinančias savybes ar kt.
Išmokti prisirišti
Mylėti – tai rizikuoti prisirišti, dalytis savo išgyvenimais ir įtraukti partnerį į savo gyvenimą bei vidinį pasaulį. Artimai bendraudami labai dažnai klaidingai manome, kad esame teisūs, o kiti ne. Kartais santykius sunku kurti dėl mūsų prieraišumo stiliaus. Jei prieraišumo stilius nesaugus ar neryžtingas, užmegzti ir palaikyti santykius, išsiskirti yra itin sunku dėl išsiskyrimo baimės ir įtampos. Stipri emocinė reakcija į išsiskyrimą (darbas, komandiruotė, išvyka, laikas, leidžiamas ne kartu) rodo, kad iš praeities atsinešame sunkių išsiskyrimų patirtį.
Didžiausia sutuoktinių baimė – būti paliktiems, atstumtiems. Mes ugdome savo drąsą, patikėdami save, savo mintis, jausmus ir visą gyvenimą partneriui.
Suprasti, ką įnešame į tarpusavio santykius, galima atvirai kalbantis, nekaltinant, diskutuojant, bandant suprasti savo reakcijas, susijusias su išsiskyrimu, aptariant nesaugumo jausmus su savo partneriu ar terapeutu.
Nuoširdžiai žvelgiant į save ir savo gilesnes reakcijas partnerio atžvilgiu, reikia išmokti drąsos. Didžiausia sutuoktinių baimė – būti paliktiems, atstumtiems. Mes ugdome savo drąsą, patikėdami save, savo mintis, jausmus ir visą gyvenimą partneriui.
Mokytis bendrauti neįžeidžiant
Gebėjimas bendrauti ir spręsti konfliktus gerbiant vienam kitą – stipriausias laimingos ir stabilios santuokos garantas. Kritikuodami partnerį, griauname savo meilę bei santuoką.
Psichologai, analizuojantys poroje vartojamus žodžius, pastebi, kad dažniausiai kalbame ir bendraujame įžeidžiamai, pasitelkdami žodinę agresiją. Psichologas Marshallas B.Rosenbergas yra pasiūlęs keturių dalių neįžeidžiamo bendravimo modelį. Kaltiname, užgauliojame partnerį, siekdami, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti, tačiau reikia mokytis to pasiekti normaliai bendraujant. Būtina suprasti ir užjausti kitą, o ne pykti, pavydėti ir kaltinti.
Visuomenėje vyraujančios nuostatos gali nulemti dažnas skyrybas, išsiskyrimą dėl įsitikinimo, kad aistringoji meilė yra tikroji ir turi tęstis visą gyvenimą.
Anot M.B.Rosenbergo, pirmiausia reikia atskirti stebėjimą nuo įvertinimo. Išmokti aiškiai stebėti savo pojūčius: ką mes girdime, matome, liečiame, nevertinant to. Stengtis su partneriu kalbėti neteisiant, nemoralizuojant ir nediagnozuojant.
Antra, reikia plėsti jausmų žodyną ir aiškiau įvardyti savo emocijas – tai gali padėti labiau suartėti. Trečias bendravimo be smurto aspektas – atpažinti savo jausmų priežastis, šaknis. Tai, ką mums kiti pasako ar gali padaryti, gali būti paskata, bet ne mūsų jausmų priežastis.
Ketvirta sudedamoji dalis – iškelti klausimą: ko norėtume santykiuose vienas iš kito, kad praturtintume vienas kito gyvenimą. Vengti abstrakčių miglotų reikalavimų, verčiau vartoti pozityvią kalbą: ko prašytume, o ne ko nenorėtume. Būtina mokytis aiškiai išreikšti savo pageidavimus, prašymus, kad jie būtų įvykdytini, kad partneriui būtų lengva suprasti ir lengva atlikti. Svarbiausia net ir konfliktų metu išlikti pagarbiam savo partnerio atžvilgiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: 6 patarimai, norintiems išsaugoti laimingą santuoką
Meilės kaita: nuo aistros iki prisirišimo
Kodėl susižavėjimas galų gale baigiasi nuoboduliu? Problema negali būti tiesiog laikas. Santykių psichoanalitikas Stephenas Mitchellas nurodo, jog seksualinis susijaudinimas, jaudulys yra pagrįstas rizika, nesaugumu ir kūrybišku spontaniškumu santykiuose. Kai labiau prisirišame prie savo partnerio, mūsų priklausomybė partneriui išauga ir mūsų rizikavimas artimai bendraujant sumažėja, o kartu ir kūrybinis spontaniškumas, naujumas, meilės neapibrėžtumas, be to, ir jaudinančio seksualumo lieka mažiau.
Moksliškai patvirtinta, jog meilė laikui bėgant silpnėja. Taip yra todėl, kad santykiuose iš pradžių vyrauja aistringa meilė, perauganti į ilgalaikį prisirišimą. Netgi skirtingos smegenų dalys dirba, suaktyvėja tik tam tikrose srityse, atsižvelgiant į tai, kokius santykius palaikote su savo partneriu, draugaujate kelias savaites ar dešimt metų.
Anot žymios antropologės ir sociologės Helen Fisher, mes turime biologiškai nulemtą paskatą ieškoti poros ir romantikos, norime prisirišti, kad išaugintume vaikus, ir tada maždaug po ketverių metų vėl siekiame flirtuoti, išsiskirti ir ieškoti partnerio.
Aistra – tranzitinė meilė
Aistringa meilė blėsta, bet taip ir turėtų būti. Ji atlieka labai svarbų vaidmenį – pastūmėja mus santykių pradžioje praleisti kuo daugiau laiko kartu ir taip užmegzti ilgalaikius santykius su partneriu. Santykiai nutrūksta, jei aistra ima blėsti, o prieraišumas nespėja susiformuoti. Partneriai ima nuobodžiauti, svarsto, kodėl apskritai su šiuo asmeniu yra kartu. Aistringoji meilė išblėso, o ilgalaikė prieraišioji meilė taip ir neatsirado.
Sue Johnson teigia, kad „meilė yra saugumo ženklas, kuris tiesiogiai nuramina ir suteikia komfortą mūsų neuronams smegenyse“.
Visuomenėje vyraujančios nuostatos gali nulemti dažnas skyrybas, išsiskyrimą dėl įsitikinimo, kad aistringoji meilė yra tikroji ir turi tęstis visą gyvenimą. Informacija per žiniasklaidos priemones formuoja nuomonę, kad jei aistringoji meilė blėsta, tuomet santykiai nenusisekę. Be to, filmuose dažniausiai matome aistringąją meilę, santykių pradžią, kūrimą. Visgi aistringoji meilė yra tranzitinė, todėl tai, kas buvo santykių pradžioje ir po keliolikos metų, yra nesulyginama, nes meilės pobūdis pakitęs, taip pat pasikeitusios ir mūsų smegenys.
Meilė ramina smegenis
Užmegzti artimus santykius, juos puoselėti ir išlaikyti yra gana sudėtinga užduotis, nes dažnai jau esame sužeisti buvusių mylimųjų, su kuriais palaikėme artimus santykius. Dažniausiai iškylantys pavojai yra baimė, netikrumas, vidiniai trukdžiai, skatinantys atkurti pradinius santykius. Tuomet norisi nusisukti, perkelti savo jausmus kitam, kaltinti arba viską mesti ir ieškoti santykių, kurie mums labiau tinka.
Ilgalaikių santykių kūrimas priklauso nuo daugybės veiksnių: mūsų genų, hormonų kiekio, ankstesnės emocinės patirties, mūsų prieraišumo stiliaus, socialinės aplinkos, mūsų vertybinių nuostatų ir abipusio partnerių noro kasdien ieškoti bendro, džiaugsmo ir pasitenkinimo teikiančio emocinio ryšio. Dažnai dėl praeities nuoskaudų, emocinio artumo pavojų ir baimių likti įskaudintiems užsiblokuojame nuo artimų santykių. Tačiau, palaikant ilgalaikius įsipareigojančius santykius, galima atblokuoti tuos emocinio intymumo kanalus ir toliau ugdytis auginant meilę.
Meilė kartais tikrai gali tęstis, tačiau tam reikia abipusio darbo ir suvokimo, kad meilės ciklai keičiasi, kad svarbu mokytis prisiderinti prie kito ir norėti keistis pačiam.
Šiuolaikiniai psichologijos ir neurobiologijos tyrimai rodo, jog sveiki tarpusavio santykiai keičia mūsų smegenis, didėja smegenų plastiškumas. Šie nauji tyrimai teikia puikių įrodymų apie reikšmingą psichoterapijos poveikį ir pagalbą klientui bei gerą žinią poroms, kad sveiki ilgalaikiai santykiai gali gydyti, padeda keistis. Sveiki santykiai tiesiogine prasme nuramina mūsų smegenis. Šie moksliniai tyrimai – puikus įrodymas ir apie smegenų ypatybę siekti suartėti porai, ištikus traumai ar gyvenimo sunkumams. Mums geriau sekasi susitvarkyti kartu, o ne vieniems. Sue Johnson teigia, kad „meilė yra saugumo ženklas, kuris tiesiogiai nuramina ir suteikia komfortą mūsų neuronams smegenyse“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kokios moterys sugeba sukurti darnų asmeninį gyvenimą ir prisišaukti meilę?
Laimingi santykiai gali tęstis ilgai
Norint, kad meilė tęstųsi, reikia suprasti meilės stiprumo dėsningumus ir tai, kad smegenis galime ir apgauti, norėdami mėgautis savo santykiais. Anot žymiosios antropologės H.Fisher, pora turėtų rasti būdų veikti ką nors nauja ir netikėta kartu. Mokslininkės teigimu, tyrimai rodo, jog džiaugsmingi, smagūs bendri potyriai gali padidinti mūsų patrauklumo vieno kitam jausmus. Poros, kartu veikiančios ką nors smagaus, jaudinamo, jaučiasi laimingesnės. Nepamirškite kurti prieraišumo, kasdien apkabindami ar pabučiuodami savo partnerį, susikibdami už rankų, palepindami staigmenomis.
Meilė kartais tikrai gali tęstis, tačiau tam reikia abipusio darbo ir suvokimo, kad meilės ciklai keičiasi, kad svarbu mokytis prisiderinti prie kito ir norėti keistis pačiam. Kurti išmintingus tarpusavio santykius, ugdyti intymumo įgūdžius: pasitikėti, dalytis savo jausmais ir negatyviais išgyvenimais, nebijoti prisirišti, bendrauti neįžeidžiant kito, konfliktus spręsti išlaikant pagarbą ir neatidėliojant.
Straipsnis publikuotas žurnale „Psichologija TAU“.
