Mokėti pykti – svarbu
Negalintys supykti žmonės kenčia ne tik nuo blogos savijautos ir nuotaikos, bet ir nuo psichosomatinių ligų. Šios ligos sunkiai pasiduoda gydymui, kol tebeveikia jas sukėlęs stresas. Tai skrandžio ir žarnyno opos, artritas, alergijos, astma, koronarinė širdies liga ir daugelis kitų. Ne veltui gydytojai sako „piktieji pacientai miršta paskutiniai“, o tai reiškia, kad gerieji miršta pirmieji.
Pas psichoterapeutus irgi pilna tų, kurie prarijo savo pyktį. Vieni nukreipė pyktį į save – ėmė jaustis blogais, neteko entuziazmo, kol susirgo depresija, o gal net bandė žudytis. Savižudis patiria daug nuoskaudos ir pykčio, tik nukreipia jį ne į kitą, o į save. Pykčio emocija suteikia jėgų kovoti, o kai nemoki laiku supykti, jautiesi labai silpnas. Kai jautiesi silpnas – bijai stipresnių ir piktesnių, o kai labai bijai, gali pradėti matyti ženklus, kad nedraugiški yra jie.
Yra ir tokių žmonių, kurie pyktį gausiai užpila alkoholiu, narkotikais, na, arba bent jau padidintu maisto kiekiu – daugelis alkoholikų ir narkomanų blaivūs būna geri, nuolaidūs žmonės. Vienas mano klientas pasakė: „Apskritai tam, kad gyvenime daug nuveiktum, nereikia daug sveikatos. Reikia mokėti išsikrauti ir galėti pajusti giluminį pyktį: ak, mane pribaigėt, atsigausiu, tai aš jums parodysiu!“
Būdami geručiai, darome meškos paslaugą kitiems
Pyktis gamtos mums duotas ne šiaip sau, jis perspėja mus, parodo, kad įsiveržta į mūsų ribas, kad mus apgavo, kad iškilo kliūtys tame, ko mums labai labai reikia. Protas dar nesusigaudė, o jausmai jau šaukia, kad negerai, ir kūnas mobilizuojasi – padaugėja jėgų, paaštrėja protas ir liežuvis.
Pykti nedraudžia net Biblija: „Rūstaudami nenusidėkite“, – sako Paulius laiške efeziečiams, taigi pykti galima, kovoti galima, svarbu nesužeisti kito. Nemokantis pakovoti žmogus nesako, ko jam reikia, ir kiti to nesužino. Jis nutyli savo nuomonę, nepasako apie savo nuoskaudas, ir skriaudėjas neturi galimybės nei pasiaiškinti, nei pasitaisyti, arba tiesiog toliau raganėja.
Negalintiems pykti žmonėms sunku sudrausminti net vaikus. Kai gerojo žmogaus kantrybės taurė persipildo, jis bejėgiškai sprogsta, ir dėl to tik dar labiau kaltina save. Arba gerasis žmogus praranda entuziazmą, pradeda vėluoti, viską painioti, tampa šaltas ir tokiu elgesiu nejučia ima bandyti aplinkinių kantrybę.
Retai pykstantys žmonės drovisi kovoti, nes supykę gali labai susijaudinti, ima drebėti, verkti ir negali nieko protingo nepasakyti.
O kartais sukaupiame visą pykčio kuprinę ir į skriaudiką jau ir dėl menko nieko imame reaguoti alergiškai. Ši situacija ypač sunki – kartais, kol žmogus neatsikerta ar kitaip neišsikrauna, jis jau nebegali normaliai bendrauti su žmogumi, kurio atžvilgiu prikaupė daug nuoskaudų.
Sukauptas pyktis atšaldo kūnišką meilę – seksualumo ir pykčio centrai yra visiškai šalia, tad nuslopinęs vienus, nuslopini ir kitus, santykius ima kaustyti ledas, einama link vienatvės dviese, čia pat jau ir melas, ir neištikimybė. „Jei mane paliks mano velniai, bijau, kad mano angelai irgi gali pabėgti“, – sako poetas R.M.Rilkė.
Dėl kokių priežasčių tampame aukomis ir nesipriešiname?
Esama tikrai daug nepatogių supykimui situacijų. Sunku ginčytis ir kovoti, kai bendraujame su profesionalais, kurių srityje nesusigaudom – su gydytojais, meistrais, biurokratais. Retai pykstantys žmonės drovisi kovoti, nes supykę gali labai susijaudinti, ima drebėti, verkti ir negali nieko protingo nepasakyti.
Kiti žmonės negali kovoti, nes užpulti automatiškai „išsijungia“ ir sustingsta kaip negyvi. Kai kurie tiesiog tingi kovoti – dažnai lengviau nutylėti, padaryti darbą už kitą, negu kovoti. Žmonėms, kurie yra patyrę smurtą, pykčio situacijos sukelia iracionalią baimę: „Kai tik viršininkas pakelia balsą, man užgniaužia kvapą, atrodo, kad jis atsistos, paims kėdę ir trenks per galvą, kaip trenkdavo tėvas“, – dalijasi mano klientė.
Fizinis ir psichologinis smurtas mus gali visiems laikams sužaloti. Žmogus, kuriam budelis nukirto rankas, sako: „Gal ir galėsiu atleisti už tai, ką padarei, bet apkabinti jau nebegalėsiu.“ Todėl svarbu neleisti ant mūsų pilti pamazgas, o bandyti nuo pykstančiojo atsiriboti sąmoningai – įsivaizduoti, kad esame apsigaubę stikliniu gaubtu, kartoti sau, kad mes nesame tokie blogi, kaip mums sako, kad mūsų kaltintojas nesivaldo, o paskui pats gailėsis, kad jis juokingai atrodo, kad gal jis nelaimingas, jei taip išėjo iš pusiausvyros, kad visi gali pykti ir rėkti, bet žmonės neturi taip elgtis.
Nesvarbu, kokiu būdu su savimi kalbėsime, svarbu į kaltinimo situaciją žiūrėti per atstumą, nepanirti į ją ir joje nenuskęsti.
Dar būna sunku kovoti, kai mus valdo baimės, pavyzdžiui, bijome, kad mus atleis iš darbo, kad nuskursime. Kai kurie nedrąsūs žmonės glaudžiasi prie stiprių globėjų ir taikosi su jų blogu elgesiu, nes bijo likti vieni. Yra ir labai jautrių žmonių, kurie bijo pakenkti kitiems, aplinkiniai jiems atrodo trapūs kaip krištolinės vazelės. Dažnai ir jų tėvai bijojo, ir augdamas toks žmogus nematė jokių kovos pavyzdžių, tik taikymąsi prie kitų.
Na, o kai kurie žmonės yra tiesiog naivūs ir negali net įsivaizduoti, kokių būna žmonių. Ir guodžia liūdnus kalinius geros filologės. O dar nemoka ir nenori kovoti gerieji žmonės – jie vertina save už savo gerumą, o kovodamas tampi jau ir nebe toks geras ir nebėra už ką save vertinti.
Kovojimas – rimtas menas, kurio reikia mokytis
Žmogus, kuriam budelis nukirto rankas, sako: „Gal ir galėsiu atleisti už tai, ką padarei, bet apkabinti jau nebegalėsiu.“
Gerajam iš tiesų gana lengva pakliūti į nasrus blogiesiems. Reikia išmokti tvirtai atremti agresorių ir išmokti pričiupti apgaviką. Kažkas šalia po truputį smurtauja, po truputį mus žemina, po truputį geria, po truputį svetimauja, o mes vis kažko laukiame. Bet norėdami ką nors laimėti, turime ne prarasti pusiausvyrą, o atkakliai siekti tikslo. O tam reikia atpažinti savyje nedidelį susierzinimą ir išmokti įdarbinti pyktį, kol jis netapo per didelis.
Aišku, reikės įveikti ir baimes, apgalvoti, ką norime pasakyti, pasiryžti, suskaičiuoti iki trijų ir prisiversti. Mokytis neišsigąsti net rimtai įsiutusio priešininko, išklausyti jį, bet laikytis savo.
„Vakar repetavau, o kiti triukšmavo. Galvoju: „Reikia juos sudrausti.“ Galų gale pasiryžau. „Klausykit, mes jums netrukdom?“ – pasakiau ironiškai. Net kvėpuoti nustojau, kaip pasidarė baisu. Paskui apsidairau – triukšmautojai nutilo, niekas į mane piktai nežiūri. Neapsakytai apsidžiaugiau“, – pasakoja mano klientas.
Jei tik dabar pradėjome mokytis kovoti, svarbiausia pasipriešinti iš viso, net jei tai gausis nevykusiai. Paaugliai irgi prieštarauja impulsyviai ir vaikiškai, bet pamažu ima kovoti vis brandžiau. Jei tikrai nori kitam žmogui padaryti įtaką, turi būti pusiausviras. Suirzęs geras kovotojas ryžtingai atsitraukia, kol pusiausvyra atsistatys. Svarbu apgalvoti žodžius: „Kai aš imu kalbėti lėtai, mano artimieji žino, kad aš kovoju su pykčiu“, – sako psichologas Marshallas B. Rosenbergas. Bet geriau jau kalbėti lėtai ir apgalvotai, negu įžeisti žmogų.
Geroje kovoje svarbu būti aiškiu, nedaugiažodžiauti ir nekaltinti: sakyti, kas žeidžia ir ką jauti. Suprasti, kad priešininkui irgi gali skaudėti, kad jis irgi gali kovoti. Svarbu parodyti, kad jį supranti, pasakyti ir gerų žodžių, paprašyti.
„Užsienio inteligentai – tai elegantiškų kovų meistrai! Daug kartų pagiria, šimtą kartų padėkoja, o po to staiga supranti, kad trina tavo nuomonę į miltus. Taip ir išmokau ginčo kultūros – be kaltinimų, be nuvertinimų, pradėdamas nuo pagyrų. Iš pradžių tai taip mane varžė, norėjosi trumpinti tą terliojimąsi, rėžti, ir tiek“, – dalinasi mano klientas.
Spėkite, kokie žmonės nemoka pykti mintyse, juo labiau – ginčytis? Ogi nusikaltėliai – jie nerezga piktų minčių, jie eina tiesiai prie veiksmo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė G.Petronienė: „Iššūkiais save kankina mazochistai ir pasiekimų maniakai“
Aplink tiek daug durnių, nes labai daug žmonių, kurie duoda durniui kelią
Kažin ar pyktis iš tiesų taip kenkia meilei ir draugystei, greičiau atvirkščiai – padeda atsikratyti akmens užantyje, kuris nutolina žmones ir atstato teisingumą.
Neteisybės pojūtis yra įgimtas. Kai mato neteisybę, kovoja net beždžionės. Tėvai vaikams nuolat kala, kad ten, kur meilė, pykčiui ne vieta: „Kai tu pyksti, mama tavęs nemyli.“ Tokie žodžiai vaikui gali labai pakenkti. Vaikas turi leisti sau pykti, mokytis kovoti, bet nesielgti destruktyviai. Kokie žmonės nemėgsta kovotojų? Abejingi ir pasyvūs, arba žmonės, kurie norėtų kovoti, bet bijo ir nemoka, dėl to to pavydi tiems, kurie kovoja geriau.
Nemėgsta garbingos kovos ir tie, kurie mėgsta kovoti užuolankom, o ne garbingai. Dėl mūsų baimės ir abejingumo ir įvyksta baisiausi dalykai. Šalia užsispaudusių, išsigandusių žmonių ir klesti visokio plauko bjaurybės. Kaip sakoma: „Kodėl keliuose tiek durnių? Ogi todėl, kad daug žmonių, kurie duoda durniui kelią.“
Pamenu, buvo toks kūno terapijos seminaras. „Paskaičiuokite, kiek laiko trunka jūsų įkvėpimas, o kiek iškvėpimas. Kieno ilgesnis įkvėpimas?“ – paklausė trenerė. Rankas pakėlė tik keli žmonės. „O kieno – iškvėpimas?“ – pakėlė beveik visi. „Ak, jūs, šiuolaikiniai inteligentai – tipiški neurotikai, negalit įkvėpti, negalit supykti, graužiat save, ieškot savyje kalčių, vaikštot pas psichologus. O štai supermenai psichopatai paima, ko jiems reikia, nieko neklausia, įkvėpti nebijo tikrai!“
Kario archetipas visuomet buvo vertingas ir garbingas. Gera kova – ne vien žodžiai, tai ir veiksmai. Kai priešininkas nereaguoja į mūsų prašymus ir argumentus, galima nutolti, nustoti davus jam gerus dalykus ir t. t. Kažin ar pyktis iš tiesų taip kenkia meilei ir draugystei, greičiau atvirkščiai – padeda atsikratyti akmens užantyje, kuris nutolina žmones ir atstato teisingumą.
Parengta pagal greitai pasirodysiančią Genovaitės Petronienės (psichologės kontaktai ČIA) knygą „Tavo laimės profilis“
