Itin dažnai toks scenarijus santykiuose niekam klausimų nekelia – atrodo, kad taip jau mus – moteris – sutvėrė gamta. Ir nors mylėti bei būti rūpestinga tikrai nėra blogai, retkarčiais derėtų susimąstyti, ar pačios to nesuvokdamos santykiuose neperžengiame plonytės ribos, skiriančios tikrąją meilę nuo tos, kurią veikiau būtų galima pavadinti liguista priklausomybe ir kuri su meile iš tiesų net neturi nieko bendro.
Mylėjimo per stipriai fenomeną, remdamasi daugiamete patirtimi bei savo pacientų istorijomis, išsamiai aprašė psichoterapeutė Robin Norwood pasauliniu bestseleriu tapusioje knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai. Kai trokštate ir viliatės, kad jis pasikeis“.
Daugeliui moterų ši knyga suteikė sąmoningumo, leido į save pažvelgti iš šalies ir suprasti, kad, kaip ir kiekviena priklausomybė, taip ir mylėjimas per stipriai, yra liga, kurią reikia gydyti.
Asmeninė skaudžios meilės patirtis bei noras padėti iš „meilės“ kančių nesugebančioms išsivaduoti moterims psichologę ir sertifikuotą koučingo specialistę Nijolę Gylę prieš ketverius metus paskatino Lietuvoje įkurti grupę moterims, kurios myli per stipriai.
Tad kodėl gi šios moterys taip trokšta būti mylimos, bet, atrodo, neišvengiamai randa nemylinčius partnerius? Kodėl net suprasdamos, kad meilės ryšiai jų netenkina ar netgi žlugdo, jos negeba jų nutraukti? Ir kaip jų noras mylėti, meilės ilgesys ir pati meilė tampa liguista priklausomybe?
– Nijole, vedate grupę moterims, kurios myli per stipriai. Papasakokite, kodėl per stipri meilė yra problema arba, kaip savo knygoje rašo Robin Norwood, liga, kurią reikia gydyti?
– Visų pirma derėtų apsibrėžti, pasiaiškinti tą mylėjimo per stipriai fenomeną, kas tai yra ir su kuo jis „valgomas“.
Kada mes mylime per stipriai? Tuomet, kai didesnę laiko dalį mylėdamos mes kenčiame, kai gyvename skausme, kančioje ir nesijaučiame laimingos.
Juk meilė iš tiesų yra teigiamai, maloniai išgyvenamas jausmas, o kai mylime per stipriai, išgyvename visiškai priešingus, nemaloniai juntamus jausmus: tikrai nejaučiame pilnatvės, džiaugsmo, pasitenkinimo. Tiesą pasakius, tai net nekvepia tikra meile, tai visai kiti jausmai, kuriuos mes tik pavadiname meile.
– Bet, atrodo, tą kančią ne taip ir lengva pastebėti, juk visuose santykiuose būna ir laimės, ir nepasitenkinimo periodų...
– Taip, visiškai sutinku. Tik per stipriai mylinčių moterų santykiuose yra toks dėsningumas – jų laimės ir skausmo periodai dažnai ir labai stipriai svyruoja.
Kuomet susipažįsta su vyriškiu, tokią moterį apima dideli gerų emocijų pliūpsniai (pakilimas, euforija, laimė), ji džiaugiasi pagaliau atradusi sau tinkamą partnerį. Kaip daugelis mano grupę lankančių moterų apibūdina: „susipažinus tarsi „trenkė žaibas“, ir aš staiga suvokiau, kad tai tikrai tas mano žmogus“.
Kada mes mylime per stipriai? Tuomet, kai didesnę laiko dalį mylėdamos mes kenčiame, kai gyvename skausme, kančioje ir nesijaučiame laimingos.
Vis tik santykiams klostantis toliau, vis dažniau atsiranda skausmo, kančios, abejonių, nepasitikėjimo intarpai, kurie kaitaliojasi su vis mažesniais pakilių emocijų laikotarpiais, kol galiausiai didesnę laiko dalį moteris pradeda gyventi skausme, ir tai jai tampa normalu.
Tokiuose santykiuose moteris nuolat patiria didelį stresą, emocijos keičiasi, dažnai ir stipriai – nuo didelio pasitenkinimo iki gniuždančio skausmo, nuo vilties iki visiško bejėgiškumo.
Galiausiai rezultatas būna vienas – vienaip ar kitaip didesnę laiko dalį ji pradeda gyventi skausme: ji kenčia, bijo, laukia ar patiria kitas neigiamas emocijas, kurios iš esmės neturėtų būti siejamos su meilės išgyvenimu.
– Tai kokios moterys yra linkusios mylėti per stipriai?
– Sakyčiau, kad tą fenomeną – mylėti per stipriai – reikėtų imti į kabutes, nes iš tiesų tos tikrosios meilės čia yra labai mažai arba jos išvis nėra. Moteris, kuri yra linkusi mylėti per stipriai, kaip jau minėjau, dažniausiai meilę painioja su visiškai kitais jausmais, o jų šaknys glūdi dar jos ankstyvoje vaikystėje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Loreta Vaičaitytė: „Moteris kartais turi „išjungti“ pareigos jausmą ir pabūti savanaudė“
Galiu pasidalinti asmenine savo pačios patirtimi.
Mano tėtis gėrė, tad esu užaugusi disfunkcinėje šeimoje, kur nebuvo viskas taip, kaip turėtų būti normalioje šeimoje – giliausiuose mano vaikystės prisiminimuose iki šiol dar išlikęs vis laukiančios mano mamos vaizdas.
Tais laikais dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų, interneto ir vienintelė susisiekimo priemonė buvo taksofonas kitoje gatvės pusėje, į kurį reikėdavo įmesti dvi kapeikas... Tad kai mano tėtis užgerdavo ir namo grįždavo vėlai arba visai negrįždavo, mano mama dažniausiai stovėdavo prie lango ir vis jo laukdavo. Tad ir man, tuomet dar mažai mergaitei giliai pasąmonėje užsifiksavo jausmas – laukti ir nesulaukti. Vakare mama mus su sese paguldydavo į lovą, apklostydavo ir ramindavo sakydama: „Viskas gerai, miegokite, tėtis mus myli ir jis tuoj sugrįš“.
Nori nenori, slėpk neslėpęs, bet vaikams, ypač mergaitėms, mamos išgyvenami jausmai persiduoda. Man persidavė būtent tas laukimo jausmas, kuris buvo toks stiprus, jog, atrodo, net vidurius suka – kai tu lauki, tikiesi, kiekvieną akimirką gyveni nežinomybėje, bet vis tiek nesulauki.
Pamenu, mamos kartais klausdavau, ar ji myli tėtį. Ji visuomet sakydavo: „taip, myliu“, na, ir nuo pat vaikystės man ir užsifiksavo – kad ta būsena, kai mama stovi ir laukia tėčio, tas laukimo jausmas ir yra meilė. Ir vėliau, kai man gyvenime tekdavo laukti kažkokio žmogaus ar jo elgesio, aš suvokdavau, kad taip yra mylima.
– Ar teisinga manyti, kad išsirenkame partnerius, kurie vienu ar kitu aspektu yra panašūs į mūsų tėvus arba, kad palaikome tokius pačius santykius, kokius vaikystėje matėme tarp jų?
– Pradžioje atrodo, kad partnerio pagal tėvų panašumą nesirenkame, bet galiausiai taip jau susiklosto, kad pasirenkame/patys susikuriame tą jausmą, kurį kažkada stipriai išgyvenome vaikystėje. Taigi užaugę mes, norime to ar ne, bet susirandame tokius partnerius, kurie galbūt ir nėra panašūs į mūsų mamą ar tėtį, bet jie mus „priverčia“ išgyventi tuos pačius vaikystėje patirtus jausmus.
Tokia buvo ir mano meilės istorija. Kaip jau minėjau, mano tėtis mėgdavo išgerti, tad aš, aišku, jau vyresniame amžiuje, nusprendžiau rinktis tik tokį partnerį, kuris negeria. Kaip tariau, taip ir padariau.
Moterys meile pavadinti gali kitus, pačius įvairiausius jų vaikystėje išgyventus jausmus: laukimą, baimę, išgąstį, menkavertiškumą, pažeminimą, norą būti gerai, įtikti.
Atsirado mano gyvenime žmogus, kuris negėrė, tačiau jis buvo veiklus verslininkas, darboholikas, kurio man vis tiek tekdavo laukti. Su juo aš vėl buvau priversta patirti tą kankinantį, vidurius verčiantį laukimo jausmą. Tai buvo visai kitoks žmogus – tačiau santykiuose su juo aš „susikūriau“ lygiai tokią pačią situaciją, kokia buvo ir mano tėvų šeimoje.
Visuose savo santykiuose aš ko nors laukdavau: ar kad partneris grįžtų namo, ar kad jis pagaliau susiprotėtų, suaugtų, ar kad pradėtų labiau rūpintis manimi ir vaiku. Ir visada šį jausmą aš vadinau meile.
Taigi iš tikrųjų mylėti per stipriai, mano atveju, buvo – jausti ne meilės jausmą, o laukti kartu su tokiu vidurius verčiančiu pojūčiu – kuomet lauki ir... nesulauki.
Kitos moterys meile pavadinti gali kitus, pačius įvairiausius jų vaikystėje išgyventus jausmus: laukimą, baimę, išgąstį, menkavertiškumą, pažeminimą, norą būti gerai, įtikti ir taip toliau.
– Pati R. Norwood knygoje rašo, kad polinkį mylėti per stipriai dažniausiai turi moterys, augusios disfunkcinėse šeimose, ypač kuriose vienas iš tėvų turėjo polinkį į alkoholizmą. Kokios dar aplinkybės turi įtakos atsirasti mylėjimo per stipriai fenomenui?
– Disfunkcinė šeima – tai nebūtinai tėvas ar mama turi būti alkoholikais, nors, žinoma, labai dažnai būna būtent tokia situacija. Disfunkcinė šeima gali būti ir tokiu atveju, kuomet vaikas auga be vieno iš tėvų, auga su seneliais, močiute, kuomet auga su abiem tėvais, bet kažkuris iš jų, tarkime, serga depresija.
Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet vienas arba abu tėvai vaikui yra labai griežti, emociškai nepasiekiami, tarp jų su vaiku nėra tvirto ryšio. Dažnai tėvai taip elgiasi ne todėl, kad jie blogi ar nori savo vaikus sužaloti, jiems pakenkti, o tik todėl, kad patys kentėjo ir kitaip nemokėjo ar negebėjo.
Įprastai polinkį mylėti per stipriai turinti moteris savęs net neklausia, ar šis žmogus jai tinka, ar sutampa jųdviejų vertybės.
Tarkime, užaugusi moteris gali mylėti per stipriai, nes ji turėjo tėtį, kuris buvo verslininkas ir dirbdavo nuo ryto iki vakaro, tad jo tiesiog niekada nebūdavo namuose, o kuomet jis grįždavo – jis būdavo griežtas ir reiklus. Taigi šio vyro vaikas – nesvarbu ar mergaitė, ar berniukas – jo laukia ir žino, kad myli savo tėtį, bet kartu ir jo bijo, nes grįžęs namo tėtis būna griežtas, piktas ar pavargęs.
Taigi kas susiformuoja? Vaikas myli, laukia, bet kartu ir bijo – kažkam galbūt užsifiksuoja šitas jausmų rinkinys, kuris nuo pat vaikystės jau ir pavadinamas meile.
Tokiuose santykiuose užaugusi moteris dažniausiai susiras sau tokį gyvenimo partnerį, su kuriuo būdama, ji vėl pakartotinai išgyvens tokius pačius jausmus – tą užsifiksavusį laukimą ir baimę.
Pavyzdžiui, mano atveju, tėtis būdavo ramus, tad į mano mylėjimo per stipriai jausmą neįsipynė baimė, tačiau pasitaiko labai įvairių variantų ir daugeliui moterų ta jų apibūdinama „meilė“ būna visas neigiamų emocijų rinkinys. Disfunkcinėse šeimose užaugusios moterys paprastai nežino, kas yra gerai ir kas – blogai.
– Tai kokį partnerį per stipriai mylėti linkusi moteris pritraukia?
– Situacijų gali būti labai įvairių, tačiau dažniausiai tai būna toks vyras, kurį reikia „gelbėti“, kuriam reikia „padėti“, kuris yra „vargšas“, „auka“, kurio gyvenime niekas nemylėjo, tik skriaudė, kuris nepatyrė jokios meilės, todėl arba tapo alkoholiku, arba agresyviu, arba pasimetusiu ir kurį reikia „išgelbėti“ arba „pakeisti“.
Moteris pati prisiima šį „gydytojos/gelbėtojos“ vaidmenį, o vėliau taip įkrenta į tokius santykius, kad pati nežino, kaip iš jų išeiti. Juk pakeisti kito žmogaus mes negalime, to padaryti tiesiog neįmanoma – pakeisti mes galime tik save.
– O kaip tuomet tokia moteris reaguotų į vyrą, kuris neturi jokių gilių problemų ir kurio nereikia „gelbėti“?
– Iškart pasakau – toks vyras jai net nebūtų įdomus, nes su juo tiesiog nebūtų ką veikti, nuobodu, liūdna. Jai jis nekeltų nei aistros, nei susijaudinimo, jokie drugeliai jai pilve neskraidytų ir šiurpuliukai po kūną nebėgiotų, žinoma, ir „žaibas joks netrenktų“.
Bet gali nutikti priešingai – jei tas vyras taip pat yra kilęs iš disfunkcinės šeimos, jis pats gali pradėti moterį mylėti per stipriai, ir sužeista moteris kažkiek laiko išties „leisis būti gydoma“, toks partneris šiek tiek sumažins tą esančią tuštumą jos širdyje, tačiau tikrai ateis laikas, kai moteriai pritrūks „erdvės“, ir ji sakys „man jo per daug“ ir pati pradės su juo „nesiskaityti“ ar netgi atstums kada panorėjusi.
– Grįžkime prie to vyro, kuris vis tik labiau trauktų ją. Kaip klostosi santykiai tarp moters, kuri myli per stipriai, ir vyro, kurį „reikia globoti“?
– Dažniausiai istorija būna tokia – moteris po vienų santykių iširimo susitinka kitą, kuris, atrodo, tinka jai tobulai. Žinot, kaip sakoma – atitiko kirvis kotą. Na, ir ši moteris nusprendžia, kad tas vyras – tai jos žmogus ir kad jį ji myli.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė: Kaip iš santykių išginti nuobodulį ir pagausinti laimės
Įprastai polinkį mylėti per stipriai turinti moteris savęs net neklausia, ar šis žmogus jai tinka, ar sutampa jųdviejų vertybės. Ji tik savęs klausia: „Ar aš jam patikau, ar jis mane mylės?“. Taigi ji nemąsto apie savo jausmus, ji iškart nusprendžia, kad jį myli, ir imasi iniciatyvos.
O iš tikrųjų – taip ji pati pasirenka būtent tą partnerį, kuris vienaip ar kitaip ateity jai sukels vaikystėje išgyventus jausmus – vienintelius, kuriuos ji pažįsta ir vadina „meile“.
Santykiai iš pradžių būna gražūs, euforiški, emocingi, jaudinantys, o paskui po truputį, pamažu vyras pradeda trauktis.
Taigi santykiai iš pradžių būna gražūs, euforiški, emocingi, jaudinantys, o paskui po truputį, pamažu vyras pradeda trauktis – neskambina, nerašo, padaro pertrauką. Tada moteris pradeda galvoti: „Gal aš kažką blogai padariau? Gal per mažai jį mylėjau? Gal nepakankamai rūpinausi?“, ji pradeda kaltinti save ir užatakuoja jį žinutėmis, skambučiais, klausimais, o vyras tada dar labiau traukiasi. Aišku, gali būti susitaikymo periodai, tuomet kažkuriam laikui viskas vėl būna gerai, vėliau – situacija vėl kartojasi.
Moteris, priklausoma nuo „meilės“ jam, negali iš rankų paleisti telefono, ji persekioja savo partnerį ir nuolat iš jo reikalauja dėmesio, meilės įrodymų. Tokia moteris jau nebegali susivaldyti, todėl galiausiai tokiu savo elgesiu ji visai atstumia partnerį. O išsiskyrimas su juo gali visai emociškai ją sužlugdyti. Istorijų būna išties skaudžių.
Galiu pasakyti, kad tais paūmėjimo periodais dažnai pačios moterys supranta, kokią nesąmonę daro, tačiau jos tiesiog negali sustoti ir susivaldyti – štai čia ir yra priklausomybė.
Galiu pasakyti, kad tais paūmėjimo periodais dažnai pačios moterys supranta, kokią nesąmonę daro, tačiau jos tiesiog negali sustoti ir susivaldyti – štai čia ir yra priklausomybė.
Tokia moteris mato, kad jos santykiai yra destruktyvūs ir ją žaloja, netgi naikina, tačiau ji tiesiog negali/negeba jų paleisti, ir tokiu atveju yra būtina pagalba iš šalies.
Patikėkite, ši problema (mylėjimas per stipriai. – Aut.) mūsų visuomenėje yra labai dažnas reiškinys, tik dažna iš mūsų jos nepastebime, ignoruojame ar net nežinome, kad į tai apskritai reikia reaguoti.
Tam ir reikalinga paramos grupė, nes čia moteris pamato, kad ne ji viena išgyvena tokius jausmus, kad yra daug moterų, kurios būna atsidūrusios beviltiškoje situacijoje. Čia ji gauna jai reikalingą palaikymą, supratimą, stiprybę ir viltį, kurios jai be galo trūksta.
– Minėjote, kad per stipri meilė gali virsti ir priklausomybe. Kiek tokie stiprūs jausmai gali būti žalingi pačiai moteriai?
– Fenomenas mylėti per stipriai – tai priklausomybė, kuri bėgant laikui vis gilėja ir tampa praktiškai nebevaldoma, kol galiausiai pradedama elgtis kompulsyviai. O kaip ir bet kuri kita priklausomybė, nesvarbu, ar tai alkoholizmas, ar narkomanija, ji savyje gydančios jėgos neturi – tai ne sloga, pati savaime ji nepraeina, tik vis labiau gilėja.
Kaip atskirti, kai meilė jau tampa priklausomybe ir kai iki jos dar tik pakeliui? Pagal savo jausmus ir elgesį – kol moteris dar gali susivaldyti, kol neigiami jausmai dar nėra jos taip stipriai užvaldę, kol ji suvokia, ką daro, tol priklausomybės nėra.
Kuomet iki meilės virtimo priklausomybe dar tik pakeliui, kartais užtenka pačios moters sąmoningumo ir, įdėjusi pastangų, ji susitvarko pati. Tačiau mūsuose labai gajus įsitikinimas: „Aš pati“.
Ypač per stipriai mylinčios moterys dažnai galvoja: „Aš galiu, dabar jau suimsiu save į rankas ir susitvarkysiu pati, nereikia man jokios pagalbos“. Tai begalinis noras kontroliuoti situaciją, kurios, deja, suvaldyti kartais apskritai neįmanoma.
Mūsų visuomenėje žodis „priklausomybė“ suvokiamas labai neigiamai, būti priklausomu, tai kažkas labai baisaus. Manyčiau, į tai mums visiems vertėtų žiūrėti kiek paprasčiau – mes visi esame nuo kažko priklausomi: nuo kavos, nuo rūkymo, nuo interneto, ir kol mes nesuvokiame šios savo priklausomybės, tol ji mus valdo. Tačiau kai mes ją atpažįstame, įvardijame – tik tuomet tampame sąmoningesni ir tik tuomet akimirksniu iš priklausomybės atsiimame dalį galios sau ir galime pradėti su ja kovoti.
Per stipriai mylinčios moterys dažnai galvoja: „Aš galiu, dabar jau suimsiu save į rankas ir susitvarkysiu pati, nereikia man jokios pagalbos“. Tai begalinis noras kontroliuoti situaciją, kurios, deja, suvaldyti kartais apskritai neįmanoma.
Tačiau jei priklausomybės ilgai nepastebime, nepripažįstame, neįsivardijame, tuomet ji giliai mumyse įsišaknyja ir tada jau tikrai – pagalba iš šalies būtina.
Tai galioja ir kalbant apie per stipriai mylinčias moteris – iš savo praktikos pastebiu, kad jei šios priklausomybės nebandoma suvaldyti, kiekvieni sekantys jos santykiai būna vis sunkesni, vis skausmingesni ir iš jų išeiti būna vis sunkiau.
– Tad ta „meilė“ ir kančia ganėtinai glaudžios sąvokos...
– Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip meilė yra vaizduojama filmuose, spektakliuose, dainose, sakmėse ar net pasakose? Meilė ir kančia glaudžiai susiejama – atrodo, kad jei nepatiri kančios, vadinasi, ir nemyli. Mums nuolat ugdomas supratimas, kad meilėje reikia aukotis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip išsiskirti? Psichoterapeutė G.Petronienė – apie skyrimąsi ir skyrinėjimąsi ilgalaikiuose santykiuose
Taip, sutinku, meilėje tikrai reikia aukotis, tačiau aukotis turėtų abu partneriai. Tiek anksčiau, tiek ir dabar vis dar yra gajus supratimas, kad tokia pasiaukojanti meilė, kurioje atiduodame visą save, nepasilikdami nieko sau, nuvertindami save, yra ypatinga vertybė – net pasakose apie tai kalbama:
išjojo karalaitis į karą, ten žuvo, o karalaitė taip jį mylėjo, kad užsidarė į bokštą ir ten praleido visas likusias savo dienas arba nuo bokšto nušoko į jūros bangas. Kas tai? Tai per stiprios meilės išaukštinimas. Iš tikrųjų – tai negebėjimas įveikti netekties, išgyventi gedulo ar išsiskyrimo ir nesugebėjimas pradėti gyventi naujomis aplinkybėmis.
Čia ir yra tas mylėjimas per stipriai – kuomet esi nepajėgus paleisti tave žlugdančių santykių ir pradėti gyventi naujai.
Jei santykiuose aukojasi tik vienas partneris, tuomet vienas tampa tironu, kitas – auka. Laikui bėgant tironas vis labiau tironėja, o auka jaučiasi vis menkesnė.
Galiausiai santykiai pasiekia ribą – ir arba tironas pats pameta šią auką ir susiranda kitą, arba auka, suvokusi, kad jau visiškai save prarado, pradeda ieškoti išeities.
Yra ir trečias, kur kas liūdnesnis variantas – auka iš bejėgiškumo gali visiškai prarasti save, degraduoti kaip asmenybė, taip pat įnikti į pačias įvairiausias priklausomybes, valgymo sutrikimus ar panirti į absoliutų savęs smerkimo, nevertinimo ir juodos depresijos liūną. Čia ir yra tas mylėjimas per stipriai – kuomet esi nepajėgus paleisti tave žlugdančių santykių ir pradėti gyventi naujai.
– Nijole, o kiek moteris, kuri yra linkusi mylėti per stipriai, apskritai geba mylėti save?
– Labai dažnai ji savęs visiškai nemyli. Nes ji yra linkusi viską daryti tik dėl kito žmogaus, viską jam aukoti. Jai niekas nėra per sunku ar per brangu, jeigu tai – dėl mylimo žmogaus, bet jei tai dėl savęs, tuomet – viskas brangu, viskas per sunku.
Moteris, kuri turi polinkį mylėti per stipriai, dažnai daugiau savo meilės ir rūpesčio gali rodyti ir kitiems jai artimiems žmonėms (tėvams, vaikams, draugams), tuo pačiu kartais visiškai pamiršdama pati save.
O galiausiai dėl perdėto aukojimosi ji išbarsto save, praranda savo individualumą, asmenybę ir tampa niekam neįdomi. Tampa ta, kuria kiti tik naudojasi ir su kuria niekas „nesiskaito“, aplinkiniams tai tampa norma. O kad taip nenutiktų, reikia išmokti mylėti save.
– Užsiminėte, kad pakeisti kito žmogaus mes negalime, tačiau toji viltis/iliuzija pakeisti savo vyrą yra itin būdinga daugeliui moterų. Kiek tai apskritai gali būti žalinga jos santykiams?
– Tai totaliai santykius žlugdančios viltys. Niekas, nė vienas žmogus negali pakeisti kito žmogaus, jeigu jis pats to nenorės. Pakeisti mes galime tik patys save. Tad jeigu norite „pakeisti“ savo vyrą, verčiau jau pradėkite keistis pačios.
Kai per stipriai mylinčios moterys tą suvokia, jos pradeda ieškoti pagalbos, galbūt ateina į grupę su mintimi pagaliau pradėti keisti savo gyvenimą, nes mato, kad toks, koks yra, jų jau nebetenkina.
Ir aš pati matau, kaip šios moterys keičiasi, kaip kinta jų emocijos, elgesys, ir šiuos jų pokyčius puikiai pastebi ir jų aplinkiniai žmonės. Iš pradžių šiems moters pokyčiams aplinkiniai priešinasi, bando grąžinti ją į ankstesnes jos būsenas, čia vėlgi moteriai labai reikalingas palaikymas, kad atsilaikytų ir nepasiduotų, kad „atkritusi“ vėl atsikeltų.
Dažnai polinkį per stipriai mylėti turinčios moterys manęs klausia, ar tai, kad jos ryžosi pokyčiams, reiškia, jog jos turės išsiskirti. Nežinau, kiekvienas atvejis – individualus.
Tačiau dažniausiai šioje situacijoje yra kelios išeitys.
Kuomet moteris pradeda keistis, jos partneris, perėjęs pasipriešinimo etapą, taip pat po truputį keičiasi, ir galiausiai tarp jų užsimezga nauji, tvirtesni ir sveikesni santykiai. Bet yra ir kitas variantas – gali būti, kad keistis pradėjusi moteris savo vyrui taps neįdomi arba pati nuspręs, kad tokio vyro jai jau nebereikia.
Pastebėjau tokį dalyką – mes labai dažnai vaikštome į įvairius seminarus, ugdome save, mokomės, kaip būti laimingomis, kitaip tariant – norime atrasti save. Bet iš tiesų, mes, moterys, kurios mylime per stipriai, ieškome to, ko net nesame pametę.
Kaipgi tu gali atrasti save ir gebėti mylėti, jeigu to tikrojo meilės jausmo tu nepatyrei ir net nežinai, kas yra toji laiminga meilė ir pilnatvė? Mums reikia save ne atrasti, o susikurti save iš naujo.
Kaipgi tu gali atrasti save ir gebėti mylėti, jeigu to tikrojo meilės jausmo tu nepatyrei ir net nežinai, kas yra toji laiminga meilė ir pilnatvė? Mums reikia save ne atrasti, o susikurti save iš naujo. Tai yra sveikimo kelio pradžia ir kiekviena iš mūsų pati turime tą kelią pasirinkti.
Mano pačios patirtis parodė, kad patys giliausi pokyčiai mumyse vyksta tik tada, kai suvokiame savo realybę. Aš pati vadavausi iš per stiprios meilės, blaškiausi ir ieškojau pagalbos, tik kaipgi aš galėjau ją rasti, jei net nesuvokiau, kas su manimi vyksta? Visos priemonės buvo trumpalaikės arba visai neveiksmingos. Tik tada, kai susivokiau realybėje, man „atsivėrė akys“, labai palengvėjo ir prasidėjo realūs pokyčiai.
Taigi, galiu pasakyti visoms moterims – šviesa tunelio gale tikrai yra! Ji yra! Tik iki jos reikia eiti, priešingu atveju – ji neartėja!
