Apie tai, kokių klaidų nedaryti, jeigu pasiryžome atleisti neištikimybę, ir kaip lengviau iškentėti išdavystės sukeltą skausmą, pasakoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
– Ko gero, visi žmonės skausmingai reaguoja į partnerio neištikimybę, bet kai kurie nusprendžia atleisti ir gyventi toliau. Ar pakanka ištarus „atleidžiu“ tarsi niekur nieko gyventi toliau?
– Atleidimas nėra vienkartinis aktas, tai ilgas procesas. Nepakanka pasakyti „atleidžiu“ ir tarsi robotui iškart pamiršti visas nuoskaudas. Vieno iš partnerių neištikimybė pakeičia kiekvieno šeimos nario savijautą, vaikų, beje, taip pat, o kad šeimos gyvenimas ir vėl taptų pozityvus, reikia laiko, ryžto ir noro.
Didesnė našta slegia patyrusiojo neištikimybę pečius, jis turi ir daugiau dirbti su savimi, kad sugebėtų ne tik pasakyti „atleidžiu“, bet ir iš tiesų atleisti.
Po neištikimybės akto, ko gero, pora jau niekada negyvens taip, kaip gyveno, tačiau jeigu abu partneriai yra pakankamai sąmoningi – gali gyventi dar kokybiškiau. Vis dėlto atleidimas prasideda nuo skriaudą patyrusiojo sprendimo: nori jis atleisti ar to padaryti negali. Jeigu atsakymas teigiamas, būtina gerai apgalvoti, ką neištikimasis turėtų daryti kitaip, kokių veiksmų, pastangų imtis, taip pat, ką savo elgesyje turėtų keisti ir patyręs skriaudą asmuo. Tada, kai abu sutuoktiniai ar partneriai pradeda keisti savo elgesį – prasideda ilgai trunkantis atleidimo procesas.
Didesnė našta slegia patyrusiojo neištikimybę pečius, jis turi ir daugiau dirbti su savimi, kad sugebėtų ne tik pasakyti „atleidžiu“, bet ir iš tiesų atleisti. Tai padaryti trukdo vadinamosios įkyrios mintys, kurios tarsi karuselė ima suktis galvoje: kur jie susitikinėjo, kaip susitikinėjo, kaip galėjo tomis pačiomis lūpomis bučiuoti kitą ir t. t.
Jeigu tokios mintys nėra sustabdomos, patyręs neištikimybę asmuo pasmerkia save ilgalaikei arba net ir nuolatinei kančiai. Tad pagrindinė užduotis yra ištrūkti iš įkyrių minčių karuselės. Kartais pats žmogus to padaryti nesugeba, jam prireikia ne tik psichologo pagalbos, bet ir medikamentų.
– Įkyrios mintys gali būti nepavaldžios žmogui, juk nesusiplanuosi: nuo dabar negalvosiu apie neištikimybę
– Neleisti tokioms mintims skverbtis, žeisti ir žaloti ir yra darbas su savimi. Lengviau bus jų atsikratyti, jeigu nukentėjęs netardys savo gyvenimo draugo, nežais detektyvo, bandydamas nulaužti elektroninio pašto, Skype slaptažodžius, nenaršys telefone ieškodamas kokių nors užuominų ar kontaktų. Visa tai dar labiau skaudina, skatina vaizduotę piešti erotines scenas ir, be abejo, nė kiek nepadeda sugrįžti santykių darnai. Būtų idealu sužinojus apie neištikimybę čia pat ir padėti tašką: „Kiek žinau, tiek ir nieko daugiau žinoti nenoriu.“ Ir nuo tos vietos galvoti ne apie tai, kas buvo, o ką reiktų daryti kitaip.
Brandžios asmenybės, gilesnius santykius sukūrę žmonės pasimoko iš neištikimybės, priima ją kaip galimybę keistis ir pagerinti tarpusavio ryšius. Jos supranta, kad dažniausiai neištikimybė neįvyksta šiaip sau, be jokių priežasčių. Neištikimybė yra tarsi raudona vėliava, kuri parodo, kad ne viskas gerai yra šeimoje arba kad reikia keisti tam tikras neištikimojo arba skriaudą patyrusiojo asmenines savybes. Pakeisti galima viską, jeigu tik yra noro. Vieno iš sutuoktinių neištikimybė gali suteikti svarbių žinių apie save, partnerį ir santykių dinamiką.
Neretai žmogus tampa neištikimas tuomet, kai baigiasi vadinamasis rožinis santykių periodas, t. y. kai sumažėja romantikos, erotikos, kai atsiranda vis daugiau vietos buičiai, o mintis užvaldo rutina. Tuomet arba abu sutuoktiniai, arba vienas jų pasijunta tarsi apgauti, nuvilti ir ima ieškoti kito šaltinio, galinčio atstatyti energetinį balansą. Neištikimybė atrodo vienas paprastesnių būdų tą pasiekti. Ir štai žmogus, užuot sprendęs problemas, pasikalbėjęs su sutuoktiniu, nusivilia ir pasirenka iš pažiūros lengvesnį būdą, kurio pasekmės yra, deja, labai rimtos.
Būtų idealu sužinojus apie neištikimybę čia pat ir padėti tašką: „Kiek žinau, tiek ir nieko daugiau žinoti nenoriu.“
Kartais neištikimybė aptemdo sutuoktinių gyvenimą, kai gimsta kūdikis. Būna, kad moteris pradeda ignoruoti vyrą – elgiasi su juo tarsi su tarnu arba bankomatu, o pati visu 100 procentų atsiduoda motinystei. Dėl to nukenčia santuokiniai ryšiai – vyras pasijunta nereikalingas, nesvarbus, o gyventi jaučiantis menkaverčiu yra labai sunku. Paprastai tokio vyro aplinkoje atsiranda moteris, kuri ima juo žavėtis, ir paslysti visai lengva.
Yra ir kitų priežasčių – tarkime, aukšto seksualinio temperamento žmonės, narciziškos asmenybės sunkiai kontroliuoja savo lytinį potraukį, jie patys privalo keistis norėdami išlaikyti šeimą.
– Minėjote, kad lengviau neištikimybę atleisti sutuoktiniams, kurių santykiai gilesni. Ką turėjot omeny?
– Poras, kurios geba kalbėtis apie savo santykius. Bet koks ryšys, taigi ir tarp sutuoktinių, reikalauja tam tikrų pastangų, retsykiais atliekamos revizijos. Net ir tarp labai artimus ryšius turinčių partnerių kyla konfliktai, trintis – taip ir turi būti, nes šeima yra gyvas reiškinys.
Jeigu abu sutuoktiniai pasikalba apie savo santykius – kaip vienas ir kitas jaučiasi, ką galima pakeisti, kad abu jaustųsi geriau, kad patys santykiai būtų kokybiškesni, tad tokioms poroms ir neištikimybė gali tapti tik dar viena, nors ir skausminga, priežastimi pasinagrinėti, kodėl nutiko būtent tai, kur buvo padaryta klaida, kurio sutuoktinio elgesys ją paskatino.
Pasikalbėję pasimoko iš klaidų, ir dviejų žmonių tarpusavio ryšys gali tapti dar gilesnis, tvirtesnis ir kokybiškesnis. Vis dėlto toks scenarijus yra retas.
Dažniausiai į neištikimybę žmonės reaguoja be galo skausmingai, pykčiu, įkrenta į aukos vaidmenį, reikalauja kažkokių neapibrėžtų pastangų iš neištikimojo, nuolatos mėtosi kaltinimais, primena apie įvykusį faktą. Kai kurie taip ir pasako: „Niekada tau neatleisiu, nes niekada nebus taip, kaip buvo.“ Tas tiesa, tačiau visuomet yra galimybė santykius pagerinti. Įveikti šį sunkumą ir iš jo išeiti užsigrūdinus, atradus kokius naujus savo asmenybės gebėjimus.
– Kokia prasmė toliau kartu gyventi, jeigu pasakoma: „Niekada tau neatleisiu“?
– Dažniausiai tikrosios priežasties nukentėjęs asmuo net neįsisąmonina. O ji tokia: neištikimybė tampa įrankiu manipuliuoti. Nuskriaustasis neištikimybe tarsi adata nuolatos bado prasikaltusį partnerį, kad gautų sau naudos, vis primena apie įvykusį faktą, kad gautų sau dėmesio, lengvatų, kad priverstų tą neištikimąjį nuolatos įrodinėti, jog myli, bei muštis nuo ryto iki vakaro į krūtinę, kad daugiau tai nepasikartos.
Neištikima moteris dažnai užmezga ir jausminius ryšius su meilužiu, tuo pačiu atimdama dalį energijos iš šeimos. Vyrai labiau sugeba atskirti tiesiog fiziologinį pasitenkinimą nuo jausminių emocinių ryšių.
Dėl neištikimybės nukentėjęs įsivaizduoja, kad užsitarnavo teisę manipuliuoti, priminti, badyti. Ir nors santuokai toks elgesys visiškai nėra naudingas, pora gali dar ilgai gyventi kartu, nes neištikimasis jaučia kaltę, kuri ir verčia leistis tampomam už jautriausios stygos.
Įsivaizduokime, kad neištikimas šeimoje buvo vyras, o moteris, patyrusi skriaudą, jaučiasi teisi ir turinti teisę priversti vyrą šokti pagal savo dūdelę. Ji pareiškia, kad dabar vyras privalo su ja lankyti šokių pamokas, ir vyras paklūsta, nors mieliau tuo metu pasėdėtų ant ežero kranto su meškere rankose. Kadangi sutuoktiniui šokiai jokio malonumo neteikia, jis nerodo jokio džiaugsmo, nesižavi ir turi pakęsti tolesnius kaltinimus, kad yra amžinai susiraukęs, o privalėtų rodyti džiaugsmą, galėdamas būti kartu su žmona.
Moteris taiko prievartą prieš vyrą, vyras lanko tuos šokius dantis sukandęs, ir taip pasaka gali tęstis be galo be krašto, nors iš tiesų nei vienas, nei kitas nesijaus laimingas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Nekaltybę padovanojau iš išskaičiavimo“
– Ar sužinoję apie partnerio neištikimybę taip pat elgiasi ir vyrai, ir moterys?
– Moterys labiau linkusios manipuliuoti, o vyrams sudėtingiau atleisti neištikimybę – kažkuria prasme tai ir biologiškai užprogramuota, mat moteris žino, kuris vyras pradėjo jos vaikus, o vyras nežino – savus augina ar ne. Tad būtent moters neištikimybė gali sugriauti viską – bet kokį tikėjimą ir pasitikėjimą.
Nuskriaustasis neištikimybe tarsi adata nuolatos bado prasikaltusį partnerį, kad gautų sau naudos, vis primena apie įvykusį faktą, kad gautų sau dėmesio, lengvatų.
Be to, vyro neištikimybė dažnai būna tiesiog fizinė, o moteris dažniausiai ir emocinė, ir fizinė. Neištikima moteris dažnai užmezga ir jausminius ryšius su meilužiu, tuo pačiu atimdama dalį energijos iš šeimos. Vyrai labiau sugeba atskirti tiesiog fiziologinį pasitenkinimą nuo jausminių emocinių ryšių. Todėl moters neištikimybė yra pavojingesnė šeimos gerovei ir perspektyvai.
Dažniausiai vyrai nesugeba atleisti ir palieka šeimą, mat neištikimybė per daug žeidžia, per didelį smūgį suduoda vyriškumui. Be jokios abejonės, skaudu pakelti neištikimybę ir moteriai – ji jaučiasi nuvertinta. Apskritai tai sunki patirtis, iš kurios išsikapstyti prireikia nemažai jėgų ir abipusio noro.
Būti ištikimam yra siekiamybė, tačiau gyvenime nutinka visko. Net ir neištikimybės būna įvairios; jos skirstomos į ilgalaikes, atsitiktines trumpalaikes. Juk yra skirtumas, kaip ji nutiko, tarkime, kur nors išvykus ir padauginus svaigalų, ar kelerius metus, nuosekliai. Pastaroji jau susijusi su emociniu ryšiu ir kur kas žalingesnė.
– Kaip kurio nors iš tėvų neištikimybė paliečia vaikus?
– Netiesiogiai, bet dažniausiai irgi skausmingai. Kai išryškėja faktas, tėvai konfliktuoja, barasi, ir dažniausiai engiamas nusikaltęs partneris. Vaikams labai skaudu matyti, kad štai mylimas tėvelis, kuris yra žaismingas, su kuriuo smagu, vadinamas baisiais žodžiais. O kartais, kai vaikas suklysta, mama ir jam lepteli: „Elgiesi kaip tėvas, kuris yra sijonų besivaikantis palaidūnas.“ Toks mamos elgesys ne tik skaudina, bet griauna visą vaiko pasaulį.
Vaikams nesvarbu, su kuo tėtis ar mama patiria malonumą, jiems svarbiausia matyti tėvus laimingus ir galėti gražiai su jais bendrauti.
Vaikai dažniausiai myli abu tėvus ir jaučia didžiulį vidinį konfliktą matydami, kaip tėvai vienas kitą juodina ir žemina. Kai kurios moterys savo vaikus paverčia suokalbininkais, sekliais, vedasi kartu pasekti tėtį, prašo tiksliai išsiklausinėti, kur ir su kuo jis buvo. Sunku ką nors žiauriau sugalvoti, mat vaikui be galo sudėtinga nuspręsti, kurį iš tėvų jis labiau myli ir kurio pusėje būti. O jeigu dar šeimoje, kur buvo neištikimas vyras, auga berniukas, kuriam mama primena, kad ir jis toks bjaurus kaip tėvas, berniukas nežino, su kuo tapatintis ir kokiu jam būti.
Neapgalvotas tėvų elgesys gali sugriauti visą vaiko gyvenimą. Iš tiesų tėvai neturėtų nieko pasakoti savo vaikams. Juo labiau neaiškinti pasisodinus: „Žinot, mama ar tėtis įsimylėjo kitą vyrą ar moterį ir mūsų jau nebemyli.“. Tokia situacija jau yra psichologinis smurtas prieš vaiką. Neištikimybė yra tik suaugusiųjų reikalas, vaikai niekuo dėti ir neturėtų būti painiojami į sutuoktinių santykius. Vaikams nesvarbu, su kuo tėtis ar mama patiria malonumą, jiems svarbiausia matyti tėvus laimingus ir galėti gražiai su jais bendrauti.
Gaila, bet dažnai tėvai nesupranta, kad ne vaiko jėgoms spręsti tokias problemas. Todėl, kiek tik įmanoma, vaikai turi būti atriboti. Kas kita – jeigu tėvai nusprendė skirtis. Tuomet būtina pasakyti, kad jie gyvens atskirai, tačiau priežasčių aiškinti nereikia, ypač, jeigu jos skamba taip: „Tėtis susirado kitą bobą (arba mama diedą), matei tą bobą?“ Vaikui tai tikras smūgis į paširdžius.
– Kuris sutuoktinis elgiasi sąžiningiau: tas kuris pats prisipažįsta, jog buvo neištikimas, ar tas, kuris nutyli apie įvykusį faktą?
– Aišku tas, kuris nutyli. Pasisodinti partnerį ir pasipasakoti jam viską su detalėmis lygu nusimesti kaltę nuo savęs. Kodėl tas, kuris buvo neištikimas, savo kalte, emocijomis, savigrauža turėtų apkrauti savo vyrą arba žmoną? Jeigu taip pasielgia, vadinasi į partnerį reaguoja ne kaip į mylimąjį, o kaip į tėvą ar motiną, kuris pastatys į kampą, pabars, bet suvaldys susidariusią padėtį. Būna dar ir pasako: „Čia jis ar ji mane persekioja, neleidžia praeiti.“ Toks elgesys yra infantilus ir neteisingas.
Kiekvienas suaugęs žmogus pats atsako už savo veiksmus – jeigu prisidirbo, turėtų pats ir ieškoti galimybių, kaip susigyventi su kaltės jausmu. Kas kita jeigu faktas išryškėjo – taip, tada patvirtinti jį yra sąžininga.
– Ištikimybė yra siekiamybė, bet patarlė sako, kad paslysti irgi žmogiška, tad dar kartą priminkite, kokie turėtų būti neištikimybę patyrusiojo žingsniai, kad lengviau atleistų? Aišku, jeigu jis nori atleisti.
– Nemažai sutuoktinių sužinoję apie partnerio neištikimybę, labai sielojasi, tačiau supranta, kad vis dar myli jį ar ją, ir neįsivaizduoja gyvenimo be savo žmogaus. Todėl, jeigu apsisprendžia atleisti, turėtų nesigilinti į smulkmenas. Tiesiog sąžiningai paklausti savęs: „O kas toliau“? Paklausęs supras, kad smulkmenos, detalės suteiks daugiau kančios ir skausmo, kad nuolatos kankins save, sutuoktinį ir vaikus.
Sužinojus apie neištikimybę pirmasis noras ir būna kuo tiksliau viską išsiaiškinti, bet vėliau, kai emocijos atslūgsta, ateina supratimas, kad tas knaisiojimasis nėra niekuo naudingas. Priešingai, skatina norą lygintis su tuo kitu ar kita, galvoti, kuo jis ar ji geresnis, gražesnis ir pan. O galutinis rezultatas – vis labiau smunkanti savivertė.
Į mane pagalbos kreipėsi žmonės, kurie impulso pagauti puolė aiškintis, o kiek vėliau visiškai atsiribojo nuo bet kokių šaltinių, galinčių suteikti kokios nors informacijos apie įvykusį faktą. Jie nelietė kompiuterių, telefonų, nesirausė kišenėse ir tai jiems padėjo nugalėti skausmą, prasidedančią agoniją ir leido gyvenimą pradėti kažkaip kitaip, naujai.
Manau, kad į neištikimybę galima pasižiūrėti kaip į partnerio ligą – juk nepaliekame sergančio žmogaus, suremiame pečius ir išlaukiame sunkų laikotarpį, o jeigu liga palieka pėdsakus, mokomės kitaip gyventi. Tad, jeigu mokėtume būtent taip vertinti neištikimybę – iš paskutiniųjų bandytume suprasti, įveikti skausmą ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo, – tada būtų mažiau skaudžių pasekmių, neištikimybių ateityje ir, ko gero, net ir skyrybų.
